„Nedaryk to“. Rankos pačios palindo po marškiniais, įkišo pirštus į diržą, ištraukė indelį, atidarė...
Ramzis užlašino eliksyro ant juodos išdžiūvusios plaštakos. Apšlakstė delną ir susirietusius pirštus.
Nieko.
Ar jam palengvėjo? Ar jis pasijuto nusivylęs? Iš pradžių net pats to nesuprato. Priėjo prie lango. Pro langines skverbėsi vidun pilka šviesa, kajutėje šviesėjo. Galbūt proceso pradžiai buvo reikalinga saulė? Nors, kai jiedu su žyne stovėjo urve, tenai nebuvo saulės šviesos. Ir dar neišėjęs iš urvo, jis jau pajuto eliksyro poveikį. Suprantama, spinduliai stiprino efektą. Pabuvęs keletą dienų be saulės, jis užsnūdo. Tačiau nebuvo būtina nuolat maudytis saulės spinduliuose.
Jam nepavyko atgaivinti to senovinio mirusio daikto. Ir ačiū Dievui! Ačiū Viešpačiui, kad eliksyras nėra visagalis!
Karalius paėmė cigarą, užsirūkė. Įsipylė į bokalą viskio ir su malonumu išgėrė.
Kajutėje po truputį šviesėjo. Ramziui norėjosi į Džulijos glėbį, tačiau jis puikiai suprato, jog dienos metu tai neįmanoma. Be to, jaunasis Savarelas jam patiko ir nesinorėjo jaunuolio skaudinti. Tuo labiau nesinorėjo sukelti bėdų Eliotui. Praeis kiek laiko, ir jiedu su Eliotu taps tikrais draugais:
Išgirdęs rytinį bruzdėjimą ant denio, Ramzis uždarė buteliuką, paslėpė jį į diržą su monetomis ir pakilo, ketindamas persirengti. Ir tada išgirdo kažin kokį keistą garsą.
Dabar jau buvo pakankamai šviesu ir matėsi visa kajutė. Kurį laiką karalius nedrįso atsisukti. Bet garsas ir vėl pasikartojo. Kažkoks šnaresys.
Ramzio smilkiniuose sutvinksėjo. Jis pagaliau atsisuko ir pažvelgė į plaštaką. Ranka atgijo! Ji judėjo. Gulėjo ant stalo delnu į viršų, didėjo, apaugdama minkštais audiniais... Po to apsivertė. Ji priminė krabą su penkiomis kojomis. Galiausiai ranka pradėjo draskyti ant stalo gulėjusį popieriaus lapą.
Ramzis pakraupo, jis atšlijo atgal. Ranka judėjo link jo. Prišliaužė stalo kraštą ir nušoko ant grindų prie pat jo kojų.
Iš karaliaus lūpų išsiveržė senovės egiptiečių malda: „Antgamtiško pasaulio dievai, atleiskite už mano šventvagystę!“ Virpėdamas iš siaubo, jis pamėgino prisiliesti prie plaštakos, bet negalėjo.
Paklaikusiomis akimis Ramzis žvalgėsi po kajutę. Kaip visada, ant stalo stovėjo padėklas su maistu. Daug visokio maisto. Tenai turėtų būti peilis. Karalius greitai jį rado — aštrus peilis įsmigo į ranką ir vėl sugrąžino ją ant stalo. Prisilietus ašmenims, pirštai mėšlungiškai susigniaužė. Prilaikydamas plaštaką kaire ranka, Ramzis ėmė ją kapoti peiliu. Kapojo tol, kol galiausiai odą bei kaulus susmulkino į mažus gabalėlius. Pasipylė kraujas. Tikras kraujas! O Dieve! Tie gabalai judėjo! Buvo jau visai šviesu, ir Ramzis aiškiai matė, kaip kaulai vėl apauga audiniais.
Jis puolė į nedidelį vonios kambarėlį, pagriebė iš ten rankšluostį ir suvyniojo į jį judančios rankos gabalus. Po to prispaudė ryšuliuką peilio rankena ir dar pastatė ant jo lempą, ištraukęs iš rozetės laidą. Kruvina masė po rankšluosčiu ir toliau judėjo.
Jis stovėjo ir verkė kaip vaikas: „O, Ramzi, koks tu kvailas! Tavo kvailumas beribis!“ Karalius griebė šiltą judantį ryšulį, išėjo ant denio ir iškratė rankšluosčio turinį į upę.
Kruvini gabalai dingo vandenyje. Karalius stovėjo šlapias nuo prakaito, laikydamas rankose kruviną rankšluostį. Pagaliau išmetė į vandenį ir rankšluostį, ir kruviną peilį. Po to atsirėmė nugara į sieną ir sustingo, akimis klaidžiodamas po smėlėtą krantą, po tolimas kalvas, besivaduojančias iš nakties tamsos.
Laiko pojūtis išnyko. Ramzis vėl girdėjo raudas rūmuose. Girdėjo verkiant ištikimą savo tarną. Štai jis priėjo prie pilies durų ir atidarė jas.
