Eliotui buvo gėda. Bet juk tai tokia smulkmena. Daug svarbesnė pati paslaptis. O ji kol kas grafui neprieinama. Nors imk ir krisk jam po kojų maldaudamas dovanos... Eliotui buvo bekylanti mintis sugrąžinti Volterį ir atšaukti savo nurodymą. Bet, sielos gilumoje glūdėjo mintis dar kartą pamėginti pasidairyti po Ramsėjaus kambarį ir pasirausti po jo daiktus. Berniukas, pasamdytas jį sekti, praneštų jam apie egiptiečio įpročius.
Reikia kažką veikti, apie kažką galvoti, gal tuomet mažiau jaus įkyrų skausmą krūtinėje. O dar tie sąnariai... Grafas užsimerkė ir vėl pamatė milžiniškas statulas. Ir staiga suvokė, jog tai buvo paskutinis jo gyvenimo nuotykis. Jis dėl nieko nesigailėjo. Priešingai — buvo dėkingas likimui už tokią nuostabią dovaną.
Eliotas šyptelėjo. Kas gali žinoti, galbūt Aleksas tikrai susiras turtingą nuotaką Amerikoje.
Ak, kokia ji miela, kaip jam patinka jos balsas, paslaptingas akių blizgesys. Net ir tai, kad ji baksnoja jam pirštu į šoną, kai iš ko nors juokiasi! Ir vardas koks nuostabus: Šarlotė Vitni Barington.
— O po to mes norėjome keliauti į Londoną... Bet kalbama, jog šiuo metų laiku ten baisiai šalta ir stiprus rūkas... tas Londono Taueris, kur Anai Bolein nukirto galvą.
— Jei būčiau buvęs jūsų gidas, Londonas neatrodytų jums toks niūrus ir šaltas, — pasakė Aleksas.
— Ir kada jūs važiuojate namo? Jūs laukiate operos, tiesa? Regis, čia visi tik apie ją ir kalba. Įdomu atvažiuoti į Egiptą, kad galėtum patekti į operą. Tiesa?
— Bet juk tai „Aida“, mano mieloji.
— Žinau, žinau.
— Suprantama, mes eisime į operą, ir jūs tenai būsite. O į puotą jūs eisite?
Kokia žavi šypsena!
— Aš nieko apie puotą nežinojau, suprantate? Nenorėjau tenai eiti su tėvais...
— Galite eiti su manim.
Ak, kokie nuostabūs balti dantukai!
— Taip? Man tai patinka, grafe Ruterfordai.
— Prašau vadinti mane Aleksu, mis Barington. Grafas Ruterfordas — tai mano tėvas.
— O jūs pats vikontas, ar ne? — paklausė ji, vis dar šypsodamasi. Ak, tas amerikietiškas smalsumas! — Man taip sakė.
— Tikriausiai taip ir yra. Vikontas Samerfildas, o apskritai...
— O ką reiškia vikontas? — paklausė ji.
Kokios kerinčios akys, koks žavus juokas, kaip linksmai ji žiūri į Aleksą! Jis daugiau negalėjo pykti ant Henrio, kuris susidėjo su ta šokėja Malenka ir nebegyvena su jais viešbutyje. Dar geriau, kad jo nėra čia. Tie jo lošimai, girtavimai, gerai, kad nereikia drauge su juo pasirodyti viešose vietose.
Įdomu, ką apie mis Barington pagalvos Džulija? Štai Aleksui šita mergina net labai patinka!
Vidurdienis. Valgyklos salė. Ramzis sėdėjo atsilošęs ir kvatojo.
— Taip, aš reikalauju. Paimk į rankas šakutę ir peilį, — pasakė Džulija. — Bent pabandyk.
— Džulija, nejaugi tu manai, kad aš negalėsiu? Bet tai bjauru: grūsti į burną maistą sidabro gabalu!
— Tu žinai, jog esi gražus ir visi tavimi žavisi, todėl ir spyriojiesi.
— Per ilgus amžius išmokau būti taktiškas.
Ramzis paėmė šakutę ir suspaudė ją kumštyje.
Džulija sudavė jam per ranką.
— Ramzi, valgyk taisyklingai.
— Mano mažyte, — ištarė jis. — Aš valgau taip, kaip valgė Adomas su Ieva, Izidė su Oziriu, Mozė, Aristotelis bei Aleksandras.
Mergina nusijuokė. Karalius greitai ją pabučiavo. Staiga jo veidas paniuro.
— Kaip ten tavo pusbrolis? — sušnabždėjo jis.
Tų žodžių Džulija nelaukė.
— Nejaugi mudviem būtina kalbėti apie jį?
— Ar mes jį paliksime čia, Kaire? Negi tavo tėvo žudikas nebus nubaustas?
Merginos akyse pasirodė ašaros. Ji piktai rausėsi rankinėje, ieškodama nosinės. Kaire ji nematė Henrio ir nenorėjo jo matyti. Laiške dėdei Rendolfui Džulija net neužsiminė apie jį. Mintis apie dėdę ir dabar ją sujaudino.
