„Ramzi, nubusk! — sušuko ji. — Tave šaukia Egipto karalienė!“
Jis pajuto skausmą visame kūne, pajuto judant plaukus. Dar iki galo neatsibudęs, atsisėdo ir pamatė priešais save jauną moterį, juodais plaukais, laisvai krentančiais ant nuostabių jos pečių. Ir seną žynį, kuris drebėjo iš baimės ir kažką murmėjo sau po nosimi, sudėjęs maldai delnus. Senis nesustodamas lankstėsi.
„Didysis Ramzi! — sušuko ji. — Egipto karalienei reikia tavo patarimo“.
Iš lauko, iš dvidešimtojo amžiaus, į urvą brovėsi dulkių stulpai, iš Aleksandrijos gatvių sklido mašinų gausmas.
— Ramzi!
Jis atsisuko. Į jį žvelgė Džulija Stratford.
— Mano gražuolė, — sušnabždėjo karalius ir švelniai apkabino ją — be aistros, tačiau su meile. — Mano nuostabioji Džulija.
Arbatos gėrimo ceremonija vyko svetainėje. Šio ritualo pavadinimas sukėlė karaliui juoko priepuolį. Paplotėliai, kiaušiniai, sumuštiniai su sūriu — kas tai, jeigu ne maistas? Bet jam tai tiko. Jis galėjo suvalgyti tris kartus daugiau už kitus ir vis tiek iki vakarienės vėl išalkti.
Ramzis mėgavosi Džulijos buvimu šalia. Ir tuo, kad čia nėra nei Alekso, nei Samiro, nei Elioto.
Jis sėdėjo ir žiūrėjo į skrybėlaičių jūrą, į lengvabūdiškai pūpsančius skėčius. Ir į didžiulius blizgančius automobilius, privažiuojančius prie pagrindinio įėjimo, kur jau laukė daugybė atvirų ekipažų.
Šiuolaikiniai egiptiečiai savo išvaizda nebuvo panašūs į jo epochos žmones. Įvyko rasių samplaika. Džulija sakė, jog Graikijoje jis pamatys tokį pat vaizdą. O kiek dar miestų jam teks aplankyti? Ar palengvėjo nuo to?
— Tu buvai tokia kantri su manimi, — nusišypsojo karalius. — Neprašei jokių paaiškinimų.
O, kokia ji žavi! Su ta šilkine suknele, nubarstyta baltomis gėlytėmis, su nėriniais prie riešų ir mažomis sagutėmis, kurios jam taip patinka! Dar gerai, kad ji neapsivilko ta atvira suknele, kurią dėvėjo pirmą vakarą laive. Matydamas apnuogintą Džulijos kūną, jis visai netektų proto.
— Panorėjęs, pats viską papasakosi, — pasakė mergina. — Man tik skaudu matyti, kaip tu kankiniesi.
— Viskas būtent taip, kaip tu ir sakei, — sumurmėjo Ramzis. Jis jau išgėrė savo arbatą. Šitas gėrimas karaliui niekada nepatiko. Nei šis nei tas. — Viskas išnyko, pasikeitė negrįžtamai. Mauzoliejus, biblioteka, švyturys. Viskas, ką pastatė Aleksandras ar Kleopatra. Sakyk, kodėl Gizoje iki šiolei išlikę piramidės? Kodėl tebestovi rūmai Luksore?
— Nori juos pamatyti? — Džulija pasilenkė virš staliuko ir paėmė Ramzį už rankos. — Ar pasirengęs važiuoti jau dabar?
— Taip, metas. O po to, kai juos pamatysiu, galėsime išvažiuoti iš šitos šalies. Tu ir aš... Jei tik panorėsi likti su manimi.
Kokios nuostabios rudos akys po ilgomis tankiomis blakstienomis, kokia nuoširdi šypsena. Kokios švelnios lūpos...
Iš lifto išėjo Samiras ir grafas su savo nesubrendėliu sūneliu.
— Aš važiuosiu su tavim ir į pasaulio kraštą, — sušnabždėjo Džulija.
Ramzis dar ilgai negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo jos akių. Ar suvokia ji, ką kalba? Ne, klausimas turėtų būti kitoks: ar jis supranta, ką ji kalba? Kad jinai myli Ramzį, tai tiesa. Bet kitas, labai svarbus klausimas, taip ir liko be atsakymo...
Beveik visą dieną jie plaukė Nilo upe. Saulė negailestingai kepino. Jie plaukė nedideliu mielu garlaiviu. Plati Džulijos piniginė ir dovanos, kuriomis Eliotas apipildavo ekipažą, suteikė galimybę jiems keliauti prabangiai. Šio garlaivio kajutės nė trupučio nebuvo prastesnės už milžiniško laivo, pervežusio juos per vandenyną. Salonas bei valgykla taip pat buvo patogūs. Virėjas europietis, o tarnai, išskyrus Ritą ir Volterį, egiptiečiai.
Tačiau didžiausia prabanga bei džiaugsmas, kad tuo laivu jie keliavo vieni. Ir greitai tapo darnia, draugiška turistų grupe. Džulija net nustebo. Bet taip atsitiko tikriausiai todėl, kad su jais nebuvo Henrio. Ir tai nuostabu...
