Ir ši diena kol kas buvo rami, tyli. Neatsirado nė vieno naujo lavono nusuktu sprandu. Niekas nežiūri į dangų tuščiomis akimis, kuriose sustingęs nebylus priekaištas: „Ar pagaliau surasite tą, kas tai padarė?“
Vintropas su siaubu galvojo apie operą, apie tai, kad jam teks atsakinėti į nesibaigiančius britų aukštuomenės klausimus. Jis žinojo, jog nepavyks pasislėpti už lordo Ruterfordo nugaros. Atvirkščiai, iš paties lordo galima tikėtis visokių netikėtumų. Todėl teks pasikliauti pačiu savimi.
Septynios valandos.
Džuliją stovėjo svetainėje prieš veidrodį. Ji apsivilko ilgą balinę suknelę su gilia iškirpte. Ta suknelė nepatiko Ramziui, bet nieko nepadarysi: kitos tinkamos tokiai progai nebuvo. Veidrodyje mergina matė Eliotą, kuris ant jos kaklo segiojo perlų sagutes.
Grafas visada atrodė elegantiškiau už kitus vyrus. Pasitempęs, žavus, net sulaukęs penkiasdešimt penkerių. Baltas frakas, baltas kaklaraištis atrodė taip natūraliai, tarsi tai būtų kasdieninė jo apranga.
Kaip baisu, kad jie turi taip kvailai elgtis ir apsimesti, jog nieko nenutiko. Jau verčiau dabar visi būtų Londone... Staiga Egiptas merginai pasirodė tarsi košmariškas sapnas, iš kurio ji niekaip negalėjo pabusti.
— Vadinasi, mes kaip niekur nieko pasipustome plunksnas, kad galėtume atlikti ritualą?
— Atmink: kol jo nesuėmė, — kas visiškai neįmanoma — mes turime teisę manyti, kad jis nekaltas.
— Nejaugi nesuprantate, jog tai bjauru?
— Bet būtina.
— Dėl Alekso — taip. Bet jis kažkodėl per visą dieną net nesiteikė mums paskambinti. O dėl manęs neverta jaudintis — man niekas nesvarbu.
— Tau būtina grįžti į Londoną, — pasakė Eliotas. — Noriu, kad išvyktum.
— Visada jus mylėsiu. Mudu tarsi vieno kraujo, visada buvote man toks savas, artimas. Bet šiuo metu man nesvarbūs jūsų norai...
Džuliją atsisuko į jį.
Tik dabar, iš arti, mergina pastebėjo, koks jis pavargęs. Ir pasenęs. Lygiai taip pat per trumpą laiką paseno dėdė Rendolfas, išgirdęs apie jos tėvo mirtį. Eliotas tebebuvo gražus, bet jame atsirado kažkas tragiška. Nebeliko įprastinio šelmiškumo, jį pakeitė kažkoks filosofiškas gilus liūdesys.
— Aš negaliu sugrįžti į Londoną, — ištarė Džuliją, — tačiau Aleksą įsodinsiu į šitą traukinį.
„Sunaikink eliksyrą“.
Jis stovėjo prieš veidrodį. Buvo apsirengęs pakankamai padoriais drabužiais, rastais Lourenso lagamine: juodos kelnės, batai, diržas... Ramzis žiūrėjo į savo atvaizdą. Išvykęs iš Londono, jis nė karto nebuvo nusiėmęs diržo su monetomis. Ir buteliukai blykčiojo mažose kišenėlėse.
„Sunaikink eliksyrą. Niekada daugiau nenaudok jo“.
Jis apsivilko baltus marškinius. Vos susitvarkė su įkyriomis sagutėmis. Prisiminė pavargusį, niūrų Elioto veidą. „Įkalbėkite Džuliją grįžti į Londoną, kol viskas čia pasibaigs“.
Už lango buvo Kairas. Toks pats triukšmingas ir nenuspėjamas, kaip ir kiti šiuolaikiniai miestai. Senais laikais tokio triukšmo Ramzis niekada nebuvo girdėjęs.
Kur ją velnias nešioja, tą tamsiaplaukę, mėlynakę įtūžusią karalienę? Jis vėl prisiminė, kaip Kleopatra dūsavo jo glėbyje, kaip atlošė galvą... Tas pats kūnas. „Mylėk mane!“ — sušuko ji, kaip ir tada, prieš daugelį metų, ir išsilenkė tarsi katė. Jis prisiminė jos šypseną — nepažįstamosios šypseną.
— Taip, misteri Aleksai, — pasakė Volteris į telefono ragelį. — Į du šimtai pirmą kambarį. Tuojau atnešiu jūsų kostiumą. Prašau paskambinti savo tėvui. Jis mis Stratford kambaryje. Nekantrauja išgirsti jūsų balsą. Nerimauja, nes visą dieną jūsų nematė. Tiek visko atsitiko, misteri Aleksai...
Bet čia ryšys nutrūko.
