X
KAUNAS „ŠVIESA" 1995
UDK 947.45.07 Тг252
V skyriaus 7-ojo skirsnio bendraautorius dr. VYTAUTAS TININIS, metodinės dalies autorė JŪRATE SACKUTE
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos rekomenduota
:ytc
3
Savivaloybės viešosios) į
bibliotekos I f;4
5-asis filialas
ISBN 5-430-01907-0
© Liudas Truska, 1995
TURINYS
V SKYRIUS
ANTROJI SOVIETŲ OKUPACIJA. POKARIO LAIKOTARPIS (1944—
t
t
Kadangi istorija matuojama ne metais, o vyksmo intensyvumu, tai 1938—1953 m. laikotarpis prilygsta šimtmečiams. Lenkijos ultimatumas ir Klaipėdos netektis, Vilniaus atgavimas ir sovietų kariuomenės įgulų įvedimas, okupacija ir aneksija, krašto sovietizacija ir bolševikinis teroras, Birželio sukilimas, dar viena, nacių, okupacija ir žydų genocidas, pagaliau Raudonosios armijos grįžimas, šiurpūs pokario metai, tautos rezistencija ir partizanų kovos, masiniai lietuvių trėmimai, prievartinė kolektyvizacija — visi šie ir kiti įvykiai sutilpo į labai trumpą 15 metų laiko tarpą.
PRATARME
/
1938—1953 m.— labai kontroversiškas laikotarpis. Išeivijoje jau seniai, o pastaruoju metu ir Lietuvoje ginčijamasi, kaip reikėtų vertinti vieną ar kitą tų metų įvykį. Autorius siekia ne įpiršti vienokią ar kitokią schemą, o parodyti gyvenimo įvairovę, jo priešingybes ir, pateikęs daug faktų, leidžia skaitytojui pačiam susidaryti nuomonę apie svarbiausius laikmečio įvykius.
Matyt, ne visais tų laikų įvykiais dabar galima didžiuotis. Tačiau kalbėti apie juos reikia, nes tik visapusiška istorija yra gyvenimo mokytoja.
Sovietmečiu naujausiųjų laikų istorija buvo labai politizuota bei ideologizuota. Bet dalis to laikotarpio istorikų veikalų, straipsnių turi išliekamąją vertę dėl juose paskelbtos faktinės medžiagos. Nemažai vertingų darbų apie netolimos praeities įvykius paskelbta emigracijoje. Pastaraisiais metais, atgavus nepriklausomybę bei atsivėrus archyvams, Lietuvos istorikai taip pat pradėjo išsamesnius tyrinėjimus.
Si knyga parengta remiantis Vilniaus pedagoginio universiteto studentams istorikams skaitytu naujausiųjų taikų Lietuvos istorijos kursu. Ją rengiant naudotasi oficialiais dokumentais, istorikų veikalais, memuarine literatūra, periodine spauda, taip pat archyvine medžiaga. Leidinys skiriamas istorijos mokytojams, studentams istorikams, visiems, besidomintiems naujau-siuoju tėvynės istorijos laikotarpiu.
I SKYRIUS
PASKUTINIEJI LIETUVOS RESPUBLIKOS METAI
20 metų valstybės gyvenime — neilgas laikotarpis. Be to, jis Lietuvai, kaip ir visam pasauliui, buvo itin nepalankus, nes tarpukaris — bene pats sunkiausias visos kapitalizmo istorijos tarpsnis: didžioji 1929—1933 m. ekonominė krizė ir ją lydėjusi sunki depresija, po to vėl nauja, 1937—1938 m., krizė. 1939 m. Vakarų šalių pramonės ir žemės ūkio gamyba nedaug pralenkė 1913 m. lygį. Ketvirtį amžiaus pasaulis iš esmės trypčiojo vietoje.
Lietuvos Respublikos ūkis buvo sudedamoji pasaulinio ūkio dalis. Per užsienio prekybą ir kitais kanalais pasaulinė konjunktūra darė esminį, net lemiamą poveikį visam mūsų krašto gy-/ venimui.
Siautėjant krizei, žemės ūkio produktai Vakarų Europos rinkoje 4-ame dešimtmetyje atpigo beveik 3 kartus, o pramonės gaminiai— tik truputį daugiau kaip du kartus. Dėl tokių kainų žirklių labai nukentėjo agrarinės šalys, tarp jų ir Lietuva, kurios 80 procentų eksportuojamų prekių sudarė žemės ūkio gaminiai.
1930 m. Lietuva išvežė į užsienį 34,3 tuksi, t javų, už kuriuos ,gavo 9,3 mln. Lt, o 1935 m.— 150 tūkst. t už 17,4 mln. Lt1. Tad grūdų eksportui išaugus beveik 5 kartus, pajamos už juos * padidėjo tik 1,8 karto. 4-o dešimtmečio pabaigoje Lietuva, norėdama nusipirkti tiek pat pramonės gaminių kaip ir 1929 m., turėjo išvežti du kartus daugiau žemės ūkio produktų. Ekonomistai apskaičiavo, jog ЮЗЭ-МЭЗЭ m. Lietuva dėl kainų žirklių neteko 1,4 mlrd. Lt2, t. y. sumos, lygios 6—7 metų eksportui (1938 m. Lietuva išvežė į užsienį prekių už 233, o įsive-žė — už 224 mln. Lt).
