— Džulija Stratford — suaugusi moteris, — pasakė jis, žiūrėdamas į merginą. — Būtų kvaila galvoti, kad jai būtina girto, moraliai smukusio žmogaus draugija. Argi mes ne džentelmenai? Juk jūs tą tvirtinate?
— Teisybė, — pritarė Aleksas. — Bet jis jos brolis, ir jos dėdė norėjo, kad...
— Jos dėdė pats nepažįsta savo sūnaus! — piktinosi Ramzis.
Įsiterpė Džulija:
— Aš džiaugiuosi, kad Henris išvyko. Pasivysime jį Kaire. Ir ten su juo bus nelengva, o čia jis būtų tiesiog nepakenčiamas.
— Tikrai, — atsiduso Eliotas. — Džulija, dabar aš būsiu tavo asmens sargybinis. Oficialiai.
— Eliotai, šita kelionė jus labai vargina. Jums taip pat derėtų vykti į Kairą ir tenai mūsų palaukti.
Aleksas norėjo kažką sakyti, bet tėvas gestu jį sustabdė.
— Viskas jau nuspręsta, mieloji, tu žinai. Be to, man norisi pamatyti Luksorą bei Abu Simbelą. Galbūt tai bus paskutinis kartas.
Džulija pažvelgė į Eliotą. Mergina žinojo, kad jis kalba nuoširdžiai. Jis negalėjo leisti Džulijai keliauti dviese su Ramziu, norėtų ji to ar ne. Ir jis tikrai svajojo dar sykį pamatyti garsius paminklus. Tačiau mergina jautė jį turint dar kažkokių asmeninių motyvų.
Eliotas jos tylėjimą suprato kaip sutikimą.
— O kada mes garlaiviu plauksime Nilo upe? — paklausė Aleksas. — Kiek laiko jūs ketinate praleisti šitame mieste, drauguži? — kreipėsi jis į Ramzį.
— Nelabai ilgai, — rūškanai atsiliepė tas. — Čia mažai kas išliko nuo Senovės Romos laikų.
Kaip visada nesinaudodamas nei šakute, nei peiliu, Ramzis sudorojo tris patiekalus ir nesulaukęs, kol kiti baigs vakarieniauti, atsiprašė ir išėjo.
Visą dieną jis vaikščiojo paniuręs. Kitą rytą per pusryčius neištarė nė žodžio. Po to atsisakė žaisti biliardą ir išėjo vienas. Matyt, naktį ir dieną klaidžiojo gatvėmis, palikęs Džuliją Alekso draugijoje. Jis neprisileido artyn netgi ištikimojo Samiro.
Karalius vienas mėgino nugalėti save.
Eliotas priėmė netikėtą sprendimą. Pasitelkęs savo tarną Volterį, jis surado berniūkštį egiptietį, kuris jų viešbutyje valydavo kilimus ant laiptų, ir pasamdė jį sekti Ramsėjų. Tame buvo kažkiek rizikos. Ir Eliotą graužė sąžinė. Tačiau pagunda nugalėjo.
Jis visą laiką leisdavo patogiame pintame šezlonge. Arba skaitydavo knygas, arba stebėdavo aplinkui zujančius žmones. Tinkamu momentu, kai šalia nieko nebūdavo, berniukas pakenčiama anglų kalba atsiskaitydavo jam.
Ramsėjus vaikštinėjo po miestą... Ramsėjus valandų valandas praleido prie jūros... Stebėjo didžiulius užmiesčio laukus. Įsmeigęs žvilgsnį į tolį, sėdėjo europietiškoje kavinėje ir nesustodamas gėrė saldžią egiptietišką kavą. Buvo užsukęs į viešnamį, kurio savininkas apstulbo stebėdamas, kaip klientas nuo tamsos iki aušros reikalavo į savo kambarį visų moterų iš eilės. Dvylika sueičių per vieną naktį... Senas storulis sąvadautojas nieko panašaus per visą gyvenimą nebuvo matęs.
Eliotas nusišypsojo. Vadinasi, moteris jis naudoja panašiai, kaip ir maistą. Jo apetitas beprotiškas, jis nepasotinamas. Matyt, Džulija Stratford dar neįsileido egiptiečio į savo šventovę. O gal jau įsileido?
Siauros gatvelės... Senamiestis — taip jie vadina šį rajoną. Tačiau jam vos keli šimtai metų, ir niekas nežino, jog čia neseniai stovėjo didžiulė biblioteka, kad žemiau, kalvos papėdėje, — universitetas, kur klausytis paskaitų susirinkdavo šimtai žmonių...
Senovės pasaulio akademija — štai kas buvo šitas miestas. Dabar — tai pajūrio kurortas. O viešbutis stovi toje vietoje, kur stūksojo Kleopatros rūmai. Čia Ramzis glamonėjo karalienę, maldaudamas ją pamiršti pražūtingą aistrą Markui Antonijui.