Volteris tuojau pat paskambino mis Stratford. Niekas nekėlė ragelio. Nebuvo laiko laukti. Jis turėjo paskubėti ir nunešti kostiumą.
Kleopatra stovėjo prie lango. Ji apsivilko prabangią sidabro spalvos balinę suknelę, pavogtą iš tos parduotuvės. Kaklą puošė perlų vėrinys. Karalienė nemėgo aukštų šukuosenų, jos plaukai visada juodomis bangomis laisvai krisdavo ant pečių. Jai taip patiko... Lūpose klaidžiojo graudi šypsena: ji vėl pasijuto esanti maža mergaitė, prisiminė, kaip bėgiodavo po rūmų sodą, slėpdama veidą po ilgais vešliais plaukais.
— Man patinka tavo pasaulis, lorde Aleksai, — ištarė ji, stebėdama Kairo žiburius ir virš jo pakibusį blyškų vakarinį dangų. Atrodė, tarsi žvaigždės pasiklydo neregėtoje žiburių gausoje. Netgi pro šalį važiuojančių mašinų žibintai jai buvo žavūs. — Taip, man patinka tavo pasaulis. Viskas jame patinka. Noriu turėti pinigų, trokštu valdyti, ir kad tu visada būtum šalia.
Ji atsisuko. Aleksas žiūrėjo tokiomis akimis, tarsi ji būtų jaunuolį įžeidusi. Į duris pasibeldė. Bet Kleopatra nekreipė į tai dėmesio.
— Mieloji, šitie dalykai ne visada būna vienas šalia kito mano gyvenime, — pasakė Aleksas. — Žemės valdos, titulas, išsilavinimas — tuo aš galiu pasigirti. Tačiau pinigų neturiu.
— Nesijaudink, — lengviau atsiduso Kleopatra. — Pinigų bus, aš tuo pasirūpinsiu. Tik iš pradžių man reikia su kai kuo suvesti sąskaitas. Turiu nubausti tą, kas mane įskaudino. Atimti iš jo tai, ką jis atėmė iš manęs...
Vėl pasibeldė. Tarsi atsipeikėjęs, Aleksas nuskubėjo prie durų. Tarnas atnešė jo vakarinį kostiumą.
— Jūsų tėvas jau išėjo, sere. Bilietus paliko apačioje, dėžutėje su jūsų vardu.
— Dėkoju, Volteri.
Jis turėjo visai nedaug laiko apsirengti. Uždaręs duris jaunuolis vėl pažvelgė į savo karalienę — liūdnai ir klausiamai.
— Ne dabar, — pabučiavusi Aleksą į žandą, pasakė Kleopatra. — Juk mes galime panaudoti ir šituos bilietus, taip? — ji paėmė nuo tualetinio staliuko du iš nužudyto studento pavogtus bilietus.
— Bet norėčiau tave supažindinti su tėvu ir su visais kitais. Noriu, kad jie tave pamatytų.
— Žinoma, žinoma, mes būtinai susipažinsime. Bet iš pradžių pabūkime minioje... tik mudu. Kai tik panorėsime, galėsime prie jų prieiti. Na, prašau...
Aleksas buvo pasirengęs prieštarauti, bet ji jau bučiavo jaunuolį, glostė jo plaukus.
— Leisk man iš šalies pažvelgti į tavo buvusią mylimąją Džuliją Stratford.
— Bet dabar tai visai nesvarbu, — gūžtelėjo pečiais Aleksas.
8 skyrius
Dar vieni „naujojo laikmečio“ rūmai — operos teatras. Čia gausybė apsikarsčiusių prabangiais papuošalais, vilkinčių visokiausių spalvų balinėmis suknelėmis moterų ir elegantiškų vyrų, apsirengusių baltais bei juodais drabužiais. Kaip juokinga — spalvotai rengtis išimtinė moterų teisė. O vyrai beveik vienodai apsitaisę, juos net sunku atskirti vieną nuo kito. Kleopatra prisimerkė: nuo drabužių margumyno jai apraibo akys.
Milžiniška žmonių banga kilo plačiais laiptais. Kleopatra jautė į ją nukreiptus susižavėjusius žvilgsnius ir spindėjo iš laimės.
Lordas Samerfildas didžiavosi ja ir jaudinosi.
— Tu čia iš tikrųjų esi karalienė, — sušnabždėjo jis, ir jos skruostai nuraudo. Jis atsisuko į vieną iš prekeivių, pardavinėjančių kažkokius keistus daiktus, kurių paskirties moteris nesuprato.
— Teatriniai žiūronai, — paaiškino Aleksas, įteikdamas jai nematytą daiktą. — Ir prašau dar duoti programą.
— Kas tai?
Aleksas nustebės susijuokė:
— Tu ką, iš dangaus nukritai? — Jo lūpos palietė moters kaklą, skruostus... — Prisidėk prie akių, pareguliuok. Štai taip. Dabar matai?
Ji buvo priblokšta, net atšoko: žmonės, buvę viršuje, pakibo tiesiai virš jos.
— Koks įdomus daiktas! Kaip šitaip?