Krizė labiausiai slėgė ūkininkus. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, 1929/30 ūkiniais metais (ū.m.) vidutinis pelnas iš hek-
taro siekė 62,3 Lt, о 1929/30 u. m. ūkininkai net turėjo 1,2 Lt nuostolį. Žemės ūkis pradėjo atsigauti 1933/34 ū. m.— pelnas vėl pakilo iki 8 Lt. 1936/37 ū. m. jis siekė 32 Lt, o 1937/38 ū. m.— 34,3 Lt L
Nors metas buvo itin sunkus, lietuvių tauta nepriklausomybės laikotarpiu visose gyvenimo srityse pasiekė nemažų laimėjimų.
Žemės ūkis. Vienas reikšmingiausių nepriklausomos Lietuvos įvykių — agrarinė reforma, padėjusi ne tik krašto žemės ūkio, bet ir visos tautinės valstybės pamatus. Reformos metais iš ekonominio bei politinio Lietuvos gyvenimo galutinai buvo išstumta politiniams lietuvių siekiams priešiška kitatautė, daugiausia sulenkėjusi, dvarininkija, sudaryta beveik 40 tūkst. naujakurių ūkių, pridėta žemės 26 tūkst. mažažemių valstiečių, išskirstyta į vienkiemius 7 tūkst. kaimų, perduota valstybei ir kartu apsaugota nuo iškirtimo daugiau kaip 0,5 mln. ha miško, Reforma vienaip ar kitaip palietė apie 60% visos Lietuvos teritorijos, todėl ją pagrįstai galima vadinti didžiąja (tuo pačiu metu vykusi agrarinė reforma Čekoslovakijoje apėmė 13%, Vengrijoje — 8,5%, Jugoslavijoje — 10% visos teritorijos)4.
Reformos metu sutvirtėję Lietuvos ūkininkai vaidino svarbiausią vaidmenį krašto ekonomikoje, o jų vaikai — karininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, valstybinių įstaigų tarnautojai ir kunigai— politiniame nepriklausomos Lietuvos gyvenime.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais du trečdaliai Lietuvos valstiečių dar gyveno sodžiuose, o jų žemė buvo suskirstyta Į 3 mln. rėžių (vienam ūkininkui vidutiniškai teko 20 rėžių). Iki 1940 m. beveik 90% sodžių ūkininkų išėjo į vienkiemius ir galėjo našiau dirbti į vieną sklypą, sujungtą savo žemę. Kartu valstiečiai atsikratė dar nuo feodalizmo laikų išlikusio trilaukio žemės dirbimo, servitutų, bendrų ganyklų.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, vyraujant trilaukei sistemai, beveik trečdalis dirbamos žemės pūdymavo. Perėjus prie daugia-laukio žemės dirbimo (6—10 laukų su racionalia sėjomaina), pūdymų labai sumažėjo (1938 m.-jie sudarė 14,9;% ariamos žemės). Pasėliai dėl to išsiplėtė maždaug 300 tūkst. ha. Tarpukariu dirbama žeme taip pat buvo paversta daugiau kaip 300 tūkst. ha ganyklų, krūmynų ir miškų. Dar 40 tūkst. ha dirbamos žemės davė panaikintos rėžius skyrusios ežios. Apskritai pasėlių plotas padidėjo nuo 1,6 mln. ha (1923 m.) iki 2,3 mln. ha (1938 m.), t. y. visu trečdaliu 6.
Tarpukariu keitėsi pasėlių struktūra: gerokai sumažėjo rugių ir dvigubai padidėjo kviečių plotai. Pradėti auginti cukriniai runkeliai, kuriais 1925 m. buvo apsodinta 120 ha, 1931 m.— 2,8 tūkst., o 1939 m.— 8,9 tūkst. ha.
| 1 lentelėDirbamos žemės struktūra | 1912—1938 m. (procentais) | |
| 1912 m.1 | 1938 m.2 | |
| PūdymaiRugiai | 28,4 | 14,9 |
| 25,3 | 19,3 | |
| Kviečiai | 3,6 | 7.4 |
| Vasarojus | 26,6 | 28,1 |
| Bulvės | 5,3 | 6,8 |
| Linai | 2,7 | 2.8 |
| Pašariniai augalai3 | 8,1 | 20,7 |
| 1 Kauno gubernijos duomenys imti iš leidinio: Meškauskienė M. Ekonomine Lietuvos padėtis Pirmojo pasaulinio ka-ro išvakarėse (1900—1913).— V., 1963.— P. 81. Vilniaus gubernijoje pūdymai užėmė didesnę, o kviečiai — mažesnę ariamos žemės dalį. Suvalkų gubernijoje, priešingai, pūdymų buvo mažiau, o kviečių sėjo daugiau.2 Duomenys imti iš leidinio: Lietuvos statistikos metraštis (toliau — LSM).— T. II.— P. 108—111.3 Pašarinės žolės, dobilai, minkeliai ir kiti šakniavaisiai bei daržovės. | ||