Jie vis vingiavo požemiais. Vargu, ar būtų įmanoma vienai surasti kelią atgal...
„Ir tu papasakojai šitą paslaptį jaunai ir kvailai karalienei. Gal ims ir patikės?“
„Tu pernelyg jauna, kad nepatikėtum. Turi tikėjimą, esi kupina vilčių, svajonių. Išmintis ne visada džiugina senius, valdove. Kartais ji tampa prakeiksmu“.
„Vadinasi, mes einame prie tos senos iškasenos?“ — ji nusikvatojo.
„Drąsiau, valdove. Jis guli tenai, už tų durų“.
Ji puolė pirmyn. Durys buvo dvigubos. Ir milžiniškos! Dulkėtos, aprašinėtos. Jos širdis pašėlusiai daužėsi.
„Pasiimk mane į šitą celę“.
„Taip, valdove. Tik būk atsargi. Prikelsi — ir jau nebeatsikratysi jo. Jis labai galingas ir nemirtingas“.
„Nesvarbu. Noriu jį pamatyti“.
Kleopatra įėjo pirma senio. Šokančioje fakelo liepsnos šviesoje perskaitė užrašą: „Čia ilsisi Ramzis Nemirtingasis, kuris save vadina Ramziu Prakeiktuoju — todėl, kad negali numirti. Jis miega amžinu miegu laukdamas, kol jį pašauks Egipto karaliai ar karalienės“.
Ji atsitraukė atgal.
„Atidaryk duris! Greičiau!“
Senis palietė kažkokią slaptą vietą sienoje. Šlykščiai girgždėdamos, durys lėtai atsidarė. Priešais juos atsivėrė erdvus urvas.
Žynys įėjo ir pakėlė fakelą aukštai virš galvos. Dulkės, baltai gelsvos dulkės, per kurias nežengė nei laukiniai žvėrys, nei keliautojai, nei lobių medžiotojai.
Ant pakylos gulėjo išdžiūvusi vyriškio figūra. Liesos, ant krūtinės sunertos rankos, tamsūs plaukai, pridžiūvę prie kaukolės.
„Nelaimingas kvailys! Jis miręs. Tik sausas urvo oras neleidžia suirti kūnui“.
„Ne, valdove. Pasižiūrėk į angos dangtį viršuje. Nuo jo leidžiasi žemyn grandinė. Angą reikia atidaryti“.
Senis perdavė jai fakelą ir abiem rankomis patraukė už grandinės. Ir vėl girgždėjimas, skambesys; ore sukasi dulkių stulpai. Bet geležimi apkalta anga pasidavė ir prasivėrė — tarsi paslaptinga akis į beribį mėlyną dangų.
Karšta vasaros saulė apšvietė gulintį žmogų. Kleopatra stovėjo išplėtusi akis, nustebusi. Kokiais žodžiais galima būtų apsakyti tai, ką tada pajuto valdovė? Gulintis kūnas pradėjo pilnėti, plėstis... Sujudėjo tamsūs plaukai, suvirpėjo akių vokai, blakstienos.
„Jis gyvas, tai tiesa“.
Ji atidavė žyniui fakelą ir nubėgo prie pakylos. Pasilenkė virš kūno taip, kad neužstotų jam saulės...
Ir žydros akys atsimerkė!
„Ramzi Didysis, kelkis! Egipto karalienei reikalingas tavo patarimas!“
Jis pažvelgė į ją ir sušnabždėjo: „Kokia tu graži“...
Ji žiūrėjo į aikštę priešais viešbutį. Matė, kaip bunda Kairas. Automobiliai triukšmingai lakstė švariomis asfaltuotomis gatvėmis. Medžiuose čiulbėjo paukščiai. Lygiu upės paviršiumi plaukė valtys.
Ji prisiminė Elioto Ruterfordo žodžius: „Praėjo daug šimtmečių... nauji laikai. Egiptas daug sykių buvo užkariautas. Tiek stebuklų... tu net neįsivaizduoji...“
Priešais ją stovėjo Ramzis. Beduino apdarais. Jis verkė, maldavo išklausyti...
Tamsioje patalpoje su dulkėtais stiklais, statulomis, grabais... ji pakilo, alpdama nuo skausmo, tiesdama į jį rankas, šaukdama jį vardu.
Kai jį sužeidė, marškiniai buvo kruvini. Bet jis veržėsi prie jos. Antras šūvis pataikė į ranką. Toks pat skausmas, kurį jai sukėlė tas piktadarys vardu Henris. Tas pats kraujas ir skausmas. Blyškioje ryto šviesoje ji pamatė, kaip kareiviai tempia Ramzį šalin.
„Dabar aš nebegalėsiu numirti. Tai tiesa?“
Ramzis stovėjo jos miegamojo tarpduryje. Ji raudojo. Ji, jauna karalienė, vilkėjo gedulo drabužiais.
„Ilgam?“
„Nežinau. Aš suprantu, jog dabar negalėsi atsisakyti šito. Tu nesugebi suvokti, ką tau siūlau. Leisk man išeiti. Naudokis žiniomis, kurias tau suteikiau. Tikėk — aš sugrįšiu. Kai tau manęs prireiks. Tikriausiai turėsi meilužių, patirsi, kas yra karas, pažinsi sielvartą. Ir apsidžiaugsi, vėl mane pamačiusi“.
