Staiga kažkas sušnarėjo, ir Ašima krūptelėjo. Ji kaip mat pašoko ir, vos liesdama žemę, nubėgo į ūksmingą pavėnę. Jos širdis ėmė tuksėti, tarytum ją kas būtų užklupęs ką negera bedarant. Ji išgirdo artėjant žingsnius ir pasitraukė gilyn į pavėnę. Šelmiškas saulės spindulys paglostė jai petį. Kokią valandėlę ji taip stovėjo išsigandus. Pro pavėnę prabėgo Ju, grakšti jos tarnaitė, ir pro vartelius išsmuko į antrąjį kiemą. Ašima vėl liko viena su dūzgiančiomis bitėmis, auksinėmis žuvelėmis ir akinamai baltomis sodelio sienomis.
Gal jau eiti namo? Kepino vidurdienio saulė. Nė menkiausio vėjelio, kuris galėtų bent kiek atgaivinti. O tenai, namie, už tų uždarų matinių langų, buvo tamsu ir vėsu. Bet geriau pasilikti pavėnėje. Čia buvo ji vienui viena ir niekam nekliudė.
Markas, matyt, visai nepastebėjo, kad jos nėra namie. Jis greitai perbėgo kiemą; kas gali žinoti, kur dabar klajoja jo mintys? Jo veidas buvo tarsi pasikeitęs. Jis atrodė kažko sunerimęs ir susirūpinęs. Ir Ašima pagalvojo, kad jis kažkoks nesavas.
Didžiojo chano rūmuose nesibaigė šventės. Imperatorius padovanojo Markui auksu žėrintį apdarą, išsiuvinėtą perlais ir brangakmeniais. Jis vertas penkiolikos tūkstančių bizantinų — pasigyrė jai Markas.
— Tu tik žiūrėk, Ašima, net Venecijos dožai nevilki tokiu apdaru. Už jį nupirktum visą laivą,— pasakė jis.
Prabanga imperatoriaus rūmuose, tur būt, jį truputį apakino. Du balti jazmino žiedai juoduose žvilgančiuose plaukuose — negi jis tai pastebės?
Pievelė margavo nuo įvairiausių spalvų — ii sodriai žalios, ir gelsvos, bet užvis daugiausia buvo geltonos. Visos žolelės palinkusios, laukdamos nakties. Darbštuolės bitutės zujo aplinkui kvapų jazmino krūmą, straubleliais grąžė žiedų taureles ir apžėlusiomis kojytėmis nešiojo žiedadulkes. Pro pavėnę šmėstelėjo driežas, ne ką didesnis už Ašimos smilių. Pievelėje virte virė gyvenimas: čia ir skruzdėlės, ir vabalai, ir musės. Iš urvų kyščiojo galvas laukinės pelės.
Markas tikriausiai sėdi dabar savo kambaryje ir užrašinėja, ką matė, ką girdėjo imperatoriaus rūmuose. O gal jis, užsikvempęs ant knygų, mokosi mongolų ir uigurų kalbų. Eina gandas, kad iš hunkiratų genties pas imperatorių atvykę tūkstantis merginų, viena už kitą gražesnių. Tai kunigaikščių ir kitų didikų dukterys. Jei koks didžiūnas užsimano naujos žmonos, jis paduoda imperatoriui prašymą. O didysis chanas, jei prašytojas jam patinka, įsako duoti vieną tų mergelių į žmonas, o priedo dar gausų kraitį. Šitaip jo didenybė rūpinasi savo dvariškiais.
Namuose buvo taip tylu, tarytum visi ten būtų miegoję. Ir obelis, apkibusi gelsvai raudonais vaisiais, stovi sau prie baltos sienos, kad nė lapas nekrusteli. Ašima pagalvojo, dar nežinia, ar bunkiratų genties mergaitės gražesnės už ją. Ji perbraukė pirštais sau per kaktą ir nosį, palietė dailiai nubrėžtas lūpas.
Kadaise jis atidavė jai savo antklodę. „Duok ją Ašimai — man jos nereikia.“ Tai buvo seniai seniai. Tada jai atrodė, kad žvarbus šaltis ir pūga ją tikrai pribaigs. Paskui jie paliko tuos niūrius kalnus ir nusileido į dykumą. Ir kai pirmieji saulės spinduliai paglostė jos veidą, ji suprato išliksianti gyva.
Bum-bum-bum! Trys būgno dūžiai dusliai sudundėjo alsiame dykumos ore. „Ar girdi, tai Lo Bcanas?! Trys dūžiai. Jie jį surado…“ Toks varganas jis gulėjo ant smėlio. Ji padavė jam vandens. Jis godžiai išgėrė ir dėkingai jai nusišypsojo. Penkias dienas ir penkias naktis jie klaidžiojo po dykumą, ieškodami Marko, ir tik tada, kai jis buvo surastas, Ašima atsigaivaliojo.
