— Eka-eka-eka! — pasakė jis medžiotojams. Tai reiškė: „Trys mamutai!“
Apžiūrėjęs pėdas aplink išverstą ąžuolą, jis tarė:
— Mamutų — visa ranka! — ir parodė išskėstus rankos pirštus. Vadinasi, čia praėjo penki mamutai. Medžiotojai, net kvapą užgniaužę iš susijaudinimo, laukė vado įsakymų.
Retame spygliuočių miške kur-ne-kur buvo įsimaišę jaunų lapuočių. Rasa karojo ant lapų. Išbaidytas apuokas pakilo į medžio viršūnę. Mažų įsičiauškėjusiu paukštelių būrys jį taip erzino, kad rimtasis apuokas ryžosi pasiieškoti slėptuvės nuošaliame tankumyne.
Vadas vedė medžiotojų tuntą per mišką aukštyn, į kalvos viršūnę, o paskui aplenkė iškyšulį ir pasuko prie netolimų smiltainio uolų.
Greitai jis sustojo ir parodė didelę vandens išplautą duobę, per kurią kaip tik ėjo mamutų pėdos.
— Čia bus spąstai! — paskelbė vadas ir atsisėdo ant išvirtusio medžio. Du tuzinai stiprių rankų tuoj kibo į darbą.
Medžiotojai kasė smėlį, molį ir akmenis, trupino ir pureno žemę storais pagaliais, net nuo jų prakaitas žliaugte žliaugė. Duobė didėjo. Vadas ragino skubėti ir pasiuntė vieną medžiotoją pakviesti į pagalbą moterų ir merginų.
Mamutaitis su meile žiūri į stropius darbininkus. Kas galėtų pagalvoti, kad tie liesi vyrai turi tiek jėgos ir ištvermės. Jų kūnai, galima sakyti, visai be riebalų, bet raumenys tamprūs, kieti. Dirbant jie išsipučia ant rankų kaip stiprios virvės. Daugumas beveik nuogi: tik apie liemenį apsijuosę kailiu. Bet tai greičiau puošmena, negu drabužis. Jų rudi, vėjų ir lietaus nučaižyti kūnai labai užgrūdinti. Suaugę vyrai apžėlę retais plaukais; tik medžioklėse gautų žaizdų randai pliki. Tunte nėra nė vieno vyro be randų. Būtų net gėda, kad suaugęs medžiotojas neturėtų šių ženklų, liudijančių jo didvyriškumą kovose su plėšriaisiais žvėrimis. Net ir kai kurios moterys puikuojasi randais, dažniausiai dirbtiniais. Jos persirėžia veidą ar krūtinę, ir žaizdos, pabarstytos pelenais, sugyja gruoblėtais randais, kurie esti nuolatiniai narsių moterų ir merginų papuošalai.
Du vyrai kaip sykis rita iš duobės didelį akmenį. Jie smarkiai šnopuoja, pro praviras burnas prasikišę iltiniai dantys. Veidai persikreipę nuo įtempimo, plonos kojos remiasi į minkštą molį. Jų blauzdos ne tokios raumeningos, kaip vėlesnių laikų žmonių. O kai kojų pirštai slysčioja moliu, pasirodo, kad nykštys gerokai atsiskyręs nuo kitų pirštų — yra gerokas tarpas.
Kai saulė pakrypo į pietus, vadas leido pasilsėti. Jau buvo iškasta nemaža duobė. Darbininkams labai pravertė senasis vandens išplautas duburys, jis gerokai palengvino sunkų darbą. Moterys ir vaikai prilaužė šakų ir jomis uždengė duobę. Viršuje apmėtė moliu, žole ir lapais.
Tuntas paskui dar kiek aptvarkė žemę aplink duobę, kad atrodytų kuo natūraliau, ir linksmas grįžo į stovyklą ant Baltosios uolos. Mamutaitis eidamas ramstėsi ilga lazda. Likusios stovykloje moterys tuo tarpu iš liekanų pataisė išalkusiems vyrams kuklius pietus. Šiandien galima suvalgyti viską, kas yra, — juk veikiai jie sumedžios mamutą, ir tada visko bus iki soties.
Mamutaitis atsisakė valgio. Kosčiodamas žvilgtelėjo į mišką, tarsi būtų norėjęs pamatyti, kad grobis jau spąstuose. Įsitikinęs, kad visur ramu ir tylu, apėjo uolos viršūnę ir rūpestingai pasižiūrėjo į besiniaukstančius vakarus.
Vaikai nerūpestingai straksi arba smaližiaudami čiulpia iš suskaldytų kaulų smegenis. Vyrai guli ir stebi pulką ančių, skraidančių viršum ežero salos. Saulutė maloniai kaitina nuvargusius medžiotojus. Kartkartėmis kuris nors iš jų balsiai pasvarsto, kiek dar kartų saulė apkeliaus dangų, kol jiems pavyks sumedžioti mamutą. Bet jie viliasi, kad patyręs medžiotojas Mamutaitis parinko geriausią vietą duobei. Mamutų banda tikriausiai pabus čia ilgesnį laiką, jeigu iki šiol niekas jų nepabaidė, juk visur yra užtektinai ganyklų.
