— Taip, milorde, jeigu aš pranešiu gubernatoriui, kad jūs pasiliekate...
— Aš jau pažadėjau. Argi nepakanka mano žodžio? Ar dar norite, kad prisiekčiau?
Matyt, jis bus kiek perlenkęs lazdą... Džeraldas ramindamas paplekšnojo grafui per ranką. Taip, jis pasiekė savo.
Samiras padėjo grafui atsikelti. Jie išėjo iš priėmimo kambario į pagrindinį vestibiulį.
— Puikiai sutvarkyta, Džeraldai, — pasakė Eliotas. — Paskambinsiu tau, jei prireiks. Susisiek, prašau, su Rendolfu ir papasakok jam viską. Dabar aš neturiu jėgų to padaryti. Po to parašysiu jam laišką.
— Pamėginsiu kiek sušvelninti situaciją. Kam jam reikia žinoti visas smulkmenas? Henrio areštas jam bus stiprus smūgis.
— Spręskime problemas, joms iškilus. Gerai.
Ramzis nekantravo. Vis žvilgčiojo žemyn, į laukiantį prie durų automobilį. Eliotas paspaudė Džeraldui ranką ir ėmė leistis laiptais.
— Ar jau galima pasakyti, jog mūsų vaidinimas baigtas? — paklausė Ramzis. — Aš prarandu brangų laiką.
— Nieko, jūs dar daug turite laiko, — pastebėjo Eliotas. Jis šypsojosi. Jie laimėjo. Grafui iškart palengvėjo. Aleksas ir Džulija galės išvykti. — Dabar jūs turite sugrįžti į viešbutį, kad visi jus tenai pamatytų.
— Nesąmonės! Ir šiandien tas “žygis“ į operą man atrodo visai idiotizmo viršūnė.
— Viskas kaip tik į temą, — atsakė Eliotas ir pats pirmas užsiropštė ant automobilio sėdynės. — Prašau, jau galima judėti, — pasakė jis.
Ramzis buvo piktas ir nusivylęs.
— Sere, bet ką mes galime padaryti, kol nesužinosime, kur ji yra? — paklausė Samiras. — Taip aklai jos nesurasime.
Šį kartą judantis mažytis kambarėlis neišgąsdino Kleopatros. Ji jau žinojo, kas tai yra, suprato, kad tas kambarėlis tarnauja „naujų laikų“ žmonėms, kaip ir geležinkelis, automobiliai ir kiti mechanizmai, kurie iš pradžių jai kėlė siaubą. Juk liftų kabinos — tai ne kokios nors kankinimų kameros, į kuriuos sugrūsdavo žmones. Keista, kad iš pradžių ji į viską žiūrėjo taip neigiamai.
O dabar Aleksas paaiškino apie „naujų laikų“ stebuklų reikšmę. O, jis galėtų plepėti valandų valandas... Jai nereikėjo ieškoti įdomių temų, užduoti jam įdomius klausimus. Aleksui patiko kalbėti ir apie Ramzio Prakeiktojo mumiją, ir apie šių laikų moterį Džuliją Stratford, ir apie tai, kaip Britanija valdo savo didžiąją imperiją... jis mielai pasakojo apie viską. Buvo akivaizdu, jog Džulija jam labai patiko, o Ramsėjus ją nuviliojo, bet dabar tai „jau nebesvarbu“. Nes paaiškėjo, jog tie jausmai, kuriuos jis palaikė meile, buvo visai ne meilė. Ar jai tikrai įdomu daugiau sužinoti apie Alekso šeimą? Ne, gal geriau pakalbėti apie Kairą, apie Egipto istoriją, apie viską pasaulyje...
Jis labai norėjo paskambinti tėvui. Jaunuolis jautėsi kaltas. Kleopatrai ilgai teko jį įkalbinėti. Persirengti Aleksui nereikėjo: marškiniai ir švarkas atrodė taip pat puikiai, kaip ir praėjusią naktį.
Ir dabar jiedu brovėsi pro žmonių minią per viešbučio vestibiulį, išsirengę pasivažinėti po miestą „Rols Roisu“, pasižiūrėti į mameliukų kapavietes ir į tą „istoriją“, kuri moterį taip sudomino. Naujojo pasaulio vaizdas Kleopatrai darėsi vis ryškesnis.
Tiesa, jaunasis lordas keletą kartų pastebėjo, kad jo draugė po praėjusios nakties pasikeitė. Tada ji buvo tokia lengvabūdė, tokia žaisminga... Kleopatrą tai baugino. Vadinasi, ji iš tiesų rimtai krito jaunuoliui į akį.
— Ir tau tos permainos nepatinka? — paklausė Kleopatra, jiems artėjant prie išėjimo.
Aleksas nutilo ir sustojo. Jis tarsi pirmą kartą ją pamatė. O ji šypsojosi jaunuoliui. Jis tikrai vertas tos žavingos šypsenos.
— Tu pati mieliausia, pati nuostabiausia būtybė visame pasaulyje, — pasakė jis. — Jei tik galėčiau išsakyti žodžiais savo jausmus. Tu kaip...