Jis kaip tikras bailys pabėgo, vos tik laivui atplaukus į Aleksandriją. Pasakęs, kad keliaus į Kairą ir tenai viską parengs jų atvykimui. Juk ir taip viskas jau buvo parengta „Šeferdo“ viešbutyje. Jie susisiekė su Kairu prieš išvykdami į Abu Simbelą ir užsisakė kambarius viešbutyje. Nors nežinojo, kiek truks kelionė, tačiau „Šeferdo“ viešbutis — įprastinė britų turistų vieta, jo durys visada jiems atviros.
Jiems pasakė, jog greitai prasidės operos sezonas ir pasiūlė užsisakyti ložę. Džulija sutiko, nors dar nežinojo, kuo baigsis kelionė.
Ji matė, kaip Ramziui patinka plaukti Nilo upe ir kokia puiki jo nuotaika. Jis valandų valandas stovėjo ant denio, akimis glostydamas pakrančių smėlį, palmes, žvilgančią Nilo vandens juostą.
Džulijai nereikėjo aiškinti, jog ant senovės kapaviečių sienų buvo pavaizduotos tokios pat išsišakojusios gražuolės palmės. Ir kad tamsiaodžiai valstiečiai tokiu pat primityviu būdu sėmė iš upės vandenį, kaip ir prieš keturis tūkstančius metų. Ir kad pro šalį plaukusios nedidelės valtelės nedaug tesiskyrė nuo tų, kurios čia plaukiojo dar Ramzio Didžiojo laikais.
Nepasikeitė ir saulė bei išdykėlis vėjas.
Džulijai beliko dar kai ką padaryti. Negalima atidėlioti. Ji ilsėjosi salone, tingiai stebėdama, kaip Samiras su Eliotu žaidžia šachmatais. Kai Aleksas išėjo ant denio, mergina nusekė jam iš paskos.
Vakarėjo. Pūtė jau vėsus vėjas, o dangus buvo mažiau žydras.
— Tu toks man artimas, — ištarė Džulija. — Man liūdna, kad tenka tave skaudinti. Bet aš visai nenoriu tekėti už tavęs.
— Žinau, — atsakė jis. — Seniai tą supratau. Bet vis tiek puoselėsiu viltį, tikėdamas, kad tai netiesa. Visada tuo tikėjau.
— Aleksai...
— Ne, mieloji, nereikia patarimų. Tegul viskas taip ir lieka. Juk moterų privalumas — tai jų nepastovumas... Tavo nuomonė gali pasikeisti, todėl aš pasirengęs laukti. Ne, nieko daugiau nesakyk. Tu laisva. Visada buvai laisva.
Džulija sulaikė kvapą. Geliantis skausmas suspaudė krūtinę, trukdė kvėpuoti. Jai norėjosi verkti. Nors ašaros šioje situacijoje visai netiko. Mergina pabučiavo Aleksą į skruostą ir greitai nubėgo į savo kajutę.
Ačiū Dievui, Ritos nebuvo. Džulija krito ant kušetės ir pravirko, įsikniaubusi į pagalvę. Po to užsnūdo. Paskutinės jos mintys prieš užmiegant buvo: „Jau verčiau Aleksas nežinotų, kad niekada jo nemylėjau, o pagalvotų, jog pamilau kitą, ir jis turi varžovą... Jis tą suprastų“.
Kai mergina atsibudo, už lango jau buvo tamsu. Rita uždegė nedidelę lempą, ir Džulija pamatė Ramzį: jis sėdėjo šalia ir žiūrėjo į ją.
Mergina nepajuto nei pykčio, nei baimės.
Staiga ji suprato, kad dar snaudžia. Ir tik dabar atsibudo. Kajutėje buvo šviesu ir tuščia. Ak, jei jis čia būtų iš tikrųjų! Kūnas taip jo trokšta. Džulijos nejaudino nei praeitis, nei ateitis. Merginą jaudino tik jis vienas. Ir jis tą žinojo.
Kai mergina įėjo į valgyklą, karalius gyvai šnekučiavosi. Stalas buvo nukrautas egzotiškais patiekalais.
— Nežinojome, ar žadinti tave, mieloji, — pasakė Eliotas. Jis pakilo ir paslinko jai kėdę.
— Ak, Džulija! — ištarė Ramzis. — Čia maistas tiesiog puikus!
Jis buvo susidomėjęs mėsa, suvyniota vynuogių lapuose ir pagardinta prieskoniais, kurių pavadinimų Džulija nežinojo. Jo pirštai, dorodami maistą, kaip visada, judėjo vikriai ir tvarkingai.
— Palaukite, — pasakė Aleksas, — norite pasakyti, jog anksčiau niekada to nevalgėte?
— Kiek pamenu, šitame viešbutyje mes valgėme tiktai mėsą su bulvėmis, — pasakė Ramzis. — O šitas viščiukas su cinamonu labai gardus.
— Palaukite, — neatstojo Aleksas, — argi jūs ne egiptietis?