— Mėginau išreikalauti iš jo to, ko jūs norėjote, — sušnabždėjo Henris. Jo akys įdubusios, ant kaklo didžiulė mėlynė. — Mėginau jį įtikinti, kad paveiktų Džulijos apsisprendimą... kad ji greičiau nuspręstų ištekėti už Alekso.
— Nemeluok man! — Eliotas suspaudė lazdą, tarsi ketindamas pasinaudoti ja.
— Nežinau, kas ten atsitiko, — teisinosi Henris. — Net nenutuokiu, ką jis ten matė! Juk gulėjo grabe, suvyniotas į skudurus. Velniai rautų, ką jis ten galėjo matyti? Dėdė Lourensas ginčijosi su manimi. Jis buvo susijaudinęs. O čia dar tas karštis... Nežinau, kas įvyko. Staiga dėdė krito ant grindų.
Henris nuleido galvą ir pravirko.
— Nenorėjau jo skaudinti! O Dieve, nenorėjau! Padariau tą, ką turėjau padaryti. — Jis dar žemiau nuleido galvą, pirštus panardino į plaukus.
Eliotas iš viršaus žiūrėjo į jį. Jei Henris būtų jo sūnus, grafo gyvenimas netektų prasmės. O jei šita apgailėtina būtybė meluoja?... Bet Eliotas nežinojo. Todėl nieko ir negalėjo pasakyti.
— Gerai, — sumurmėjo jis. — Tu viską man papasakojai?
— Taip, — pasakė Henris. — Dieve, turiu dingti iš šito laivo! Man reikia bėgti!
— Kodėl tada jis taip niekina tave? Kodėl mėgino nužudyti? Kodėl nuolat žemina?
Akimirką buvo tylu, girdėjosi tik prislopinta Henrio rauda. Po to jis pakėlė galvą, ir Eliotas vėl pažvelgė į jo įdubusias akis.
— Aš mačiau, kaip jis prisikėlė, — ištarė Henris. — Niekas, išskyrus mane ir Džuliją, nežino, kas jis iš tikrųjų. Aš vienintelis viską mačiau. Jis nori mane nužudyti! — Henris nutilo, tarsi bijodamas vėl prarasti savitvardą. Jo žvilgsnis blaškėsi, po to sustojo ties kilimu. — Pasakysiu tau dar kai ką, — ištarė jis ir išsitiesė ant kušetės. — Jis turi nepaprastų galių. Gali nužudyti žmogų plikomis rankomis. Nežinau, kodėl jis tą pirmąjį kartą paliko mane gyvą. Bet antras kartas nemeluos.
Grafas tylėjo.
Jis nusisuko, išėjo iš kajutės ir nužingsniavo į denį. Virš jūros kabėjo tamsus dangus ir, kaip visada būna šaltomis naktimis, stebėtinai ryškiai spindėjo žvaigždės.
Eliotas atsirėmė į bortą, išsitraukė cigarą ir užsirūkė, mėgindamas surikiuoti mintis.
Samiras žinojo, jog šitas žmogus nemirtingas. Ir jis išvyko su juo į kelionę. Ir Džulija žinojo. Ji visai neteko galvos. O dabar ir jis, susižavėjęs paslaptinga istorija, leido egiptiečiui suprasti, jog taip pat žino...
Ramzis akivaizdžiai simpatizuoja Samirui. Jis neabejingas Džulijai Stratford, tik kol kas neaišku, koks tai jausmas. Ką gi Ramzis jaučia jam, Eliotui? Galbūt ims jo neapkęsti, kaip Henrio, „vienintelio liudininko“?
Eliotas niekaip negalėjo įminti, kokia viso to prasmė? Tačiau baimės jis nejautė. Ir žavėjosi paslaptinguoju egiptiečiu. O istorija su Henriu jam atrodė keista, ir jis ketino ją išnarplioti. Henris įtikinamai melavo. Nepasakė visos tiesos.
Taip, nieko kito nebelieka — tiktai laukti. Ir stengtis apginti Aleksą, vargšą lepūnėlį, kuris per vakarienę atrodė taip apgailėtinai, nes jautėsi nepelnytai įžeistas. Reikia padėti sūnui įveikti nuoskaudą, paaiškinti jam, jog saldūs vaikystės sapnai baigėsi. Kad jis jau prarado savo mylimąją.
Tačiau pačiam Eliotui visi šitie įvykiai labai patiko, jis nuolat jautė džiugų jaudulį. Nesvarbu, kuo viskas pasibaigs: jis jaunėjo, prisilietęs prie paslapties. Geresnio laikotarpio jo gyvenime galbūt niekada nebuvo...
Pasirausus prisiminimuose, galima pasakyti, jog tik vieną kartą jis panašiai jautėsi. Tada jį džiugino jau vien suvokimas, kad jis gyvena. Tokia keista, žavi būsena... Tuomet jam tebuvo dvidešimt, jis mokėsi Oksforde ir jiedu su Lourensu mylėjo vienas kitą.
Mintis apie Lourensą sugriovė viską. Tarsi nuo vandenyno būtų papūtęs šaltas vėjas ir ledu sukaustęs jo širdį. Kažkas baisaus įvyko faraono kapavietėje. Kažkas tokio, apie ką Henris nedrįsta papasakoti. O Ramzis tą žino. Ir kaip bepasibaigtų pavojinga jų kelionė, Eliotas prisikas iki tiesos.
