kėkite įvairių šmeižikų skleidžiamais gandais, esą grįžusius į Lietuvą tarybų valdžia persekios <...>. Liaukitės abejoję. Grįžkite į savo tėvynę Tačiau naivuolių atsirado nedaug,
vienas kitas. Dauguma Vakarų Vokietijoje prisiglaudusių lietuvių 1949—1950 m. persikėlė gyventi į JAV, Kanadą, Australiją bei kitas šalis.
1945 m. pradžioje Lietuvai atiteko beveik tuščias Klaipėdos kraštas, kuriame prieš karą gyveno 154 tūkst. žmonių (iš jų per 47 tūkst.— Klaipėdos mieste). Beveik visi klaipėdiečiai —-vokiečiai ir lietuvininkai, artėjant Raudonajai armijai, pasitraukė j Vokietijos gilumą. 1945 m. kovo 31 d. LKP CK įgaliotinis Klaipėdos krašte Zolingas pranešė A. Sniečkui, jog Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskrityse tiktai 1530 ūkių yra likę žmonių, o 10,8 tūkst, ūkių visiškai tušti, be gyventojų5. Pačiame Klaipėdos mieste buvo likę tik 3,6 tūkst. žmonių. Tiesa, iki metų pabaigos, sugrįžus daliai bėglių, vietinių gyventojų šiek tiek padaugėjo. 1946 m. sausio 1 d. Klaipėdos apskrityje gyveno 1353, Šilutės— 1055, Pagėgių — 245, iš viso 2653 vietinių valstiečių šeimos, turėjusios 7,8 tūkst. žmonių6. Pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, jog Klaipėdos krašto gyventojų sumažėjo maždaug 140 tūkst.
Apskritai 1941 —1944 m. Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo maždaug nuo 3,1 iki 2,5 mln. Ištuštėjo ne tik Klaipėda, bet ir Vilnius, kuriame 1945 m. pradžioje gyveno apie 110 tūkst. žmonių, t. y. beveik perpus mažiau negu prieš karą. Kaunas 1946 m. pradžioje turėjo 120 tūkst. gyventojų, t. y. 20 procentų mažiau negu 1940 m.7
Karas baigėsi, o gyventojų Lietuvoje ir toliau mažėjo. 1944 m. rugsėjo 22 d. Liubline Lietuvos TSR ir prosovietinės Lenkijos vyriausybių atstovai pasirašė susitarimą, pagal kurį visi lenkų tautybės Lietuvos gyventojai, taip pat Vilniaus krašto žydai galėjo repatrijuoti j Lenkiją. Repatriacija prasidėjo 1945 m. pavasarį ir tęsėsi iki 1946 m. lapkričio 1 d. Norą išvažiuoti pareiškė 134,4 tūkst. šeimų, iš viso 377,8 tūkst. asmenų8. Aniisovieti-nis lenkų pogrindis bendro požiūrio į repatriaciją, matyt, neturėjo. Buvo atsitikimų, kai lenkų partizanai mušė nenorėjusius važiuoti į Lenkiją valstiečius9. Tačiau 1945 m. gegužės 30 d. LKP CK ir LKT nutarime „Apie lenkų tautybės piliečių evakuacijos Į Lenkiją eigą" buvo konstatuota, jog „lenkų nacionalistai" sabotuoja repatriaciją. Milicijos valdyba, Vilniaus miesto bei apskričių vykdomieji komitetai buvo įpareigoti „ryžtingai sustiprinti kovą su <...> evakuacijos sabotuotojais, organizuoti vengiančių evakuacijos lenkų dokumentų tikriniįmus, užkirsti kelią fiktyvių poliklinikų bei ligoninių pažymų apie tariamus susirgimus išdavimui, užtikrinti, kad išvykimą sabotuojantys asmenys netektų maisto kortelių, teisės naudotis komunaliniais butais ir pan." 10 Iš viso į Lenkiją išvažiavo 172,8 tūkst. Lietuvos žmonių: 88,9 tūkst.— Vilniaus, 42,6 tūkst.— Vilniaus apskrities, 16,8 tūkst.— Trakų, 13,9 tūkst.— Švenčionių, 5,3 tūkst.— Zarasų, 3,4 tūkst.— Varėnos, 1,7 tūkst.— kitų apskričių (Kauno, Kėdainių, Panevėžio, Ukmergės) gyventojųu. Tarp išvykusiųjų buvo ir lietuvių, net rezistentų, kurie važiavo į Lenkiją gelbėdamiesi nuo kalėjimo ir Sibiro.
Bent 30—40 tūkst. Lietuvos gyventojų 1945—1953 m. persikėlė gyventi į kitas sovietines respublikas, daugiausia į Kaliningrado sritį bei Latviją. Dažniausiai jiems Lietuvoje grėsė vienokie ar kitokie pavojai ir jie bėgo pasislėpti svetur. Pokario metų kovos nusinešė apie 50—60 tūkst. gyvybių. Tai žuvę partizanai, taip pat partizanų, banditų ir valdžios nužudyti civiliai gyventojai. Tačiau labiausiai Lietuvą praretino sovietų valdžios represijos. Netgi pačios valdžios, t. y. minimaliais, duomenimis, 1944—-1953 m. iš Lietuvos buvo išvežta per 200 tūkst. tremtinių bei kalinių U2.
