Žymiausi nepriklausomos Lietuvos filosofai buvo S. Šalkauskis, A. Maceina, P. Dovydaitis, V. Sezemanas, L. Karsavinas.
Lietuvos Respublikoje suklestėjo literatūra ir menas. Tuo laikotarpiu rašė J. Tumas-Vaižgantas (romanas „Pragiedruliai11, apysaka „Dėdės ir dėdienės11), V. Krėvė-Mickevičius (apsakymai, istorinė drama „Skirgaila11), B. Sruoga (istorinės dramos „Milžino paunksmė11, „Kazimieras Sapiega11), I. Simonaitytė („Aukštųjų Šimonių likimas11), P. Cvirka (novelės, romanas „Žemė maitintoja1'), geriausius savo poezijos posmus sukūrė B. Brazdžionis (poezijos rinkiniai „Amžinas žydas11, „Krintančios žvaigždės11, „Ženklai ir stebuklai11, „Kunigaikščių miestas11), J. Kossu-Alek-sandravičius (poezijos rinkiniai „Elėraščiai11, „Imago mortis11, „Intymios giesmės11, „Užgesę chimeros akys11), S. Nėris (eilėraščių rinkiniai „Anksti rytą11, „Pėdos smėly11, „Per lūžtantį ledą11, „Diemedžiu žydėsiu11), V. Mykolaitis-Putinas (lyrikos rinkiniai „Raštai11, „Tarp dviejų aušrų11, „Keliai ir kryžkeliai11, drama „Valdovas11, romanas „Altorių šešėly11).
Tarpukario laikotarpis — svarbus vaizduojamojo meno raidos etapas. Sėkmingai dirbo tapytojai A. Žmuidzinavičius, K. Simo-nis, K. Šklėrius, P. Kalpokas, grafikai V. Jonynas, D. Tarabildie-nė, J. Jurkūnas, skulptoriai J. Zikaras, J. Mikėnas, B. Pundzius, V. Grybas, Lietuvos vitražo pradininkas S. Ušinskas.
Nepriklausomos Lietuvos architektai šalies miestus, ypač laikinąją sostinę Kauną, papuošė naujais pastatais. Išaugo M. K. Čiurlionio paveikslų galerijos ir Karo muziejaus rūmai (architektas V, Dubeneckis), centrinis paštas Kaune ir Šiauliuose (architektas F. Vizbaras), Karininkų ramovė (architektas S. Rudokas), Kūno kultūros rūmai, „Pienocentro" pastatas, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (visų trijų autorius — architektas V. Landsbergis-Žemkalnis). 1939 m. Europos krepšinio pirmenybėms Kaune buvo pastatyta 11 tūkst. vietų sporto halė, tuo metu viena geriausių Europoje (A. Rozenbliumo projektas). Kauno Žaliakalnyje kilo Prisikėlimo bažnyčia, kuri, deja, iki sovietų okupacijos nebuvo baigta. O lenkų okupuotame Vilniuje beveik per 20 metų buvo pastatyti vos keli visuomeniniai pastatai.
Sveikatos apsauga ir sportas. Nepriklausomybės metais iš esmės pagerėjo gyventojų sveikatos apsauga (žr. 7 lentelę).
Per 18 metų Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetas parengė 1,5 tūkst. gydytojų (iš jų 0,4 tūkst. stomatologų). Klaipėdoje, Mažeikiuose, Telšiuose, Raseiniuose, Kėdainiuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje bei kituose miestuose buvo pastatyta naujų ligoninių. 1940 m. Kaune pradėjo veikti 1000 vietų Universiteto klinika, moderniausia gydymo įstaiga Baltijos šalyse.
Gerėjant sveikatos apsaugai ir kylant gyvenimo lygiui, labai sumažėjo gyventojų mirtingumas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš 1000 Lietuvos gyventojų kasmet vidutiniškai mirdavo 21 žmogus, 3-io dešimtmečio pradžioje — 17, o 4-o dešimtmečio pabaigoje—13 žmonių. Pagal šį rodiklį Lietuvos Respublika nedaug atsiliko nuo pirmaujančių Vakarų bei Siaurės Europos
| 7 lentelėSveikatos apsauga Lietuvoje 1913—1938 mj | |||
|---|---|---|---|
| 1913* m. | 1928 m. | 1938 m. | |
| Gydymo įstaigų skaičius | 59 | 89 | |
| Gydytojų skaičius2 | 230 | 443 | 877 |
| Lovų skaičius ligoninėse | 912 | 2 287 | 5 100 |
| 1 gydytojui teko gyventojų | 9 100 | 4 800 | 2 600 |
| 1 lovai teko gyventojų | 2 200 | 940 | 450 |
| 1 Be Klaipėdos krašto.2 Be dantų gydytojų, kurių 1938 m. buvo 0,6 tūkst. | |||
Duomenys imti iš leidinio: Lietuvos istorijos šaltiniai.— V., 1961.— T, 4.— P. 708.