„Bet aš myliu tave“.
Miegamasis buvo nutviekstas saulės. Minkštos užuolaidos švelniai lietė jos veidą. Nusilpusi, ji persisvėrė per palangę. Kaip svaigsta galva!
— Ramzi, aš viską prisimenu!
Tos moters iš drabužių parduotuvės žvilgsnis! Klykianti tarnaitė. Ir jaunuolis, nelaimingasis, kuris pažvelgė žemyn ir pamatė kyšančius jos pėdos kaulus!
„O dievai, ką jūs su manimi padarėte?!“
Ji atsitraukė nuo lango. Bet šviesa buvo visur, ji akino Kleopatrą. Veidrodis tarsi degė ugnimi. Ji suklupo ant kelių, įsikibo pirštais į žalią kilimą. Virpėdama, atsigulė. Raitėsi, duso, mėgindama išsivaduoti iš ugnies, liepsnojusios jos smegenyse, įsiskverbusios į jos širdį. Skausmas sukaustė visą kūną. Ji sklandė erdvėje... Ir pagaliau nurimo. Karšta šviesa nudegino odą, užmerktus akių vokus.
Eliotas vienas sėdėjo verandoje. Tuščias butelis blizgėjo ryto saulės spinduliuose. Jis atsilošė minkštame krėsle ir snaudė. Alkis, ilga bemiegė naktis sujaukė jo jausmus. Jam atrodė, jog saulės spinduliai jau savaime yra dangiškas stebuklas; o to jam pasivaideno ilgas sidabrinės spalvos automobilis. Jis taip ūžė... Kokie čia dar pokštai? Koks įdomus žilagalvis žmogus lipa nuo sėdynės!
Keista, atvykėlis eina tiesiai prie jo.
— Visą naktį praleidau su Vintropu.
— Aš tau dėkingas.
— Seni, mums paskyrė susitikimą dešimtai valandai trisdešimt minučių. Ten viskas turėtų paaiškėti. Ar tu sutvarkysi?
— Taip, aš viskuo pasirūpinsiu. Gali manimi pasikliauti. Ramsėjus ateis tenai, jei tik tu užtikrinsi jo neliečiamybę.
— Taip, kai tik jis parašys pareiškimą dėl Henrio Stratfordo. Tu tikriausiai jau žinai, ką Henris iškrėtė praėjusią naktį? Jis apiplėšė parduotuvę. Ten buvo pilna kasa pinigų. Jis viską susižėrė. Ir moteris...
— Niekšas! — sumurmėjo Eliotas.
— Seni, tau reikia kraustytis iš šito krėslo, išsimaudyti, nusiskusti ir ateiti į susitikimą...
— Džeraldai, duodu žodį, kad taip ir padarysiu. Susitiksime gubernatoriaus rūmuose.
Palaiminga tyla. Ta birzgianti mašina pagaliau nuvažiavo. Vėl priėjo berniukas.
— Ko norėsite pusryčių, milorde?
— Atnešk ko nors, tik nedaug. Ir apelsinų sulčių. Paskambink dar kartą į mano sūnaus kambarį. Pasiklausk durininko, tikriausiai sūnus bus man palikęs raštelį.
Jos jaunas meilužis atsibudo labai vėlai.
Roma žlugo. Praėjo jau du tūkstančiai metų.
Ji ilgai sėdėjo prie lango, apsivilkusi žydra suknele, ir stebėjo miesto gyvenimą. Dabar padriki jos matyti epizodai susidėliojo į vientisą mozaiką. Tačiau kiek dar daug dalykų teks pamatyti, kiek naujo sužinoti.
Kleopatra papusryčiavo, tarnai seniai nunešė indus. Ji nenorėjo, kad kas nors pamatytų, kaip be saiko ji valgo ir kokiais kiekiais...
O lordo Samerfildo laukė pakankamai kuklūs pusryčiai. Jam išėjus iš miegamojo, Kleopatra susižavėjusi atsiduso:
— Koks tu gražus!
Jaunuolis pasilenkė ir pabučiavo ją. Kleopatra apsivijo rankomis jo klubus ir pabučiavo į nuogą krūtinę.
— Štai tavo pusryčiai, jaunasis lorde, — pasakė ji. — Man reikia dar daug ką sužinoti, daug ką pamatyti.
Jis atsisėdo prie mažyčio uždengto staltiese staliuko. Uždegė žvakę.
— Tu neprisijungsi prie manęs?
— Aš jau pavalgiau, mano meile. Ar galėsi man parodyti šiuolaikinį miestą? Parodyti rūmus, kuriuose gyvena britai, valdantys šitą šalį?
— Parodysiu jums viską, jūsų didenybe.
Ji atsisėdo priešais jaunuolį.
— Tu pati paslaptingiausia moteris pasaulyje, — pasakė Aleksas. Ir vėl jo žodžiuose nebuvo nei pašaipos, nei pykčio. — O žinai, tu man primeni vieną žmogų, jis irgi labai paslaptingas... Bet tai jau nesvarbu. Ko tu šypsaisi? Apie ką mąstai?