12 skyrius
Praėjo keturios dienos. Eliotas suprato, jog Džulija daugiau nebepasirodys bendroje valgykloje. Ji užsisakydavo maistą į kajutę, ir Ramzis tikriausiai pietavo ir vakarieniavo drauge su ja.
Henris taip pat dingo iš akiračio. Rūškanas, pagiringas, jis ištisomis dienomis tūnodavo savo kajutėje, retai apsivilkdavo ką nors kitą, išskyrus kelnes, marškinius bei liemenę. Tačiau tai jam netrukdė lošti kortomis su ekipažo nariais, o tie visai nesibaimino, kad juos užtiks belošiant su pirmos klasės keleiviais. Sklandė gandai, kad Stratfordas jaunesnysis pakankamai daug išlošė. Bet panašūs gandai Henrį lydėdavo nuolat.
Anksčiau ar vėliau jis ir vėl praloš — galbūt netgi viską, ką pavyko išlošti. Taip būdavo visada. Iš pradžių pakilimas, po to kritimas žemyn.
Eliotas pastebėjo, jog Džulija stengiasi būti maloni Aleksui. Ir saulėtomis, ir apniukusiomis lietingomis dienomis jiedu vaikštinėja po denį, o kiekvieną vakarą po vakarienės skuba į šokių salę... Tenai būdavo ir Ramzis. Jis visada ypač įdėmiai juodu stebėdavo, pasirengęs kiekvieną minutę pakeisti Aleksą ir tapti Džulijos šokių partneriu. Jie elgėsi taip, tarsi būtų sutarę nebeskaudinti daugiau Alekso.
Trumpų išėjimų į krantą metu, kuriuose Eliotas nepajėgė dalyvauti, jie visada eidavo drauge: Džulija, Samiras, Ramzis ir Aleksas. Po tokių ekskursijų Aleksas visuomet sugrįždavo kiek nusivylęs. Jis apskritai nemėgo užsieniečių. Džulija ir Samiras būdavo sužavėti, o Ramzį džiugino viskas, ką tik pavykdavo pamatyti, ypač daug gerų emocijų suteikdavo apsilankymas kino salėse ar knygynuose.
Eliotas buvo dėkingas Džulijai už jos gerus santykius su Aleksu. Pagaliau laivas nėra pati geriausia vieta atskleisti tiesą ir akis į akį susidurti su rūsčia gyvenimo tikrove. Mergina tą suprato. Kita vertus, galbūt ir pats Aleksas įtarė, jog pirmasis jo gyvenimo mūšis pralaimėtas, tik jis buvo pernelyg gerai išauklėtas ir nenorėjo visiems atskleisti savo įžeistų jausmų. Kartais grafui atrodė, kad jo sūnus pats savęs nepažįsta.
Eliotui šioje kelionėje labiausiai patiko bendrauti su Ramziu. Jis kalbėdavosi su egiptiečiu, stebėdavo jį iš tolo, gebėdamas pamatyti tai, ko nematydavo kiti. Karalius labai mėgo bendrauti.
Kartais Eliotas, Aleksas, Samiras ir Ramzis žaisdavo biliardą. Bežaidžiant, egiptietis spėdavo aptarti daugybę reikalų ir pažerti pašnekovams įvairiausių klausimų. Ypač jį domino šių dienų mokslas. Eliotas noriai pasakojo apie ląstelės sandarą, kraujotakos sistemą, vaisiaus vystymosi etapus, įvairių ligų priežastis.
Beveik kiekvieną naktį Ramzis praleisdavo bibliotekoje, gilinosi į Darvino bei Maltuso veikalus, domėjosi astronomija, technine literatūra, skaitė apie telegrafą, elektrą, automobilius.
Žavėjosi egiptietis ir šiuolaikiniu menu, ypač impresionistais ir puantilistais. Ką tik į anglų kalbą išversti rusų rašytojų Tolstojaus ir Dostojevskio romanai jį giliai sujaudino. Skaitė jis neįtikėtinai greitai.
Po šešių kelionės dienų Ramzis paprašė rašymo mašinėlės. Kapitonas jam leido pasiimti ją iš ekipažo kajutės. Nuo to laiko egiptietis spausdindavo sąrašą darbų, kuriuos būtina atlikti. Kartą Eliotui pavyko akies krašteliu pamatyti ką jis rašo: „Aplankyti Prado muziejų Madride; kaip galima greičiau paskraidyti lėktuvu“.
Galiausiai Eliotas pradėjo kai ką suprasti. Juk tas žmogus niekada nemiega. Bet kuriuo nakties metu jį galima atrasti kažką veikiant. Jeigu jo nebuvo kino salėje ar bibliotekoje, jei jis ko nors nespausdino savo kajutėje, vadinasi, jis bendroje jūreivių gyvenamoje patalpoje stovi prilipęs prie žemėlapių arba užsidaręs radijo būdelėje. Jau po dviejų kelionės dienų šitas žmogus žinojo visų įgulos narių ir daugelio keleivių vardus. Jis tiesiog meistriškai sugebėdavo pelnyti palankumą tų, su kuriais bendravo.