— Palik man šitą rūpestį, — tyliai ištarė Ramzis. — Aš viską sutvarkysiu. Ir įsigalės teisingumas.
Džulija delnu uždengė jo lūpas.
— Pakaks, — sušnabždėjo ji. — Ne dabar.
Jis tyliai atsiduso ir suspaudė jos ranką.
— Regis, visi jau susirinko, pasirengę keliauti į muziejų, — pastebėjo Ramzis. — Paskubėkime. Eliotui sunku stovėti.
Priėjo Aleksas. Pasilenkęs pakštelėjo Džulijai į skruostą. Kaip gražu! Mergina nusišluostė ašaras ir nusisuko, kad Aleksas nepamatytų paraudusio jos veido.
— Na ką, ar visi pasirengę? — paklausė jis. — Už penkiolikos minučių muziejuje mūsų lauks ekskursijos vadovas. Taip, vos nepamiršau: dėl operos viskas sutvarkyta. Ložės užsakytos, yra bilietai į puotą. Ramsėjau, drauguži, noriu tave nuraminti, jog puotoje nesivaržysiu su tavimi dėl Džulijos dėmesio.
Mergina linktelėjo.
— Jau įsimylėjai, — kandžiai ištarė ji.
Aleksas padėjo jai atsikelti.
— Į mis Barington? — pasitikslino Džulija.
— Būk gera, mieloji, pasakyk savo nuomonę. Ji eis su mumis į muziejų.
— Verčiau paskubėkime, — pasakė Ramzis. — Tavo tėvas prastai jaučiasi. Stebėtina, kad jis apskritai su mumis eina.
— Jūs nežinote, ką reiškia tokiems žmonėms Kairo muziejus? — paklausė Aleksas. — Juk tai labiausiai purvina įstaiga iš visų...
— Aleksai, nereikia, mes norime apžiūrėti garsią egiptietiškų lobių kolekciją...
— Paskutinę, išlikusią iki šių laikų, — pasakė Ramzis ir įsikibo Džulijai į parankę. — Ir visi karaliai tenai vienoje patalpoje. Juk tu taip sakei?
— Aš maniau, kad jūs jau lankėtės tenai, — nusistebėjo Aleksas. — Jūs man tokia mįslė, drauguži...
— Varyk taip ir toliau, — tepasakė Ramzis.
Aleksas jo negirdėjo. Jis kalbėjosi su Džulija reikalaudamas, kad ta pasakytų savo nuomonę apie mis Barington. Tuo tarpu pati mis Barington, maloni raudonskruostė blondinė, stovėjo vestibiulyje su Eliotu ir Samiru. Simpatiška, nieko nepasakysi.
— Žiūrėk tu man, — pasakė Džulija. — Nejaugi tau taip reikia mano pritarimo?
— Tyliau, štai ir ji. Su mano tėvu. Jie puikiai sutaria.
— Na ką gi, ji labai miela.
Jie greitosiomis perėjo per dulkėmis nusėtas pirmojo aukšto sales, klausydamiesi ekskursijos vadovo, kuris greitai bėrė žodžius angliškai. Akcentas, žinoma, baisus... Taip, brangenybių gausu, ką čia bepridursi. Ir viskas iš išplėštų kapaviečių: jo laikais tai buvo neįmanoma. O čia galima viską pamatyti. Po apdulkėjusiais stiklais, silpnoje šviesoje, bet vis dėlto nesugadinta — nei laiko, nei žmonių.
Ramzis žiūrėjo į laimingo raštininko statulėlę: maža sukryžiavusi kojas figūrėlė, ant jos kelių guli papirusas, o veide įkvėpimas. Ji turėtų sujaudinti karalių iki ašarų! Bet jis tiktai džiaugėsi, kad atėjo čia, pamatė viską, atliko pareigą ir dabar ramia sąžine galės išvykti.
Pagaliau jie pakilo plačiais pagrindiniais laiptais. Karalių salė. Sunkus išbandymas, kurio Ramzis ne juokais bijojo. Prie jo priėjo Samiras.
— Kodėl neatsisakėte šito žiauraus malonumo, sere? Visi jie baisūs.
— Ne, Samirai, turiu iki galo nueiti tą kelią.
Supratęs, kokia čia salė, jis vos nepradėjo kvatoti: milžiniška patalpa su didžiulėmis vitrinomis, kaip didžiosiose parduotuvėse, kur prekės išdėliojamos po stiklu taip, kad pirkėjai negalėtų jų liesti rankomis.
Ir vis dėlto juodi išdžiūvę kūnai sujaudino Ramzį. Jis beveik negirdėjo ekskursijos vadovo, jo ausis pasiekė tik padriki žodžiai:
— Ramzio Prakeiktojo mumija Londone laikoma abejotinu atradimu. Labai abejotinu. Štai čia priešais jus tikras Ramzis Antrasis. Istorijoje jis žinomas kaip Ramzis Didysis.
Jis priėjo arčiau ir pamatė šlykščią „savo“ mumiją.