— Prašau, Aleksai, nereikia. Regis, misteriui Ramsėjui patinka savo kilmę apgaubti paslapties šydu, — pastebėjo Džulija.
Ramzis susijuokė ir ištuštino bokalą vyno.
— Turiu pripažinti, jog tame yra tiesos. Bet, jeigu norite tikslumo, tai aš tikrai egiptietis.
— Ir kur, sakykite...
— Aleksai, prašau... — vėl įsiterpė Džulija.
Vaikinas gūžtelėjo pečiais:
— Jūs tikra mįslė, Ramsėjau.
— Argi aš jus kuo nors įžeidžiau, Aleksandrai?
— Dar kartą mane taip pavadinsite, ir aš iškviesiu jus į dvikovą, — atrėžė Aleksas.
— Ką tai reiškia?
— Nieko, — Eliotas paplekšnojo sūnui per ranką.
Bet Aleksas nepyko. Ir nesijautė įžeistas. Jis pažvelgė per stalą į Džuliją ir nusišypsojo paslaptingai bei liūdnai. Mergina jam buvo dėkinga už tą šypseną.
Vidurdienį Luksore buvo nepakenčiamai karšta. Jie palaukė, kol kaitra nuslūgs. Tik tada išlipo į krantą ir pasuko link rūmų komplekso. Džulija matė, jog čia Ramzis nenori likti vienas. Jis susimąstęs ėjo tarp kolonų, tik retkarčiais apsidairydamas.
Eliotas, nepaisydamas nuolat jį kamavusio skausmo, nepanoro atsisakyti šito pasivaikščiojimo. Šalia jo ėjo Aleksas, kad lemiamu momentu tėvas galėtų atsiremti į jį. Samiras taip pat žingsniavo greta. Jie apie kažką gyvai kalbėjosi.
— Juk tau daugiau neskaudu? — paklausė Džulija.
— Kai žiūriu į tave, nejaučiu jokio skausmo, — atsakė Ramzis. — Egipte tu tokia pat žavi, kaip ir Londone.
— Kai paskutinį kartą matei rūmus, ar ir tada čia buvo griuvėsiai?
— Taip, ir dar jie buvo užpustyti smėliu, styrojo tiktai kolonų viršūnės. Sfinksų alėją visai užpustė. Praėjo tūkstantis metų nuo to laiko, kai vaikščiojau čia. Tuomet buvau mirtingas, kvailas ir maniau, jog Egipto karalystė — tai civilizuotas pasaulis, o už jos ribų nieko gero nėra.
Karalius sustojo, atsisuko į Džuliją ir greitai pabučiavo ją į kaktą. Po to kaltai atsigręžė į einančią iš paskos grupę. Ne, jis nekaltas, jis tik išsiblaškęs.
Džulija paėmė jį už rankos, ir jie nuėjo pirmyn.
— Kada nors viską tau papasakosiu, — pažadėjo Ramzis. — Taip ilgai pasakosiu, jog tu pavargsi klausytis... Kaip mes seniau rengėmės, kaip bendravome, pietaudavome, kaip šokdavome; kokios buvo šventovės, kokie rūmai... Kaip aš išeidavau, sveikindavau dievą ir melsdavausi — auštant, vidurdienį ir saulei leidžiantis. Tauta laukė šito iš manęs... Gerai, metas plaukti per upę prie Ramzio Trečiojo rūmų. Labai maga į juos pažvelgti.
Jis pakvietė vieną į jį spoksojusį egiptietį ir paprašė brikelės, kuri nuvežtų į prieplauką. Džulija džiaugėsi bent laikinai galėsianti atsikratyti visų kitų pakeleivių.
Tačiau, kai tik jie perplaukė upę ir priartėjo prie sugriuvusios šventovės, Ramzis nusiminė ir pritilo. Šventovė buvo be stogo, tik vidiniame kieme išliko kolonada. Valdovas tylėdamas apžiūrinėjo bareljefus ant sienų. Jie vaizdavo karalių mūšio metu.
— Jis buvo mano pirmasis mokinys. Pirmasis, pas kurį atėjau, sugrįžęs iš savo kelionių, — pasakė Ramzis. — Grįžau namo, į Egiptą, numirti, bet mirtis neskubėjo pas mane. Tuomet supratau, ką reikia daryti: nueiti į karaliaus rūmus ir tapti sargu arba mokytoju. Jis patikėjo manimi, šitas faraonas, mano bendravardis. Kai pasakodavau jam apie tolimas šalis, apie jų istoriją, jis įdėmiai manęs klausydavosi.
— O eliksyras? Jis nenorėjo jo išgerti? — pasidomėjo mergina.
Jiedu stovėjo vieni tarp didžiulės salės griuvėsių, apsupti kolonų. Dykumos vėjas buvo šaltas, jis taršė Džulijos plaukus. Ramzis apkabino merginą.
