„Gal man pačiam apie viską papasakoti tavo tėvui? Ar iš pradžių dėdulei Lourensui? Jis baisiai ant manęs įsius... na, kokioms penkioms minutėms. Užtat tave, savo dievinamą sūnėną, niekins iki pat mirties. Todėl, kad papasakosiu jam viską, supranti — viską; net įvardinsiu tą sumą, kurios tu reikalauji. Kiek? Penki šimtai svarų? Tik įsivaizduok, dėl tokių pinigų tu išgarsėsi kaip paskutinis niekšas“.
Henriui tuomet buvo ir gėda, ir apmaudu. Jo garbė nuplėšta...
Eliotas galėjo triumfuoti. Tačiau patirtas pažeminimas nepamokė Henrio: būdamas dvidešimt dvejų metų šitas šliužas angelo veidu atėjo pas Eliotą į Paryžiaus viešbutį, ir Eliotas neatsispyrė — pasidavė, kaip koks vargeta berniūkštis.
O po to prasidėjo smulkūs vagiliavimai. Praėjus valandai po Henrio išėjimo, Eliotas pasigedo portsigaro ir piniginės. Dingo ir išeiginis kostiumas, brangios rankogalių sąsagos. Kitų dingusių daiktų dabar grafas jau nebeprisimena.
Tada jis nesižemino ir nesiėmė jokių tyrimų. Tiesiog pasielvartavo. Bet dabar kilo baisus noras demaskuoti Henrį, prieiti prie jo ir tyliai pasidomėti, kaip jo kišenėje atsidūrė brangus vėrinys. Galbūt Henris mano, jog vėrinys labai dera prie auksinio portsigaro, prie inkrustuotos piniginės bei briliantinių sąsagų? Ar ketina viską nunešti palūkininkui?
Kaip viskas apgailėtina! Henris buvo talentingas jaunuolis, bet viskas nuėjo perniek, nepaisant puikaus išsilavinimo, kilmingumo bei didžiulių galimybių. Dar būdamas berniukas, jis įniko lošti; kuomet buvo dvidešimt penkerių, pomėgis išgerti tapo liga; ir dabar, kai jam trisdešimt dveji, jį gaubia kažkokia grėsminga aura — jo išorė dar labiau žavi, bet tuo pačiu ir atgrasi. Kas nuo to kentėjo? Suprantama, Rendolfas, kuris, nors viskas buvo aišku kaip ant delno, dėl visų sūnaus bėdų kaltino save.
„Tegul eina po velnių“, — pagalvojo Eliotas. Galbūt jis ieškojo šiame jaunuolyje atspindžio tos palaimos, kurią patyrė juodu su Lourensu? Galbūt dėl visko kaltas jis pats, nes mato šiame žmoguje jo dėdę? Ne, iš jo pusės viskas buvo sąžiningai. Juk Henris Stratfordas pats jį persekiojo. Pakaks, velniop tą Henrį!
Eliotas atėjo į šiuos namus dėl mumijos. Minia jau išsisklaidė. Jis pasiėmė nuo padėklo dar vieną taurę vyno, pakilo, stengdamasis nekreipti dėmesio į skaudančią koją, ir lėtai nužingsniavo prie niūrios figūros sarkofage.
Grafas vėl žvelgė į mumijos veidą, atkreipė dėmesį į rūsčią lūpų liniją bei valingą smakrą. Taip, vyriškis pačiame jėgų žydėjime. Po sudūlėjusiais tvarsčiais matėsi plaukai, prigludę prie dailios kaukolės.
Eliotas kilstelėjo savo taurę.
— Ramzi, — priėjęs visai arti sušnabždėjo jis, o po to prabilo lotyniškai: — Sveikas, atvykęs į Londoną! Ar žinai, kur yra Londonas? — Eliotas tyliai nusijuokė pats iš savęs: tik pagalvok, jis kalba lotyniškai su šituo negyvu daiktu! Grafas pacitavo keletą frazių iš Cezario užrašų apie Britanijos užkariavimą. — Štai kur tu dabar esi, didysis karaliau. — Eliotas pabandė prisiminti ką nors graikiškai, bet jam nepavyko, ir jis vėl prabilo lotyniškai. — Tikiuosi, šitas šlykštus miestas tau patiks labiau negu man.
Netikėtai pasigirdo kažkoks šlamesys.
Iš kur tai? Stebėtina, bet Eliotas aiškiai jį girdėjo pro šurmulį bei balsų gaudesį. Regis, jis sklido iš sarkofago.
Vyriškis vėl įsistebeilijo į mumijos veidą. Po to — į pečius, rankas: atrodė, kad jos tempia senus tvarsčius ir netrukus išsiverš iš pančių. Ir iš tiesų tamsiuose purvinuose skuduruose atsirado plyšys, pro kurį matėsi apatinė danga — toje vietoje, kur buvo sukryžiuoti riešai. Prasti popieriai. Mumija akivaizdžiai pradeda irti. O gal čia darbuojasi kokie nors parazitai? Reikia nedelsiant sustabdyti tą procesą.
Eliotas sustojo žvilgsniu ties kojomis. Irgi netvarka.
Ant grindų atsirado nedidelis kauburėlis dulkių, ir čia pat dulkės pasipylė nuo dešiniosios rankos riešo, kur buvo įtrūkę tvarsčiai.
