— Turbūt aš svajojau, jog kada nors mane pažadins naujam gyvenimui. Ir atsidursiu tarp protingų žmonių... Galbūt svajojau, jog kažkas priims iššūkį. — Jo balsas suvirpėjo. — Ir daugiau nebebūsiu vienišas keleivis. Ramzis Prakeiktasis taps Ramziu Nemirtinguoju...
Atrodė, jog tie žodžiai nustebino jį patį. Jis pažvelgė į Džuliją, pakėlė ją ant rankų ir pabučiavo.
Mergina nesipriešino. Pajutusi, kad jo rankos ją kelia, nuleido galvą jam ant krūtinės, ir jis nunešė ją prie palapinės, prie šviečiančio iš toli laužo. Ant tolimų tamsių kalvų krito žvaigždės. Dykuma priminė ramią jūrą, iš visų pusių gaubusią šiltą prieglobstį, į kurį juodu įėjo.
Čia kvepėjo išlydytu vašku. Ramzis pasodino Džuliją ant šilkinių pagalvių, gulinčių ant gėlėto tamsaus kilimo. Mirksinčios žvakių liepsnelės privertė merginą užsimerkti. Šilkai gardžiai kvepėjo. Šią palapinę jis paruošė jai ir sau... šiai ypatingai akimirkai...
— Aš myliu tave, Džulija Stratford, — sušnabždėjo karalius jai į ausį. — Mano karaliene. Mano gražuole.
Jo bučiniai kerėjo merginą. Užsimerkusi, ji atsigulė ant nugaros ir leido jam atsegioti savo palaidinę bei sijono kabliukus. Mėgaudamasi savo bejėgiškumu, mergina jautė, kaip Ramzis vieną po kito nuima nuo jos kūno drabužius — marškinius, korsetą, ilgas nėriniuotas kelnaites. Ji gulėjo nuoga ir žiūrėjo į jį, klūpantį priešais, žiūrėjo, kaip jis nusirenginėja.
Jis buvo dieviškai gražus: liepsnos atspindžiai žaidė ant galingos jo krūtinės, visas kūnas įsitempęs. Džulijai buvo malonu jausti jo kūno svorį. Jos akyse pasirodė ašaros — palengvėjimo ašaros. Iš lūpų išsiveržė silpna dejonė.
— Atverk duris, — sušnabždėjo ji. — Atidaryk skaistybės vartus — ir aš tavo amžinai.
Jis įėjo į ją... Trumpas aštrus skausmas, kurį čia pat pakeitė vis didėjantis pasitenkinimas. Džulija apibėrė jo kūną aistringais bučiniais, nulaižydama karštį ir druską nuo kaklo, veido, pečių. Jis veržėsi į ją vėl ir vėl, mergina išsilenkė lanku, pakėlė užpakalinę kūno dalį, kad galėtų stipriau su juo susilieti.
Kai ją užplūdo pirmoji banga, mergina suriko tarsi prieš mirtį. Ir išgirdo iš karaliaus lūpų išsprūdusi šauksmą: jis irgi patyrė orgazmą.
Tai tebuvo tik pradžia...
Eliotas matė, kaip buvo pakeltos į viršų virvinės kopėčios. Jis pasiėmė binoklį ir stebėjo tarp smėlio kopų tolimas palapinių miestelio ugneles, matė nedidelę tarno figūrą, kupranugarius.
Grafas pakilo ir, stengdamasis nekaukšėti lazdele, nuėjo deniu prie Ramzio kajutės durų. Truktelėjo už rankenos — atidaryta. Eliotas įsėlino į pusiau apšviestą patalpą.
„Šita idėja mane apsėdo ir pavertė bailiu vagišiumi“, — pamanė grafas. Bet sustoti jau negalėjo. Eliotas nežinojo, kiek dar jam lemta gyventi. Ir štai dabar, mėnulio šviesoje, jis rausėsi svetimuose daiktuose, naršė po spinteles, apieškojo kišenes, apžiūrėjo net tuščią lagaminą. Kajutėje nebuvo paslaptingos formulės. Arba ji buvo gudriai paslėpta.
Pagaliau grafas pasidavė. Priėjo prie stalo, kur gulėjo krūvelė knygų iš bibliotekos. Ir čia pat jo žvilgsnis užkliuvo už kažkokio nematyto bjauraus daikto — jis sustingo, apimtas baimės. Ant popieriaus lapo buvo padėta susisukusi išdžiūvusi mumijos plaštaka.
Koks jis vis dėlto asilas! Gėda. Tačiau grafas vis stovėjo nejudėdamas, negalėdamas atitraukti akių nuo rankos. Širdis pašėlusiai daužėsi krūtinėje, po to skausmas suspaudė paširdžius, dar vėliau nutirpo kairioji ranka. Grafas vis dar nejudėdamas, stengėsi giliai kvėpuoti.
Pagaliau nurimo, išėjo iš kajutės ir uždarė duris.
„Bailus vagišius“, — vėl keiksnojo save grafas ir, tvirtai atsirėmęs į lazdelę, nuėjo deniu į saloną.
