Kas galėtų pagalvoti, jog tokios neįtikėtinos cheminės reakcijos vykdavo, sujungus paprasčiausius dalykus? Kas galėjo sudėlioti visas sudedamąsias dalis taip, kad gautum tokį eliksyrą? Tik sena burtininkė, kuri viską virė paprastame puode, tarsi kokią sriubą...
Laboratorija palauks. Iš pradžių judviejų su Džulija laukia kelionė. O prieš išvykdama ji dar turės atlikti sunkią pareigą — atsisveikinti. Vien tik pagalvojus, kad ji turės palikti turtingą, nuostabų savo pasaulį, Ramzį apimdavo siaubas. Tačiau noras turėti šitą moterį buvo stipresnis už bet kokią baimę.
Ir dar Henris. Nuo to laiko, kai jie atvyko į Kairą, Henris vengė susitikti su Ramziu. Apie jį sklandė įvairiausi gandai. Buvo kalbama, jog egiptietės šokėjos buveinę jis pavertęs lošimo namais. Tą informaciją skleidė pasipiktinę valdininkai, matyt Stratfordas nepakankamai jiems sumokėjo, antraip ekscentriški jo išsišokimai nebūtų taip viešai ir audringai aptarinėjami.
Bet kam Ramziui reikalinga ta informacija, jei Džulija surišo jam rankas? Ne, vis tiek negalima šio žmogaus palikti gyvo. Prieš išvykstant, jį reikia pribaigti. Tik kaip tą padaryti, kad Džulija mažiau kentėtų?
Eliotas sėdėjo savo lovoje, atsirėmęs į medinę inkrustuotą atkaltę, prie kurios pritvirtintas tinklas nuo moskitų. „Šeferdo“ viešbutyje klientams buvo sudarytos geros sąlygos.
Kojos skausmas nepakeliamas. Ilgi pasivaikščiojimai po Luksorą bei Abu Simbelą visai išvargino grafą. Prasidėjo plaučių uždegimas, o pastarosiomis dienomis ir širdis sustreikavo.
Eliotas matė, kaip Henris, apsivilkęs drobiniu tvarkingai išlygintu kostiumu, aplenkdamas pintus krėslus, eina svetainės kilimu į jo erdvų miegamąjį, apstatytą senoviškais baldais, prikabinėtą paveikslų, vaizduojančių senovės Egipto praeitį.
Henris buvo išblyškęs, veidas kažkoks vaškinis, nesveikas. Jis priminė apsileidusį girtuoklį. Tačiau rankos nedrebėjo, matyt, jau spėjo atsigaivinti škotišku viskiu.
Eliotas nepaprašė Volterio, kad įpiltų kokio nors gėrimo į svečio bokalą. Henris kėlė jam tik šleikštulį. Jo nerišlus bambėjimas, nuolat besipinantis liežuvis tiesiog siutino grafą.
— Nesuprantu, kurių galų turėčiau su ja keliauti? Ji jau nebe maža mergaitė, gali pati savimi pasirūpinti. Aš neketinu gyventi šitame prakeiktame viešbutyje...
— Kam tu man visa tai sakai? — pertraukė jį Eliotas. — Parašyk savo tėvui.
— Jau parašiau. Parašiau, jog tu man patarei pasilikti Kaire ir palaukti, kol jūs sugrįšite iš kelionės po pietinę šalies dalį.
— Bet kodėl?
— Todėl, kad aš žinau, ko tau reikia. — Henris staiga pajudėjo, jo akyse sužibo ugnis. — Žinau, ko tu čia atvažiavai. Tai su Džulija neturi nieko bendro. Tu žinai, kad tas žmogus — pabaisa. Supratai kelionės metu. Ir dar supratai, jog aš nemelavau sakydamas, kad jis prisikėlė iš karsto...
— Tavo kvailumas neturi ribų.
— Ką?! — Henris peršoko per lovos atkaltę, tarsi norėdamas išgąsdinti Eliotą.
— Tu matei, kaip nemirtingas žmogus pakilo iš grabo, besmegeni tu asile? Kodėl tuomet pabėgai, pabrukęs uodegą?
— Tu kretinas, Eliotai. Tai neįtikėtina. Tai... siaubinga. Jei tik jis prie manęs prieis, aš viską papasakosiu. Viską, ką tik žinau. Apie jį ir apie tave.
— Praradai ne tik smegenis, bet ir atmintį. Tu jau pasakojai. Visą parą iš tavęs juokėsi Londonas. Tai buvo vienintelis kartas, kai susilaukei tokio visuotino dėmesio.
— Manai, jog esi iš visų protingiausias, apgailėtinas aristokrate! Tu drįsti iš manęs tyčiotis?! Ar jau pamiršai mažytes mudviejų atostogas Paryžiuje? — Henris kreivai šyptelėjo, pakėlė bokalą ir tik dabar pastebėjo, kad jame nieko nėra. — Ketini savo titulą iškeisti į Stratfordų pinigus. Ir dabar deriesi su šituo pabaisa. Tiki beprotiškais pasakojimais apie stebuklingą eliksyrą!
— O tu netiki?
— Žinoma, ne.
— Kaip tuomet paaiškinsi tai, ką pats savo akimis matei?