valstybių ir lenkė daugumą Rytų bei Pietų Europos šalių (Lenkijoje, Vengrijoje, Italijoje—14, Rumunijoje — 20, Ispanijoje — 17, SSSR — 18 žmonių)32. Ypač sumažėjo naujagimių mirtingumas. 1925 m., nesulaukę vienerių metų, mirė 18 procentų, o 1939 m.— 19,3 procento visų kūdikių.
Iš esmės tik nepriklausomoje Lietuvoje pradėta sportuoti. Nuo 1921 m. buvo rengiamos lengvosios atletikos, krepšinio, futbolo, dviračių sporto ir kitų šakų pirmenybės. 1924 ir 1928 m. Lietuvos sportininkai dalyvavo Olimpinėse žaidynėse. Kasmet vykdavo moksleivių olimpiados, o 1938 m. Kaune buvo surengta I tautinė olimpiada, kurioje dalyvavo ir užsienio lietuvių sportininkai. 1934—1938 m. Kaune veikę Aukštieji kūno kultūros kursai parengė apie 100 kūno kultūros ir sporto specialistų. Gerėjo materialinė sporto bazė. Išaugo kūno kultūros rūmai Kaune ir Klaipėdoje, Kauno sporto halė, stadionai Šiauliuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje. Populiariausios sporto šakos Lietuvos Respublikoje buvo krepšinis (1937 ir 1939 m. Lietuvos krepšininkai tapo Europos čempionais, o 1938 m. Europos pirmenybėse mūsų krepšininkės užėmė II vietą), stalo tenisas (1939 m. pasaulio pirmenybėse Lietuvos rinktinė iškovojo IV vietą), kulkinis šaudymas (1937 ir 1939 m. pasaulio pirmenybėse Lietuvos sportininkai pasiekė tarptautinės klasės rezultatų).
Po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo, kurį S. Šalkauskis ir Z. Ivinskis laikė didžiąja klaida, šalyje pradėjo formuotis autoritarinis A. Smetonos režimas. Svarbiausi jo įsigalėjimo etapai buvo Seimo paleidimas, biurokratinis Savivaldybių įstatymas, politinių partijų uždarymas, sugriežtinta cenzūra ir galiausiai antidemokratinė 1938 m. konstitucija.
Pagal 1931 m. Savivaldybių įstatymą vietinės valdžios įstaigos pateko griežton Vidaus reikalų ministerijos kontrolėn 3S. Nustačius turto (rinkimų teisė buvo paliktą tik ūkių bei įmonių savininkams ir valstybinių įstaigų bei savivaldybių tarnautojams) ir padidinus amžiaus (nuo 24 metų) cenzą, savivaldybių rinkimuose galėjo dalyvauti labai nedaug gyventojų. Antai 1940 m. pradžioje į valsčių tarybų rinkėjų sąrašus buvo įtraukta 296,4 tūkst. asmenų34, kai valsčiuose gyveno daugiau kaip 2 mln. žmonių. Savivaldybės turėjo menką valdžią (be Vidaus reikalų ministerijos leidimo jos net neduodavo naujai gatvei pavadinimo), o ministerijos skiriami apskričių viršininkai buvo tikri karaliukai 3S. Jie galėjo užprotestuoti (o Vidaus reikalų ministerija — panaikinti) bet kurį valsčiaus, apskrities ir miesto tarybos sprendimą. Be jų pritarimo negalėjo būti išrinkti valsčių viršaičiai, kaimų seniūnai, neretai —net eiliniai savival-
dybių nariai. 1940 m. pradžioje iš 2,5 tūkst. išrinktų valsčių tarybų narių beveik 74 procentai buvo tautininkai ir jiems palankūs neutralūs asmenys (krikščionims demokratams atstovavo 12,8, o valstiečiams liaudininkams—10,3 procento tarybų narių) 36, Vyriausybė galėjo savivaldybes paleisti, keisti jų pareigūnus. Apskritai 1931 m. įstatymas savivaldybes pavertė Vidaus reikalų ministerijos priedėliais. Ir tokios nuo valdžios visiškai priklausomos savivaldybės gavo labai svarbias funkcijas: rinkti „nepaprastuosius tautos atstovus", t. y. prezidento rinkikus, ir kelti 'kandidatus į Seimą.