Jau po truputį švito. Jie išėjo iš šiltos palapinės ir, apsigaubę paklodėmis, nužingsniavo prie apleistos šventovės. Pakeliui dažnai sustodavo, mylėdavosi čia pat ant smėlio, po to gulėdavo apgaubti tamsos, ir Ramzis žvelgdavo į žvaigždėtą dangų. Ramzis, Egipto karalius, kadaise pastatęs šitą šventovę!
Žodžių daugiau nebuvo. Buvo tik jo nuogo kūno šiluma ir Džuliją glamonėjančios stiprios rankos. Ir dengiančio jos kūną šilko vėsa...
Išlindo kraštelis saulės. Eliotas snaudė krėsle. Jis išgirdo prie borto priplaukiant valtį, girdėjo, kaip sušnarėjo virvinės kopėčios. Jie sugrįžo. Grafas girdėjo atsargius meilužių žingsnius... Ir vėl įsiviešpatavo tyla.
Kai Eliotas vėl atsimerkė, pamatė netoliese stovintį sūnų. Jis atrodė taip, tarsi būtų nemiegojęs visą naktį — nesiskutęs, sulamdytu kostiumu, pavargęs. Išsitraukė cigaretę iš ant stalo gulinčio dramblio kaulo portsigaro ir užsirūkė.
Pagaliau Aleksas pastebėjo tėvą. Kurį laiką abu tylėjo, galiausiai sūnus nusišypsojo.
— Žinai, tėve, — ištarė Aleksas, — mums reikėtų sugrįžti į Kairą. Pasiilgau civilizacijos.
— Geras tu žmogus, sūnau, — švelniai ištarė grafas.
„Tikriausiai jie jau žino“, — pagalvojo Džulija. Ji gulėjo šaliai Ramzio po šiltomis antklodėmis savo lovoje. Nedidelis jų garlaivis vėl plaukė į šiaurę, į Kairą.
Jiedu vis tiek slapčiomis susitikinėjo. Ramzis ateidavo ir išeidavo tada, kai niekas negalėjo jo matyti.
Jie slėpėsi nuo pašalinių akių ir mėgavosi vogta laime, kiekvieną naktį iki aušros atsiduodami savo aistrai...
Regis, ko dar buvo galima norėti? Tačiau Džulijai reikėjo daugiau. Ji norėjo atsikratyti savo palydovų, pasilikti su juo vienu du; norėjo tapti jo nuotaka; troško atsidurti tenai, kur niekas nieko nežino, kur jai nereikėtų atsakinėti į kvailus klausimus. Ji žinojo, jog, atvykus į Kairą, teks priimti atsakingą sprendimą. Ji daugiau nebepamatys Anglijos. Bent jau iki tol, kol to nepanorės Ramzis.
Ketvirta valanda. Prie lovos stovėjo Ramzis. Džulija miegojo lovoje, palaidi jos plaukai juodu šešėliu krito ant baltos pagalvės — ji buvo tokia graži. Ramzis švelniai užklojo mylimąją antklode.
Po to išsitraukė kelnes su diržu, kuriame buvo įsiūtos monetos, po tankiu audiniu apčiuopė keturis indelius, apjuosė diržą aplink liemenį, užsisegė ir greitai apsirengė.
Ant denio nieko nebuvo, tačiau salone degė šviesa. Karalius pažvelgė pro medines langines ir pamatė krėsle snaudžiantį Eliotą. Ant jo kelių gulėjo atversta knyga, šalia ant staliuko stovėjo pusiau nugertas raudono vyno bokalas.
Daugiau nieko nesimatė.
Ramzis nuskubėjo į savo kajutę, užsirakino, užleido langines. Priėjo prie stalo, pasuko nedidelę žalią lempą, atsisėdo ir įsmeigė akis į ant stalo gulėjusią mumijos plaštaką... Susukti pirštai, prispausti prie delno, sausi geltoni nagai, primenantys dramblio kaulą.
Nejaugi jam pakaks ryžto įvykdyti savo užmačias? Argi jam dar negana tų šlykščių eksperimentų, atliktų prieš daugelį metų? Bet reikia pagaliau suprasti... Reikia įsitikinti, ar iki šiol eliksyras neprarado savo galios. Ramzis tikino save, kad derėtų palaukti, kol jis turės tikrą laboratoriją, cheminei analizei būtinus įrenginius. Be to, reikia su mokslininkais pasitarti.
Bet jam taip magėjo viską sužinoti čia ir dabar! Vos tik pamačius Karalių Slėnyje šitą susiraukšlėjusią plaštaką, ši mintis apsėdo jį ir nedavė ramybės. Ramzis žinojo, jog čia ne klastotė, o tikra žmogaus kūno dalis. Suprato, pamatęs iš nukirsto riešo styrantį kaulo gabaliuką ir prie jo pridžiūvusius pajuodavusius audinius.
Ranka buvo tokia pat sena, kaip ir pats karalius.
Ramzis pastūmė į šalį biologijos vadovėlius. Padėjo plaštaką prie pat lempos ir nuvyniojo tvarsčius. Ant jų buvo vos matomas antspaudas su egiptietiškais žodžiais — ženklas to, kas balzamavo mumiją. Iš jų Ramzis suprato, jog mumija priklausė labai senai dinastijai. Vargšė, mirusi siela... Šitas žmogus tikėjo dievais ir pasitikėjo jį balzamavusiais meistrais.