Padedami vietinio palydovo, jie perplaukė upę ir, atsisėdę ant jų laukiančių kupranugarių, pajudėjo link milžiniškos šventovės, kurioje buvo išlikusios Ramzio Didžiojo statulos.
Tai tikra egzotika — joti ant tokio gyvūno. Džulija juokėsi, atkišusi veidą vėjui, nors bijojo pažvelgti žemyn, kur po kupranugario kojomis ritmingai lingavo žemė. Ir vis dėlto mergina apsidžiaugė, kai jie sustojo. Ramzis nušoko žemyn ir padėjo jai nulipti.
Palydovas vedė gyvūnus. Jiedu stovėjo vieni po žvaigždėtu dangumi, gaivinami lengvo dykumų vėjo. Tolumoje mirgėjo jų palapinių stovyklos žiburiai. Džulija matė lempą, blankiai šviečiančią pro pusiau skaidrų palapinės audinį, ir mažytį laužo žiburėlį, šokantį vėjyje: jis mirgėjo, geso, po to vėl virsdavo geltona liepsna.
Jie praėjo tarp milžiniškų faraono statulos kojų į šventovės vidų. Džulija nematė Ramzio ašarų, galbūt jas nušluostė gimtinės vėjas, tačiau gilų karaliaus atodūsį mergina išgirdo. Pajutusi, kaip suvirpėjo šiltas jo delnas, ji prigludo prie jo.
Toliau jiedu ėjo susikabinę rankomis. Jo akys vis dar apžiūrinėjo didingas statulas.
— Kur tu išvykai po to, kai atidavei sūnui savo karalystę? — paklausė Džulija...
— Į pasaulio kraštą. Keliavau taip toli, kiek tik leido jėgos. Tenai, kur nedrįstų keliauti joks mirtingasis... Mačiau plačius Britanijos miškus. Žmonės tenai vilkėjo gyvūnų kailiais, laipiojo po medžius ir šaudė iš viršaus medinėmis strėlėmis. Buvau Tolimuosiuose Rytuose; atradau miestus, kurie dabar jau išnykę visiems laikams. Jau tada pradėjau suprasti, jog stebuklingas eliksyras veikia ne tik mano raumenis, bet ir protą. Per keletą dienų galėjau išmokti naują kalbą, galėjau... kaip čia geriau pasakius... greitai adaptuotis. Bet atsirado ir sumaištis.
— Tu čia apie ką?
Jie sustojo ant kietai suplakto smėlio. Karalius žiūrėjo į Džuliją iš viršaus žemyn, jo veidą apšvietė žvaigždėto dangaus spindesys.
— Aš jau nebuvau Ramzis. Nebuvau karalius. Neturėjau tautybės.
— Suprantu.
— Jau sakiau, kad man reikalingas pasaulis, man būtina keliauti, stebėti. Bet buvo ne taip. Privalėjau grįžti į Egiptą.
— Tada tau ir kilo noras numirti?
— Aš nuėjau pas faraoną Ramzį Trečiąjį ir pasakiau, jog noriu tapti jo apsaugininku. Tai buvo po to, kuomet įsitikinau, jog manęs neveikia jokie nuodai. Netgi ugnis negalėjo sunaikinti manęs. Aš buvau nemirtingas. Tą su manimi padarė vienas eliksyro gurkšnis. Nemirtingas!
— Kaip tai žiauru, — pasakė Džulija. Ji ne viską suprato, bet nedrįso klausti, tik kantriai laukė, kol jis pats viską papasakos.
— Po narsiojo Ramzio Trečiojo buvo daugybė kitų karalių bei karalienių. Aš ateidavau pas juos, kai to panorėdavau. Ir taip tapau legenda — vaiduokliu, kuris kalbėdavosi tik su Egipto valdovais. Mano pasirodymas buvo laikomas lemtingu ženklu. Žinoma, turėjau slaptą gyvenimą. Basčiausi Tėbų gatvėmis kaip pats paprasčiausias žmogus — ieškojau moterų, gėrimų, draugų...
— Bet niekas tavęs iš tiesų nepažino ir nežinojo tavo paslapties? — pasakė Džulija. — Kaipgi tu galėjai tą iškęsti?
— Taip, ilgiau nebegalėjau kentėti, — sutiko Ramzis. — Tuomet ir užrašiau savo istoriją ant papiruso ritinėlių, kuriuos tavo tėvas surado mano slaptoje laboratorijoje. Bet tada aš buvau drąsesnis. Ir mane mylėjo, Džulija! Suprask.
Jis nutilo, tarsi įsiklausydamas į vėjo gausmą.
— Mane garbino, — tęsė jis. — Tarsi būčiau miręs ir tapęs tuo, kuo pats pasiskelbiau: karaliaus rūmų sargu, valdovų gynėju, niekšų budeliu, atsidavusiu ne karaliui, o pačiai karalystei.
— Galbūt dievai taip pat jaučiasi vieniši?