— Viešpatie! Džulija privalo nedelsiant išvežti mumiją į muziejų, — sušnabždėjo Eliotas. Ir vėl išgirdo tą keistą garsą. Šnaresys? Ne, kiek silpnesnis. Taip, mumija reikia pasirūpinti. Tikriausiai jai pakenkė tie nelemti Londono rūkai. Samiras žinos, ką reikia daryti. Henkokas taip pat.
Tuo tarpu Eliotas vėl prabilo į mumiją lotyniškai:
— Aš taip pat nemėgstu rūkų, didysis karaliau. Nuo jų sustiprėja mano skausmas. Todėl dabar jau eisiu namo, palikęs tave su tavo gerbėjais.
Jis apsisuko, pasiremdamas lazdele, visaip mėgindamas palengvinti aštrų klubo skausmą. Toldamas, vieną kartą atsisuko. Mumija atrodė labai tvirta. Tarsi egiptietiškas karštis ne iki galo būtų ją išdžiovinęs.
Deizė negalėjo atitraukti akių nuo mažyčio vėrinio, kol Henris mėgino jį užsegti ant merginos kaklo. Jos persirengimo kambarys buvo užverstas gėlėmis, raudono vyno buteliais, šampanu kibirėliuose su ledais ir kitomis dovanomis. Tačiau nei vienas gerbėjas nebuvo toks gražus, kaip Henris Stratfordas.
— Labai mielas daikčiukas, — pasakė Deizė, pakreipusi galvą. Plonytė auksinė grandinėlė, mažytis kulonas, ant kurio tarsi kažkas nupiešta. — Iš kur tas vėrinys?
— Jis kur kas daugiau kainuoja, negu visas tavo šlamštas, — šypsodamasis kalbėjo Henris. Kalba buvo nerišli — vėl girtas. Vadinasi, arba siautės kaip pasiutęs, arba bus neįtikėtinai švelnus. — Gerai, katyte, renkis, eisime pas Flintą. Jaučiu, jog šiandien turi pasisekti, nes šimtas svarų man tiesiog svilina kišenę. Eime greičiau, kol dar neišdeginta skylė kišenėje.
— O ką, tavo pusprotė sesutė taip ir sėdi viena namuos esu ta baisia mumija?
— Po velnių, kam tai rūpi! — Henris ištraukė iš spindos baltos lapės peleriną, kurią kadaise buvo padovanojęs Deizei, ir užmetė merginai ant pečių. Po to paėmė už rankos ir nusivedė.
Pas Flintą buvo begalė žmonių. Deizė negalėjo pakęsti tabako dūmų, alkoholio tvaiko, bet jai visuomet patikdavo čia būti su Henriu. Ypač, kai jis turėdavo pinigų ir būdavo puikios nuotaikos. Priėjęs prie stalo su rulete, Henris pakštelėjo merginai į skruostą.
— Taisykles tu žinai. Stovėk man iš kairės. Būtinai iš kairės. Tai dažniausiai atneša man sėkmę.
Ji linktelėjo. Perbėgo žvilgsniu per salę — puikiai apsirengę džentelmenai, brangenybėmis apsikarsčiusios damos... O ant jos kaklo šitas kvailas pakabukas... Deizės nuotaika subjuro.
Džulija pašoko iš vietos. Kas čia per garsas? Jai buvo nejauku vienai niūrioje bibliotekoje.
Daugiau čia nieko nėra, bet mergina galėjo prisiekti, jog išgirdo dar kažką esant. Ne žingsniai, ne... Tiesiog kažkokie vos girdimi garsai, išduodantys kito žmogaus buvimą.
Ji pažvelgė į sarkofage besiilsinčią mumiją. Prietemoje Džulijai pasirodė, jog suvyniota figūra padengta pelenų sluoksniu. Mumija atrodė niūri, tarsi būtų nugrimzdusi į nemalonius apmąstymus. Anksčiau mergina to nepastebėjo. Po paraliais, galima pamanyti, jog tą negyvėlį kamuoja blogi sapnai, košmarai. Džulijai net pasivaideno, jog Ramzio kaktoje įsirėžė gili raukšlė.
Ar mergina džiaugėsi, jog sarkofagas neuždengtas? Vargu. Tačiau jau buvo per vėlu ką nors pakeisti. Ji pati sau pažadėjo, jog niekuomet neprisilies prie tėvo radinių. Metas eiti miegoti, ji baisiai pavargo. Seni tėvo bičiuliai niekaip nenorėjo išeiti. Paskui dar įsiveržė visa minia žurnalistų. Na ir įžūli publika! Galiausiai apsaugos darbuotojai vargais negalais išlydėjo juos. Tačiau vis tiek jie įsigudrino keletą kartų nufotografuoti mumiją.
Išmušė pirmą valandą nakties. Aplinkui nė gyvos dvasios. Kodėl ją krečia drebulys? Džulija greitai nuskubėjo prie lauko durų, bet staiga prisiminė Henrį. Nuspręsta, jog Henris bus jos kompanionas bei gynėjas. Keista, bet priėmimo metu pusbrolis nė karto net nepriėjo prie jos. Ir dabar tikriausiai jo viršuje nėra. Ir vis dėlto... Džulija neužrakino durų.