Nuo smiltainio uolų per mišką į apaugusią kalvą tuo metu braunasi jaunas, gal trisdešimties metų amžiaus mamutas. Jis lapsėdamas bėga jau sutryptu takeliu žemyn, prie vandens. Pakeliui gardžiuodamasis skainioja pušų ir eglių šakas: jam labai patinka sakų skonis. Staiga šlumšt — ir jis duobėje! Piktai sutrimitavęs, milžinas ėmė trypti nulaužtas šakas.
Medžiotojai, gulėję ant Baltosios uolos, pašoko. Jie išgirdo įkliuvusio mamuto baubimą. Visas jų nuovargis dingo, ir jie šuoliais nuskuodė prie duobės. Paskui juos — ir moterys su vaikais. Ir Kopčemas skuba, kiek gali; tik kartais stapteli, kad atgautų kvapą.
Džiaugdamiesi geru grobiu, visi pasileido audringai šokti aplink duobę. Nuvargusį mamutą paliko tūnoti duobėje. Paskui, prisirinkę krūvą didelių akmenų, nusilpušį belaisvį užmušė. Tada, sušokę į duobę, jie puolė prie negyvo mamuto gerti trykštančio iš žaizdų kraujo. Kai kurie, nieko nelaukdami, aštriomis titnago šukėmis pjovė ir plėšė mamuto mėsos gabalus. Aplink skambėjo šaižūs džiaugsmo šauksmai. Visi vylėsi puotos.
Tačiau jos nebuvo.
Negaluojantis Mamutaitis, sukandęs iš skausmo dantis, priklibikščiavo prie džiūgaujančių ir šaižiai riktelėjo jiems, kad išneštų iš duobės išrėžtus mėsos gabalus, kurie jau buvo pamauti ant iešmų, ir slėptųsi nuo audros.
Vakaruose dangų apniaukė tamsūs debesys. Štai jau sutraškėjo šakos, o medžiai susiūbavo nuo vėjo. Vėtra ginė debesis smulkių dulkių ir bėrė jas kaip pūga sniegą. Pagaliau, trenkus perkūnui, papliupo baisi liūtis.
Po audros medžiotojai, krapštydamiesi dulkes iš akių, išlindo iš slėptuvių. Supustytos geltono molio krūvos nuo lietaus pažliugo ir tapo liūnais; tik vėjo pučiamose vietose buvo plika ir sausa. Mamutas visai užpiltas, duobė beveik sulyginta su žeme.[11]
Medžiotojai surinko išgelbėtus gabalus mėsos ir nuėjo į stovyklą ant Baltosios uolos taisyti vakarienės.
Bet čia rado užgesusią ugnį.
Užgeso ugnis! Užgeso ugnis!
Kokia nelaimė! Vargas, vargas!
Visi susibėgo žiūrėti mamuto, o tuo tarpu vėtra žarstė laužą, ir dulkės bei lietus uždusino ugnį. Nėra ugnies mėsai išsikepti.
Per mišką sklinda gailios dejonės. Visas tuntas verkauja.
Kopčemo skruostais rieda graudžios ašaros. Jis giliai atjaučia taip netikėtai tuntą ištikusią nelaimę. Prisimena, kaip jiems buvo sunku gyventi tąkart urve arba pernai, kai upelis užliejo laužą. Kaip jie tada saikstėsi saugosią ugnį, kad ji niekada neužgestų! Kaip sunkiai paskui ją įsigijo! Dabar jie vėl be ugnies, ir niekas nežino, ar kada kur gaus naują… Vargas tuntui!
Bet šiemet Kopčemas jau gana didelis: jis pasisiūlys ugnies parnešti… Taip, Kopčemas parneš tuntui ugnį! Jis pakankamai stiprus, narsus ir gudrus, ir nieko jam nebeskauda…
Šit atbėga jo ištikimas draugas Voveriukas. Jis taip pat nusiminęs. Kopčemas ženklu jį pasišaukia. Papasakos jam apie savo sumanymą. Voveriuku galima pasitikėti, jis geriausias iš visų tunto berniukų. Jis Kopčemui nepamaišys. Juodu kartu eis ieškoti naujos ugnies… Kopčemas nieko nebijo, jei reikės, jis nepagailės ir savo gyvybės!
Medžiotojai ieško kaltininko, kuris savo nerūpestingumu užtraukė tokią nelaimę. Jie pyksta ir grasina jam, nors dar nežino, kas kaltas, jog ugnis užgeso. Ir kažkas jau šaukia:
— Vilkė šiandien prižiūrėjo ugnį!
Prie užgesusio laužo braunasi įniršęs Peštukas, mojuodamas dideliu vėzdu:
— Kur ji, kur ji? Peštukas ją kaip reikiant nubaus, vadas — ištižėlis!
Radęs susigūžusią Vilkę, karštakošis taip jai smogė, kad ši nusirito prie pat uolos krašto. Prie Vilkės pribėgo jos mažylis ir su neapykanta žiūrėjo į žiaurųjį Peštuką.
11
Toje vietoje 1906 melais, kasant kanalizacijos griovį, keturių metrų gylio duobėje buvo rasti mamuto griaučiai. Dalis ilčių ir kai kurie kaulai buvo išimti, o likę griaučiai iki šios dienos tebeguli toje pačioje vietoje.