Dabar ji tyliai sėdi pavėnėje ir svajoja. Jei kas čia ateitų ir ją paklaustų: „Kas buvo gražiausia tavo gyvenime?“ — ji žinotų, ką atsakyti. Tai nebuvo kažkas ypatinga, kažkas nepaprasta. Nebuvo nė perlų karoliai. Jai niekas nesakė, kad tą pavasario vakarą Čandžou apylinkėse Markas buvo patekęs į didžiulį pavojų. Niekas netemdė malonių atsiminimų apie anuos vakarus, praleistus kartu su Matėju ir Marku. Ji sekė pasaką apie stebuklingą žirgą ir Indijos princus, ir niaurūs praeities šešėliai pamažu sklaidėsi.
Ji įsiminė kiekvieną žodį. Kambary tada buvo tamsu, žarijos jau neberuseno, ir balti pelenai…
— Darosi šalta. Tu žvarbsti, dukrele, per ilgai mes čia sėdime, — tarė susirūpinęs Matėjas.
Bet Markas staiga pasakė: „Aš nugabensiu tave į Kunminą, Ašima. Kai mes nueisime į didžiojo chano rūmus, paprašysiu jo leidimo keliauti per Katajų, Keliausime drauge: Matėjas, tu ir aš.“
Tur būt, tas savotiškas graudulys, kai ji lieka viena, ir yra tėvynės ilgesys. Kelinti jau metai jie gyvena šitame triukšmingame mieste, bet Markas iki tol niekados nebuvo sakęs, jog nugabensiąs ją į Kunminą. Ak, ji ir pati nežino, ko norėtų.
Gal jis paslapčia pyksta ant jos, kam ji nenorėjo dalyvauti Baltojoje šventėje. Tai buvo didinga šventė Naujųjų Metų dieną[33]. Ministras Achmedas patsai atvyko pasveikinti venecijiečių ir prisakė daug gražių linkėjimų.
„Kad laimė jus lydėtų visus metus! Kad visi jūsų troškimai išsipildytų.“
Šit kaip buvo gerbiami venecijiečiai didžiojo chano rūmuose! Visas namas subruzdo, pasirodžius tokiam garbingam svečiui. Visi apsivilko baltais drabužiais, tik ji viena likosi su savo Įprastu šilkiniu apdaru, nes balta spalva — gedulo spalva jos šaly. Todėl ji nepaklausė Marko prašymo ir nedalyvavo Baltojoje mongolų šventėje.
— Kas ta graži mergaitė? — paklausė Achmedas.
Ji niekados nepamirš šito žvilgsnio, kuriuo ją nužvelgė tas baisusis žmogus. Bet ministras, rodės, buvo palankus Markui.
— Tai, tur būt, tarnaitė?
— Ne, ji iš mūsų šeimos, maloningasis pone, — atsakė Markas.
Ašima pasislėpė už Matėjo, kuris su baltu apdaru atrodė dar didesnis. Po pietų Ašima išėjo į miestą. Keistai jai atrodė žmonės, apsivilkę baltais gedulo drabužiais, ir jų linksmumas, ir visas triukšmas. Daugumas kata į iečių, kaip ir ji pati, vilkėjo kasdieninį apdarą. Tačiau mongolai, totoriai, daugybė svetimšalių ir turtingi katajiečiai, sulindę į pelningas vieteles, — visi jie imperatoriaus garbei buvo apsivilkę baltai.
Sunkiai apkrauti gyvuliai traukė per miestą. Mat, šią dieną kunigaikščiai ir valdininkai iš visų provincijų ir valstybių, pavaldžių didžiajam chanui, siuntė jam auksą, sidabrą, deimantus ir baltas skaras. Žvitrių raitelių tvarkomi, balti kaip sniegas žirgai tvarkingai traukė pro imperatoriaus rūmų vartus. Tai buvo puikūs gyvuliai, pamauti ir pažaboti sidabro ir aukso kamanomis. Tokia jau buvo tvarka, kad tą dieną kiekviena provincija siuntė į rūmus devynis kinkinius baltų arklių, po devynis žirgus kiekviename kinkiny. Per šią šventę. imperatorius gaudavo ne mažiau kaip šimtą tūkstančių baltų žirgų.
Truputį snyguriavo; smulkutės snaigės sūkuriavo šaltame ore. Ašima, įsisupusi į savo kailinius, stovėjo gatvės pakrašty. Tarnaitė truktelėjo ją už rankovės ir susijaudinusi sušuko:
— Va jie ateina!.. Tik pažiūrėkit tenai!..
Visi pasuko galvas vartų linkui.
Ten žengė drambliai. Ant jų nugarų karojo auksu išsiuvinėtos gūnios su paukščių ir gyvulių paveikslais. Kiekvienas dramblys nešė po dvi skrynias, prikrautas sidabro ir aukso indų ir visokių taurių, iš kurių bus geriama per šventes imperatoriaus rūmuose. Pamatę atžygiuojant tokius didžiulius gyvulius, visi nutilo. Pro nustebusią minią pražingsniavo penki tūkstančiai dramblių. Po jų traukė kupriai, taip pat apkrauti brangiais daiktais.
33
Naujieji metai pagal kinų kalendorių — tai pirmoji pilnaties diena, prieš atsiduriant saulei tam tikroje padėtyje Žuvies žvaigždyno atžvilgiu. Šios šventės data nėra pastovi ir būna tarp sausio 21 ir vasario 19 dienos.