„Tai juos žudo, mano karaliau! Jie raičiojasi, vemia krauju!“
„Surink juos visus ir sudegink! — suriko jis. — Visus medžius, maišus su grūdais išmesk į upę!“
Bukaprotis! Kokia nelaimė!
Bet tuomet jis tebuvo žmogus, savo laikmečio žmogus. Ką galėjo žinoti tų laikų išminčiai apie ląstelės sandarą, apie mikroskopą ar mediciną?
Jis vėl girdėjo tas dejones, sklindančias iš namų ir pasiekiančias pagrindinę rūmų aikštę.
„Jie miršta, mano karaliau. Nuo tos mėsos. Jie apsinuodijo“.
„Pribaik likusius gyvūnus“.
„Bet, mano karaliau...“
„Sukapok juos į gabalus, ar supratai? Ir išmesk į upę“.
Dabar jis taip pat žvelgė į vandenį. Kažkur tenai, kiek aukščiau pasroviui, galavosi gyvos žmogaus kūno dalys. Kažkur čia, giliai dumble, tebebuvo tada išmesti grūdai ir gyvulių kūnų gabalai.
„Aš tau atskleidžiu pražūtingą paslaptį, paslaptį, galinčią sukelti pasaulio pabaigą“.
Ramzis sugrįžo į savo kajutę, užsirakino, krito į krėslą ir pravirko.
Tik vidurdienį karalius išėjo į denį. Džulija sėdėjo krėsle ir skaitė senovės istoriją. Pats Ramzis iš jos tik juokėsi — tenai buvo aibės neaiškumų bei netiesos. Skaitydama, mergina visada užsirašinėdavo nesuprantamas vietas ir po to klausinėdavo karaliaus. Jis jai aiškindavo.
— O, pagaliau atsibudai, — pasakė Džulija. Pastebėjusi keistą jo veido išraišką, paklausė: — Kas atsitiko?
— Pavargau nuo šitų vietovių. Pasižiūrėsime piramides, muziejų, kitas turistų lankomas vietas ir kuo greičiau iš čia išvyksime.
— Taip, suprantu. — Mergina gestu pakvietė jį prisėsti gretimame krėsle. — Aš irgi noriu kuo greičiau iš čia išvykti, — pasakė ji ir greitai pakštelėjo jam į lūpas.
— Dar kartelį, — ištarė jis. — Man taip patiko!
Ji apkabino Ramzio kaklą ir pabučiavo dar kartą.
— Kaire praleisime tik keletą dienų, — pasakė jis. — Aš tau pažadu.
— Keletą dienų! Argi negalime paimti automobilį ir greitai aplankyti visas įžymias vietas? Arba sėsti į traukinį ir iškart nuvažiuoti iki pakrantės? O po to išvykti iš čia...
Džulija nuleido akis ir giliai atsiduso.
— Atleisk man, Ramzi. Bet Aleksas labai nori Kaire pasiklausyti operos. Ir Eliotas taip pat. Aš jiems pažadėjau...
Jis sudejavo.
— Supranti, aš noriu su jais atsisveikinti. Noriu pranešti, jog negrįšiu į Angliją. Ir... man reikia laiko. — Džulija pažvelgė į jį. — Na, prašau...
— Žinoma. Šita opera... Kažkas naujo? Tikriausiai ir man reikia pasižiūrėti.
— Taip! — sušuko Džulija. — Tai egiptietiška istorija. Ją parašė italas prieš penkiasdešimt metų. Specialiai britų operai Kaire. Tikiuosi, tau patiks.
— Ar daug instrumentų?
— Taip. — Džulija susijuokė. — Ir balsų daug.
— Gerai. Sutinku. — Ramzis pasilenkė ir pabučiavo ją į skruostą bei kaklą. — O po to tu būsi mano, gražuole, tik mano, taip?
— Taip. Širdimi ir kūnu, — sušnabždėjo mergina.
Šią naktį Ramzis atsisakė išlipti į krantą Luksore, ir Eliotas jo paklausė, kaip jam patiko kelionė į Egiptą, ar jis čia surado, ko norėjęs?
— Manau, kad taip, — atsakė Ramsėjus, padėjęs į šalį geografijos enciklopediją. — Manau, jog suradau ateitį.
2 skyrius
Tai buvo mameliukų namas. Nedidelis, jaukus. Ir Henriui jis patiko, nors jaunuolis tiksliai nežinojo, kas tie mameliukai. Tik buvo girdėjęs, jog kadaise jie valdė Egiptą. Na ir kas? Dėl Dievo, tegul sau ir dabar valdo į sveikatą! Kas jam rūpi? Jis mėgavosi gyvenimu šitame nedideliame name, apgaubtame rytietiška egzotika... su griozdiškais baldais. Tegul ir neilgai, bet jis turi viską, ko tik nori.
Malenka ruošdavo jam prašmatnius patiekalus, kurie atrodė ypač gardūs tada, kai jis kentėjo nuo pagirių. Net būdamas girtas kaip pėdas, Henris negalėdavo jų atsisakyti, kai tuo tarpu nuo bet kokio kito maisto jį pykindavo.