Medžiotojai tuoj įvertino pavojingąjį atsiskyrėlį ir susišūkaudami stojo gintis.
Bet raganosis nelaukė. Panarinęs iki žemės galvą ir grėsmingai atkišęs didelį, pusmetrinį ragą, jis greitai puolė į ataką. Prišokęs kaip žaibas, vienam medžiotojui perrėžė pilvą. Vargšas sušuko ir sukniubo kraujuose. O raganosis jau puolė kitą vyrą. Nors šis išvengė baisiojo rago, bet įniršęs storaodis vis dėlto jį parvertė ir būtų nelaimingąjį sutrypęs, jei Vilko Nagas nebūtų laiku pataikęs raganosiui ietimi.
Žaizda dar labiau įpykino žvėrį. Šokinėdamas šen bei ten, jis aklai puolė kiekvieną arčiau pasimaišiusį. Medžiotojai bėgo kaip be galvos: jų ginklai milžinui buvo per silpni. Mamutaitis, Vilko Nagas, Pelėda, Kiškis ir keli kiti medžiotojai, laikydamiesi labai vyriškai, drąsiai šokinėjo aplink įniršusį pabaisą, bet nė drąsiausieji nenorėjo lengvapėdiškai aukoti savo gyvybės ir saugojosi jo baisių puolimų.
Pagaliau raganosis sustojo prie krūmo, už kurio slėpėsi du vyrai. Jis mirkčiojo mažomis akutėmis ir piktai prunkštė. Čia iš užpakalio prislinko trys medžiotojai ir įsmeigė ietis į didžiulį žvėrį. Viena ietis kliudė raganosį, bet silpnai: ji įstrigo purvais apskretusioje odoje. Antrosios ieties smaigalys įsmigo į šoną, o trečioji — kiek žemiau, į paslėpsnius.
Sužeistasis raganosis stebėtinai greitai apsigręžė ir atsidūrė tarp narsiųjų medžiotojų. Šlubis negalėjo bėgti taip greitai, kaip kiti, ir viena akimirka atsidūrė po raganosio kojomis. Mamutaitis, neturėdamas jokio ginklo, taip pat bėgo, bet, pamatęs nelaimingąjį Šlubį ant žemės, sustojo. Pačiupęs didelį akmenį, švystelėjo jį raganosiui į galvą. Dar du medžiotojai ryžosi grįžti ir bandė atitraukti raganosio dėmesį nuo gulinčio Šlubio. Senasis Gauruočius taip pat sulaikė bėgančius vyrus ir sugrąžino juos atgal. Raganosį dabar buvo apstoję keli medžiotojai, bet savo menkais ginklais ne ką jam galėjo padaryti. Atvirkščiai, žaizdų įerzintas raganosis kai kuriuos vyrus smarkiai aplamdė. Vadas Stipruolis jau buvo apsipylęs kraujais, o narsusis Mamutaitis susimušęs galvą į medį.
Nebuvo vilties laimėti šioje kovoje. Kai Stipruolis atsigavo, davė ženklą trauktis. Jis šūktelėjo ir mostelėjo ranka. Medžiotojai jį greitai perprato, ir kova pasibaigė. Du vyrai nunešė netekusį sąmonės Šlubį. Su jais pasitraukė ir kiti sužeistieji; laimė, jie nušlubavo patys, prilaikydami vienas kitą. Tik tam jie teišteko jėgų. Tačiau vyrai nedejavo. Sukandę dantis, jie nuostabiai kantriai kovojo su skausmu. Kiti medžiotojai dar valandėlę pasiliko — jie turėjo atitraukti krauju pasruvusio raganosio dėmesį. Kai jiems pasisekė nuvilioti žvėrį į kitą pusę nuo besitraukiančių vyrų, jie taip žaibiškai dingo, kad šis negalėjo jų vėl užpulti.
Raganosis, staiga pamatęs, kad visi jo priešai dingo, įtūžęs išdraskė kadagio krūmą ir ragu išarė aplink save žemę. Į viršų pažiro velėnos. Paskui žvėris įpuolė į upę ir prunkšdamas vėsinosi žaizdas.
Tuo tarpu medžiotojai nuvedė ir nunešė į saugią stovyklos vietą nusilpusius sužeistuosius. Liūdna buvo šitaip grįžti iš tiek daug vilčių teikusios medžioklės. Moterys juos sutiko išsigandusios ir nustebusios. Pamačiusios sulamdytą Šlubį, jos ėmė laužyti rankas ir gailiai verkauti. Kai nusiminę medžiotojai pro dantis prakošė, kad jaunasis Kluchas jau negrįšiąs, visos ėmė aimanuoti, o viena jų parpuolė ant žemės.
Ir vėl neganda užklupo Vestonicų tuntą! Nusilpo jo jėgos.
Tunte viešptavo liūdesys.