Henris nutilo, jo akys lakstė po kambarį.
— Tai kažkoks pokštas. Kažkokia apgaulė. Nebūna cheminės medžiagos, galinčios žmogų padaryti nemirtingą. Tai kliedesiai.
Eliotas tyliai nusijuokė:
— Galbūt veidrodžiai kalti.
— Kas?
— Gal tu tiktai veidrodyje matei, kaip kažkas atsikelia iš karsto ir tave smaugia?
Henrio akyse sužibo neapykanta.
— Turbūt turėčiau papasakoti Džulijai, kad ją šnipinėji, norėdamas prisikasti iki stebuklingo eliksyro. O gal su juo apie tai pasikalbėti?
— Ji žino. Jis, beje, taip pat.
Henris piktai pažvelgė į tuščią bokalą.
— Dink iš čia! — pasakė Eliotas. — Eik, kur akys veda!
— Jei mano tėvas su tavim susisieks, palik man raštelį pas durininką.
— Tikrai? Manai nežinau, kad gyveni pas tą šokėją Malenką? Visi tai žino. Tai paskutinės naujienos: Henris senajame Kaire su savo šokėja ir kortomis.
Henris nusijuokė.
Eliotas pažvelgė pro langą. Švietė saulė. Jis atsisuko tik tada, kai išgirdo užsidarant duris. Kiek palaukęs, pakėlė telefono ragelį ir paprašė sujungti jį su durininku.
— Ar turite Henrio Stratfordo adresą?
— Jis prašė niekam jo adreso neduoti.
— Aš grafas Ruterfordas, artimas jų šeimos draugas. Prašau pasakyti man jo adresą.
Jis įsiminė adresą, padėkojo šveicoriui ir padėjo telefono ragelį. Eliotas žinojo tą gatvę, senajame Kaire. Tai už kelių žingsnių nuo „Babilono“, naktinio klubo, kuriame dirbo Malenka. Jie su Lourensu dažnai ten lankydavosi — kai šokdavo vaikinai.
Šiaip ar taip, jis būtinai sužinos iš Ramsėjaus, kas atsitiko Lourensui toje kapavietėje.
Nei baimė, nei svajonės apie eliksyrą nesustabdys jo. Jis turi tęsti tyrimą. Privalo sužinoti, ką iškrėtė Henris.
Tyliai atsivėrė durys. Tai buvo jo tarnas Volteris. Tik jis galėjo įeiti nepasibeldęs.
— Puikūs kambariai, tiesa?
Labai jau gudrus. Tikriausiai išgirdo jų ginčą. Volteris perėjo per miegamąjį, nuvalė dulkes nuo spintelės prie lovos, prisuko lempą.
— Taip, kambariai nuostabūs, Volteri. O kur mano sūnus?
— Apačioje, sere. Ar atskleisti jums mažytę paslaptį?
Volteris pasilenkė virš lovos, prikišo pirštą prie lūpų, tarsi jiedu būtų žmonių minioje, o ne tuščiame kambaryje.
— Jis susipažino su simpatiška mergina, amerikiete. Jos pavardė Barington. Turtinga šeima iš Niujorko. Jiems priklauso geležinkeliai.
Eliotas nusišypsojo:
— Žiūrėk tu man, viską tu žinai.
Volteris nusijuokė ir išmetė iš peleninės nuorūką: Eliotas nebaigė cigaretės iki galo, jam skaudėjo plaučius.
— Man Rita pasakojo, sere. Ji matė. O dabar jiedu su mis Barington vaikštinėja po viešbučio sodą.
— Na ką gi, būtų visai neblogai, Volteri, jei mūsų mielasis Aleksas vestų amerikietę paveldėtoją, — pasakė Eliotas.
— Taip, sere, iš tiesų būtų puiku, — pripažino Volteris. — Beje, mes čia taip pat kai ką surengsime? — jo balse pasigirdo suokalbiška gaidelė. — Vėl surasime ką nors, kas jį pasektų?
Žinoma, Volteris turėjo galvoje Ramsėjų, primindamas tą gėdingą sekimą, kurio Eliotas griebėsi Aleksandrijoje.
— Jei tik gali tą padaryti tyliai, nepastebimai. Tegul dieną ir naktį jį seka ir man praneša, kur jis vaikšto ir ką veikia.
Eliotas davė Volteriui pluoštą banknotų, kuriuos tarnas tuojau pat susigrūdo į kišenę.
Tarnas išėjo. Eliotas pamėgino giliai įkvėpti, bet skausmas krūtinėje sustabdė jį. Tada jis pradėjo kvėpuoti dažnai, bet negiliai. Pažvelgė į vėjo plaikstomą užuolaidą, įsiklausė į Kairo gatvės triukšmą ir galvojo apie tai, kokios beprasmiškos jo pastangos. Kam reikia sekti Ramsėjų, tikėtis stebuklo? Jis galvojo apie eliksyrą...
Absurdas, kliedesiai. Kam reikėjo raustis po svetimus daiktus? Juk nebėra jokių abejonių. Aišku, kas jis toks. O jeigu jis turi tą eliksyrą, tai tikriausiai nešiojasi jį su savimi.