Jiedu stovėjo vestibiulyje, žmonių minioje, tačiau matė tiktai vienas kitą.
— Kaip vaiduoklis? — pratęsė Kleopatra. — Kaip ateivė iš kito pasaulio, kito gyvenimo?
— Ne, juk tu pernelyg žemiška, — jis švelniai nusijuokė. — Tokia gyvybinga, tokia aistringa.
Jie išėjo. Kaip Aleksas jau buvo sakęs, jo automobilis stovėjo prie įėjimo. Ilgas, juodas, su patogiomis sėdynėmis.
— Palauk, aš tik paliksiu tėvui raštelį, kad vakare pasimatysime.
— Galiu pats tą padaryti, milorde, — pasakė durininkas, išlydėdamas juos.
— O, būčiau jums labai dėkingas, — mandagiai pasakė Aleksas. Jis visada buvo ypač mandagus su žemesnio rango žmonėmis. Davė durininkui arbatpinigių, žiūrėdamas tiesiai jam į akis: — Būkite malonus, perduokite mano tėvui, jog mudu pasimatysime šįvakar operoje.
Kleopatrą žavėjo jo sugebėjimas net ir smulkmenose išlikti tokiu elegantišku. Moteris įsikibo jam į parankę ir jiedu pradėjo leistis laiptais žemyn.
— Papasakok man, — paprašė Kleopatra, įsitaisiusi ant priekinės sėdynės, — papasakok apie tą Džuliją Stratford. Noriu žinoti, kokia ta šiuolaikiška mergina.
Kai automobilis privažiavo prie viešbučio, Ramzis vis dar tęsė ginčą.
— Mes pasielgsime taip, kaip priimta aukštuomenėje, — tvirtino Eliotas. — O jūs turite visą amžinybę ir galėsite sau ramiai ieškoti pasiklydusios karalienės.
— Tiesiog nuostabu! — sušuko Ramzis. Jis taip truktelėjo automobilio dureles, kad vos nenuplėšė jų. — Džulijos pusbrolis kaltinamas baisiais nusikaltimais, o ji šoks puotoje, tarsi nieko nebūtų nutikę?
— Anglijos įstatymai tvirtina, kad žmogus laikomas nekaltu, kol neįrodyta jo kaltė, — paaiškino grafas, remdamasis į jam ištiestą Ramzio ranką. — Oficialiai Henriui dar nepareikšti jokie kaltinimai. Mes kaip ir nieko nežinome apie jo paiešką, todėl turime vykdyti lojalių mūsų karalystės piliečių pareigas.
— Taip, jums tikrai derėtų tapti karaliaus patarėju, — pastebėjo Ramzis.
— O Dieve, pažiūrėkite!
— Kas atsitiko?
— Mano sūnus ką tik išvažiavo iš viešbučio su kažkokia moterimi. Tokiu metu!
— Matyt, jis elgiasi taip, kaip priimta aukštuomenėje, — įgėlė Ramzis, eidamas link laiptų.
— Atleiskite, lorde Ruterfordai, jūsų sūnus prašė perduoti, jog susitiks su jumis vakare, operoje.
— Dėkoju, — šyptelėjo Eliotas.
Įėjęs į savo kambarį, Eliotas suprato, kaip baisiai nori miego. Galima būtų ko nors išgerti, bet jis dar ne visai buvo išsiblaivęs. O blaivi galva jam dabar taip reikalinga.
Ramzis padėjo jam nueiti prie krėslo.
Ūmai grafas suvokė, kad jie liko vieni. Samiras nuėjo į savo kambarį, Volterio nebuvo šalia.
Jis pamėgino atsisėsti tiesiai.
— Ir ką dabar darysite, milorde? — paklausė Ramzis. Jis stovėjo kambario viduryje, įsmeigęs žvilgsnį į Eliotą. — Po tos ypač svarbios puotos kaip niekur nieko išvyksite į Angliją?
— Jūsų paslaptis išsaugota. Nors jai ir anksčiau nebuvo grėsmės. Niekas nepatikėtų, jei papasakočiau ką matęs. Labai norėčiau viską pamiršti, nors nemanau, jog kada nors man tai pavyks.
— O kaip svajonė apie nemirtingumą? Ar pamiršote ją?
Eliotas susimąstė. Po to neskubėdamas atsakė, net pats stebėdamasis savo ryžtingumu:
— Tikriausiai visų svajonių išsipildymą man suteiks mirtis. Aš jos nusipelniau. — Jis nusišypsojo sutrikusiam, tokio atsakymo nesitikėjusiam Ramziui. — Ir anksčiau, ir dabar, — tęsė Eliotas, — dangus man buvo tarsi viliojanti didžiulė biblioteka, kurioje daugybė dar nematytų knygų. Ir paveikslų, ir statulų, kuriomis amžinai galima gėrėtis bei mėgautis. Aš įsivaizdavau pomirtinį gyvenimą, kaip begalinę kelionę į pažinimą. Kaip manote, ar taip gali būti? Juk tai kur kas įdomiau, negu iškart gauti atsakymą į visus klausimus...