Sumažėjus gyventojų, atstatomiems miestams trūko darbo jėgos. Labiausiai tai jautė Vilnius ir Klaipėda, netekę daugiausia gyventojų. 1945 m. LKP CK bei LKT įpareigojo visų respublikos apskričių valdžią pasiųsti į Vilniaus miestą ir Klaipėdos kraštą nustatytą skaičių darbingų žmonių. Tačiau pusėtinų rezultatų buvo pasiekta tiktai apgyvendinant Klaipėdos kraštą, kurio tuščiuose žemės ūkiuose iki 1947 m. pavasario įsikūrė
6,6 tūkst. šeimų, atvykusių daugiausia iš Tauragės, Kretingos, Telšių bei kitų Žemaitijos apskričių13. Kur kas blogiau sekėsi valdžiai apgyvendinti ištuštėjusią sostinę ir uostamiestį. Mat lietuviai kaimiečiai, gyvendami „permainų11 laukimo nuotaikomis ir esant sunkioms ekonominėms gyvenimo miestuose sąlygoms (trūko maisto, mažas darbo užmokestis), nenorėjo į juos keltis. Juo labiau kad į šią valdžios priemonę priešiškai žiūrėjo partizanai, pripažinę tiktai vieną tautinės atsparos formą — ginkluotą kovą su okupantu. J. Aistis nesmerkė žmonių, „kurie sutiko talkininkauti okupantui ir įsikūrė Kuršių marių pakraštyje11, laimėdami jį Lietuvai, tačiau buvo linkęs manyti, jog niekada nebus pateisintas partizanų draudimas lietuviams keltis į Vilnių ,4.
Ištuštėję Lietuvos miestai buvo apgyvendinami iš esmės stichiškai ir daugiausia nelietuviais. Kitų sovietinių respublikų gyventojų migraciją į Lietuvą skatino Rytprūsių (Kaliningrado srities) kolonizavimas. i Vilniaus ir Klaipėdos įmonių direktoriai rusai geležinkelio stotyse nesunkiai įkalbėdavo savo tautiečius nevažiuoti toliau, į „Vokietiją11, o pasilikti čia, sovietų Lietuvoje, kurioje netrūksta duonos ir kur jų laukia darbas, butai. Įsikūrę patys, kolonistai laiškais kviesdavo atvykti į Lietuvą ir savo gimines, pažįstamus. Kita kolonistų kategorija buvo demobilizuoti sovietinės armijos kariai. Lietuvos TSR Karinio komisariato duomenimis, 1945—1946 m. Lietuvoje apsigyveno 7,3 tūkst.
rusų ir 5,9 tūkst. kitų tautybių (nelietuvių) demobilizuotų kareivių bei karininkų, iš jų 4,5 tūkst. Vilniuje, 2,5 tūkst. Kaune, per 1 tūkst. Klaipėdoje,15. Dar 2,5 tūkst. jų atvyko 1947 m.16 Visi jie buvo aprūpinti butais ir darbu: karininkai—įstaigose, o eiliniai kareiviai — pramonės įmonėse, transporte, statybose, į Vilnių taip pat kėlėsi gyventi Vakarų Baltarusijos gyventojai. Iš viso 1945—1951 m. į Lietuvą iš kitų sovietinių respublikų, daugiausia šiaurės vakarinių RSFSR sričių ir Baltarusijos, atvyko gyventi maždaug 130 tūkst. žmonių.
Pirmasis po karo gyventojų surašymas Lietuvoje, kaip ir vi: soje Sovietų Sąjungoje, buvo tiktai 1959 m. Todėl tikslių duomenų apie gyventojų skaičių bei sudėtį pokario laikotarpiu neturime. Tačiau remiantis aukščiau pateiktais duomenimis, taip pat atsižvelgiant į natūralųjį prieaugį (1945—1951 m.—apie 180 tūkst. žmonių), galima spręsti, jog 1952 m. pradžioje Lietuva turėjo maždaug 2,3 mln. gyventojų, t. y. ketvirtadaliu mažiau negu prieš karą. Po karo smarkiai surusėjo respublikos mięstai. 1951 m. pabaigoje iš 179 tūkst. Vilniaus gyventojų lygiai trečdalis (33,3 procento) buvo rusai, 7 procentai — baltarusiai, 4 procentai — ukrainiečiai, 3,1 procento — žydai, 21,1 procento— lenkai ir tik 30,8 procento — lietuviai17. 1950 m. Klaipėdoje iš 48,5 tūkst. gyventojų lietuvių buvo maždaug 40 procentų ,8. 6-ojo dešimtmečio pradžioje iš 7 vidurinių uostamiesčio mokyklų 4 buvo rusiškos. Pakeitus senuosius gatvių bei aikščių pavadinimus, Klaipėdoje atsirado Gorkio, Kalinino, Ki-rovo gatvės. Mieste buvo įsteigtas rusų dramos teatras, o evangelikų liuteronų bažnyčia paversta stačiatikių cerkve. Lietuvių kalbos tais metais beveik nesigirdėjo Vilniaus gatvėse, juo labiau įstaigose. Beveik penktadalį ar net ketvirtadalį visų Kauno ir Šiaulių gyventojų taip pat sudarė rusai bei kiti slavai.