— Aš jam nepasakojau, jog kadaise buvau mirtingas žmogus, — pasakė karalius. — Žinai, aš niekam iš jų apie tai nesakiau. Pastaraisiais savo žemiško gyvenimo metais supratau, kokia pavojinga šita paslaptis. Mačiau, kaip tikras mano sūnus Merneptahas dėl eliksyro tapo išdaviku. Suprantama, jam nepavyko pasodinti manęs į kalėjimą ir išgauti paslaptį. Atidaviau jam savo karalystę ir ilgiems šimtmečiams palikau Egiptą. Tačiau žinau, ką su žmonėmis daro nemirtingumo paslapties žinojimas. Praėjo daugybė metų — ir aš tą paslaptį atskleidžiau Kleopatrai.
Jis nutilo. Buvo akivaizdu, jog tęsti toliau karaliui nesinorėjo. Sugrįžo skausmas, kankinęs jį Aleksandrijoje. Jo žvilgsnis apsiblausė.
Vis dar tylėdamas, jis pasuko link brikelės.
— Džulija, tegul ši kelionė bus trumpa, — pasakė Ramzis. — Rytoj aplankysime Karalių Slėnį ir vėl trauksime į pietus.
Jie išvyko auštant, kol saulė dar nepradėjo spiginti.
Džulija prilaikė už rankos Eliotą. Ramzis vėl buvo kalbus ir pakiliai atsakinėjo į visus senojo grafo klausimus, kol jie leidosi takeliu tarp atidarytų kapaviečių, kur jau buvo pilna turistų, fotografų, prekeivių, nešiojusių bandeles bei blynelius negirdėtais pavadinimais.
Džuliją kankino kaitra. Plačiais kraštais šiaudinė skrybėlė negelbėjo, teko dažnai sustoti ir bent kiek atsikvėpti. Be to, pykino nuo kupranugarių mėšlo bei šlapimo kvapo.
Prie jos prišoko prekeivis. Mergina pažvelgė žemyn ir pamatė ištiestą ranką susisukusiais pirštais, kuri priminė voro žnyples.
Ji sucypė.
— Dink iš čia! — grubiai įsakė Aleksas. — Tie vietiniai berniūkščiai tiesiog nepakenčiami.
— Mumijos ranka! — rėkavo prekeivis. — Mumijos ranka! Senovinė. Labai sena!
— Žinoma, — nusijuokė Eliotas. — Tikriausiai iš kokio nors Kairo mumijų fabriko.
Tačiau Ramzis sustojo kaip įbestas. Neatitraukdamas akių, jis žiūrėjo į prekeivį ir į ranką. Berniukas netikėtai sustingo, jo veide pasirodė siaubas. Ramzis priėjo arčiau ir išplėšė iš jo sudžiūvusią ranką. Prekeivis nesipriešino, jis krito ant kelių ir klūpėdamas ėmė trauktis atatupstas.
— Kas atsitiko? — paklausė Aleksas. — Nejaugi jums reikalingas šitas daiktas?
Ramzis žiūrėjo į ranką, į prie jos prilipusius sutrūnijusius skarmalus.
Džulija nesuprato, kas atsitiko. Galbūt karalių papiktino tokia šventvagystė? Ar tas daiktas jam ką nors priminė? Ji taip pat prisiminė tėvo bibliotekoje sarkofage gulinčią mumiją. Ta mumija kadaise buvo žmogus, kurį dabar Džulija myli.
Keista... Kartais atrodo, jog nuo to laiko praėjo šimtmečiai.
Eliotas susidomėjęs stebėjo įvykius.
— Kas čia, sere? — tyliai paklausė Samiras.
Ar girdėjo Eliotas jo klausimą?
Ramzis išsitraukė keletą auksinių monetų ir metė jas į smėlį prie prekeivio. Tas griebė pinigus ir pakilęs nurūko kiek kojos neša. Ramzis paėmė nosinę, suvyniojo į ją ranką ir įsikišo į kišenę.
— Tai apie ką mes kalbėjome? — mandagiai paklausė Eliotas, tarsi nieko nebūtų nutikę. — Regis, apie tai, jog permainos — svarbiausias mūsų laikų bruožas?
— Taip, — atsiduso Ramzis. Atrodė, jog dabar jis į Karalių Slėnį žiūri visai kitomis akimis. Jis matė žiojėjančias atvirų kapaviečių angas bei prie įėjimo gulinčius, besišildančius saulėje šunis.
Eliotas tęsė:
— O senovės žmonės buvo įsitikinę, jog niekas nesikeičia.
Džulija stebėjo, kaip mainosi karaliaus veidas, kaip kančia vėl iškreipė gražius jo bruožus. Tačiau Ramzis surado savyje jėgų ir ramiai atsakė Eliotui:
— Taip, jie neįsivaizdavo progreso. Bet juk tada nebuvo ir laiko pojūčio. Gimus naujam karaliui, iš naujo buvo pradedamas skaičiuoti laikas. Jūs, suprantama, šitą žinote. Niekas neskaičiavo šimtmečiais. Nesu įsitikinęs, ar apskritai egiptiečiai prisiminė, kas yra šimtmetis...
Abu Simbelas. Pagaliau jie pasiekė pačią didžiausią Ramzio šventovę. Dėl kaitros krante jie buvo neilgai, bet dabar dykumą gaubė vėsi naktis.
Ramzis su Džulija tyliai leidosi laipteliais į valtį. Džulija apsigaubė saliu ir tvirtai jį užsirišo. Virš mirguliuojančio vandens paviršiaus kabėjo mėnulis.