Ramzis geraširdiškai nusijuokė:
— Tu žinai atsakymą. Bet iki galo nesuvoki eliksyro galios. Jis mane pavertė tuo, kas dabar esu. Ir pats ne viską iki galo suprantu. O, koks kvailas buvau tais pirmaisiais metais: nuolatos eksperimentavau pats su savimi, tarsi koks nors fizikas. — Gili raukšlė įsirėžė prie karaliaus lūpų. — Mūsų užduotis — suprasti šį pasaulį. Juk taip? Net ir paprastų dalykų kartais nesuvokiame.
— Taip, sutinku, — sušnabždėjo Džulija.
— Sunkiausiomis akimirkomis pasikliovau tik savo tikėjimu. Aš supratau tą, ko kiti nesuprato. „Viskas praeis“ — moko senovės išmintis. Tačiau aš taip pavargau... taip pavargau.
Ramzis apkabino ją, priglaudė prie savęs, ir jiedu pasuko atgal. Vėjas nurimo. Karalius šildė Džuliją, ji tik dabar normaliai atsimerkė, nesibaimindama, kad vėjas į akis pripūs dulkių. Karalius skendo prisiminimuose ir tyliai, lėtai pasakojo:
— Paskui mūsų žemes užgrobė graikai. Aleksandras, pastatęs daug naujų miestų, sukūręs naujus dievus... Man tik vieno norėjosi: pasinerti į sapną, panašų į mirtį. Tačiau, kaip ir kiekvienas žmogus, aš bijojau mirties.
— Suprantu, — sušnabždėjo mergina, pajutusi, kaip jos kūnu nubėgo šiurpuliukai.
— Galiausiai ryžausi tai avantiūrai. Pasislėpsiu kapavietėje, tamsoje. Žinojau, kad tenai neteksiu jėgų, nusilpsiu, užmigsiu giliu miegu ir jau niekada neatsibusiu. Bet karališkų rūmų, kuriuos aš saugojau, žyniai... jie žinos, kur aš esu. Jie žinos, jog mane pažadinti gali tik saulės spinduliai... Tą paslaptį jie perduos kiekvienam naujam Egipto valdovui. Ir įspės juos, jog mano prisikėlimas pasitarnaus Egiptui. Ir vargas tam, kas išdrįs pažadinti mane, vedamas smalsumo ar piktų kėslų. Tokiu atveju, aš žiauriai atkeršysiu.
Jie praėjo pro šventovės duris ir sustojo. Ramzis atsisuko ir paskutinį kartą pažvelgė į milžiniškas statulas. Jo veidą apšvietė mėnulis.
— Bet ar miego metu tu buvai sąmoningas?
— Nežinau. Ne kartą pats savęs to klausiau. Dažnai man atrodydavo, jog netrukus nubusiu — esu tuo įsitikinęs. Be to, aš sapnuodavau. O, kokie tai būdavo sapnai! Jei ką nors sužinodavau, tai įvykdavo sapnuose. Supranti, aš pats negalėjau atsibusti. Neturėjau jėgų truktelėti už grandinės, atveriančios langines, pro kurias į kapavietę patektų saulės šviesa. Galbūt kažkiek nutuokiau, kas vyko už kriptos sienų. Bent jau vėliau manęs niekas ypatingai nenustebino. Aš tapau legenda: Ramziu Prakeiktuoju, Ramziu Nemirtinguoju, kuris miega urve laukdamas, kol koks nors drąsus Egipto karalius arba karalienė jį pažadins. Nemanau, kad žmonės tikėjo šia legenda. Kol...
— Kol pagaliau atėjo ji.
— Ji buvo paskutinė Egipto karalienė. Ir vienintelė, kuriai papasakojau visą tiesą.
— Bet, Ramzi, nejaugi ji tikrai atsisakė eliksyro?
Jis tylėjo, tarsi nenorėdamas atsakyti. Po to tarė:
— Ji atsisakė. Savaip. Ji iki galo negalėjo suprasti, kas yra tas stebuklingas gėrimas. O vėliau maldavo manęs, kad duočiau jo Markui Antonijui.
— Supratau. Keista, kaip negalėjau susiprotėti.
— Markas Antonijus sugriovė ir savo, ir jos gyvenimą. Ji pati nežinojo, ko prašo, nenumatė, kuo viskas baigsis: egoistai karalius bei karalienė, turintys neribotą valdžią... Po to jiems būtų kilęs noras sužinoti ir eliksyro formulę. Tikriausiai Antonijus būtų panorėjęs sukurti nemirtingų karių armiją.
— O Dieve! — sušnabždėjo Džulija.
Staiga Ramzis sustojo, atsitraukė nuo jos. Jie jau buvo pakankamai nutolę nuo šventovės, ir karalius dar kartą atsisuko į statulas.
— Bet kodėl tu užrašei savo istoriją ant pergamento? — paklausė mergina.
— Baimė, mano mieloji. Bailumas ir svajonė apie tai, jog kada nors kažkas mane suras, sužinos mano keistą istoriją ir nuims nuo mano pečių baisios paslapties naštą. Aš pralaimėjau, mano meile. Ir pasinėriau į nebūtį, palikęs savo istoriją... Tai mano iššūkis likimui. Nebegalėjau ilgiau išlikti stiprus.
Džulija priėjo prie jo, apsivijo rankomis jo kaklą, tačiau Ramzis net nepažvelgė į merginą. Jis tebežiūrėjo į statulas, o jo akyse žibėjo ašaros.