Kitą dieną buvo rastas vargšo Klucho kūnas. Vestoniškiai palaidojo jį netoli jo žuvimo vietos, tarp Spilberko kalvos ir vingriosios Svitavos. Paliko jam ant kaklo puikųjį vėrinį: kelis šimtus karoliukų iš apipjaustytų kriauklių ir kaulo skridinėlių, suvarstytų ant plono dirželio.[5]
Prieš užkasant kapą, apsiverkusi Klucho žmona padėjo prie mirusiojo pusės pėdos aukščio lėlę, kurią kadaise Kluchas kruopščiai išpjaustė iš mamuto ilties. Moteriškė šią lėlę nešiojosi maišelyje kaip burtą, niekur su ja nesiskirdama ir tikėdama, kad to burto dėka gimsiąs sveikas berniukas. Dabar su ašaromis dėjo lėlę į kapą, atsisveikindama su visomis savo viltimis.
Kiti sužeistieji medžiotojai sveiko nuostabiai greitai. Gilios jų žaizdos veikiai gijo, nors ir nebuvo kaip reikiant prižiūrimos.
Šiose apylinkėse medžioklė buvo menka. Maža buvo žvėrių. Arklių daugiau nepasirodė, o elnių niekas nė nematė. Medžiotojai kalbėjo, kad reikią eiti prieš srovę, į aukštumas, kurių viršūnės apaugusios miškais.
Vadas Stipruolis delsė dar kelias dienas, per kurias beveik ištisai lijo. Jie laimėjo tik kelis vandens paukščius, kuriuos pašovė strėlėmis iš gana netobulų lankų, kelias kurapkas bei kiškius ir kiek žuvų. Šiaip taip apmalšino alkį.
Kai išsigiedrijo, Stipruolis įsakė ruoštis naujam žygiui. Tuntas lengvai pakilo: neturėjo jokių atsargų, tik kelis kailius.
Keliautojai vėl patraukė aukštyn pagal upę. Jie nė nepastebėjo, kad dabar juos veda jau nebe Svratka, bet Svitava. Jiems buvo vis tiek, kokia čia upė. Kiekviena veda į kalnus, kur nėra tiek įkyrių uodų, kaip žemai, slėnyje.
Veikiai jie įsitikino, kad kelias nebus lengvas. Upė šniokšdama raitėsi tarp uolėtų krantų, ir tuntui ne kartą teko apeiti klinčių kalnus. Kartais jie nuklysdavo gana toli nuo upės ir mieliau prisilaikydavo mažų upelių.
Kartą, eidami pagal upelį, jie susidūrė su nepaprastu gamtos reiškiniu: žemė staiga prarijo upeliūkštį! Čiurleno jis kaip ir kiti upeliai ir šit staiga baigėsi. Visas vanduo dingo žemėje! To dar niekas nebuvo matęs. Visi medžiotojai stovėjo apstulbinti to stebuklo. Jie žiūrėjo čia į tekantį upelį, čia vėl į sausus akmenis, tarp kurių vanduo paslaptingai prapuolė. Stebėjosi nepaprastu reiškiniu, o iš lūpų jiems veržėsi nauji nuostabos žodžiai.
Tuo tarpu nenuoramos berniukai šmižinėjo pašalėmis, rinkdami avietes. Staiga Kopčemas suriko:
— Urvas!
Ir nespėjo dar išmintingesni medžiotojai berniukų įspėti, o jau keli smalsuoliai įlindo į urvo angą. Laimė, jame nebuvo kokio plėšraus žvėries.
Berniukų šūksmai aidėjo uolėtame požemyje. Urvo angą kiek dengė tankus lazdynas. Kopčemas, atsistojęs tarpuangyje rankomis siekė urvo lubas ir sienas.
Mamutaitis, Vilko Nagas, Kiškis ir kiti medžiotojai tuojau ištyrė atrastąjį urvą. Juk jis gal pravers jiems kaip bendras šiltas būstas. Berniukai iš pradžių lindo į urvą vis tolyn, bet paskui, pabūgę tamsos ir netikėtos vėsos, atgarmėjo vėl į šviesą.
Urvas kiek tolėliau nuo angos suko į šalį kaip koridorius ir nyko tamsoje. Priekinėje šviesiojoje dalyje jis buvo kaip erdvus rūsys, bet toliau, už posūkio, siaurėjo. Medžiotojai čia net pritūpę galvomis atsimušdavo į akmens gurvuolius ir išsikišimus, styrančius nuo koridoriaus lubų ir grindų. Nenorėdami tamsoje šliaužti per tokias kliūtis, jie grįžo prie apšviesto įėjimo, kur galėjo stovėti išsitiesę, nepritūpę. Visi jautė lengvą dvelkimą, iš to galima buvo numanyti, kad urvas veikiausiai jungiasi su kokiais kitais požeminiais urvais.
Kopčemas prisėdo ant uolos iškyšulio prie urvo angos ir dairėsi staiga dingusio Voveriuko. Jis nežinojo, kad šis pasislėpė nuo jo lazdyne, čia pat prie urvo. Po valandėlės Voveriukas, sucypsėjęs krūme kaip jauna zyliukė, iškišo iš lapų galvą. Kopčemas bičiuliui išdykėliškai nusišypsojo. Tai reiškė: „Na, juk aš žinojau, kad tu netoli!“ Paskui kelis kartus mirktelėjo akimi, ir tat turėjo reikšti: „Žiū, tą urvą atradau aš, o juk, ko gero, mes čia apsigyvensime!“
5
Kapas su minėtais daiktais buvo rastas 1891 m. Brno mieste, tiesiant kanalizaciją, dabartinėje Prancūzijos gatvėje.