„Šitas žmogus pralaimės, nejaugi nematai? — meldė jis. — Jeigu Julijaus Cezario nebūtų nužudę, tu būtum tapusi Romos imperatoriene. Bet šitas žmogus niekada nieko tau neduos. Jis silpnas, godus, bevalis“. Būtent tada karalienės akyse jis pirmą kartą pamatė tikrą pašėlusią aistrą. Ji mylėjo Marką Antonijų. Ir niekas daugiau jos nedomino. Egiptas, Roma — jokio skirtumo! Kada taip nutiko, jog Kleopatra nustojo būti karaliene ir tapo paprasta mirtinga moterimi? Jis to nežinojo. Žinojo tik viena — jo svajonės sudužo.
„Ko tu taip nerimauji dėl Egipto? — klausdavo Kleopatra. — Nori, kad aš tapčiau Romos imperatoriene? Ne, tu šito nenori. Tu nori, kad išgerčiau tavo stebuklingo gėrimo ir tapčiau nemirtinga, kaip ir tu. Ir velniop mano žemiškąjį gyvenimą, velniop mano žemiškąją meilę. Bet aš visai nenoriu dėl tavęs numirti!“
„Tu nesupranti, ką kalbi!“
Nutilkite, praeities balsai! Reikia klausytis tik į krantą besiplakančių jūros bangų ošimo. Nueiti į tą vietą, kur buvo senos romėniškos kapinės. Jie nunešė karalienę tenai, pas Marką Antonijų.
Mintyse Ramzis vėl pamatė laidotuvių procesiją. Išgirdo raudą. Ir vėl išvydo ją tokią, kokia ji buvo tomis paskutinėmis valandomis.
„Atstok nuo manęs su savo pažadais. Antonijus šaukiasi manęs iš kapo. Aš noriu pas jį“.
O dabar jos nebeliko nė pėdsako — tik jo atmintis. Ir legendos. Jis vėl išgirdo ošiant minią, susirinkusią paskutinį kartą pamatyti karalienę karste, jos marmuriniame mauzoliejuje. Užtvindytos visos gatvės, kalvos papėdė...
„Mūsų karalienė mirė laisva“.
„Ji apgavo Oktavianą“.
„Ji netapo Romos verge“.
Dieve, bet juk ji galėjo tapti nemirtinga!
Katakombos. Vienintelė vieta, kur jis dar nebuvo nuėjęs. Kodėl jis pasikvietė drauge Džuliją? Tikriausiai tapo visai silpnas, jei negali be jos apseiti. Jis taip nieko merginai ir nepasakė.
Karalius matė, kad Džulijai įdomu. Ji buvo tokia miela — ilga, šviesiai gelsva suknele su nėriniais. Ramziui iš pradžių atrodė, jog šių laikų moterys velkasi ant savo kūno pernelyg daug skudurų. Tačiau vėliau jis suprato, kur slypi jų drabužių žavesys. Tada jam pradėjo patikti ir siauros rankovės plačiais rankogaliais, ir suveržtos talijos ir platūs, plevėsuojantys sijonai.
Staiga Ramzis pasigailėjo, kad jie Egipte. Jau verčiau būtų dabar Anglijoje. Arba Amerikoje.
Bet katakombas jie būtinai prieš išvykstant turi pamatyti. Jie ėjo drauge su kitais turistais, klausėsi nuobodaus ekskursijos vadovo pasakojimo. Jis kalbėjo apie tai, jog čia kadaise slėpėsi krikščionys ir buvo atliekamos senovinės apeigos.
— Ar tu esi buvęs čia anksčiau? — sušnabždėjo Džulija. — Tau tai labai svarbu?
— Taip, — vos girdimai atsakė jis, tvirtai spausdamas merginos ranką. Ak, jei tik jis galėtų visam laikui palikti Egiptą! Kodėl taip skaudu!
Turistų grupė sustojo. Ramzio akys neramiai bėgiojo siena. Jis pastebėjo tą siaurą praėjimą. Kiti turistai pajudėjo pirmyn, bijodami atsilikti nuo vadovo, o Ramzis truktelėjo Džuliją už rankos. Jiedu atsiliko. Kai smalsuolių balsai nutilo tolumoje, karalius įjungė elektrinį žibintą ir įėjo į tunelį.
Ar čia tikrai tas kelias? Jis nebuvo įsitikinęs. Jis tik prisiminė, kas tuomet atsitiko.
Tas pats drėgnų akmenų kvapas. Lotyniški užrašai ant sienų.
Jiedu įėjo į didžiulį urvą.
— Žiūrėk, — pašaukė Džulija. — Tenai viršuje, uoloje iškaltas nedidelis langelis. Keista. O sienose kažkokie kabliai. Matai?
Jam atrodė, kad merginos balsas sklinda iš toli. Norėjosi jai atsakyti, bet Ramzis negalėjo ištrati nė žodžio. Padūmavusiu žvilgsniu jis spoksojo į akmenį, į kurį rodė Džulija. Ji ištarė žodį „aukuras“. Ne, tai ne aukuras, tai guolis. Guolis, kuriame jis gulėjo tris šimtus metų... kol galiausiai buvo atidarytas viršutinis langas. Pakėlė didžiules medines langines, ir į vidų pateko saulė, savo spinduliais sušildžiusi jį ir prikėlusį...
Jis išgirdo Kleopatros balsą: „O dievai! Tai tiesa! Jis gyvas!“ Jos gilus atodūsis aidu nuskriejo po akmeniniais urvo skliautais. Saulės spinduliai sušildė Ramzio kūną.