Ašimai ilgai stovėjo akyse tos eitynės ir tie lobiai. Bet ji ilgai atsiminė ir tai, ką jai papasakojo Markas kitą dieną po šventės. Ji labai džiaugėsi, kad neužsivilko balto drabužio.
Kai į didžiulę salę, apšviestą daugybės žibintų ir lempų, susirinko kunigaikščiai ir šiaip diduomenė — riteriai, astrologai, gydytojai, sakalininkai, karininkai, vietininkai, ministrai ir kiti aukšti pareigūnai, ir jie turėjo sėsti į savo vietas, iš anksto tiksliai paskirstytas pagal jų rangą, toje baltai pasipuošusioje minioje staiga pasigirdo kažkoks bruzdėjimas, tylus kuždesys ir netgi pikti šūksniai. Mat, į salę Įėjo žmogus, apsivilkęs raudonu, šilkais siuvinėtu apdaru plačiomis žemyn, nukarusiomis rankovėmis. Jis tvirtai žengė imperatoriaus sosto link. Tai buvo Katajaus išminčius Siu Sianas.
Kai jis atsiklaupė prieš imperatorių ir tris kartus jam nusilenkė, salėje stojo mirties tyla.
Achmedas vos begalėjo nuslėpti triumfuojantį šypsnį.
Chano Chubilajaus veidas apniuko. Jisai susimąstė, tingiai atsilošė krėsle, ranka parėmė smakrą ir žvelgė kažkur į tolį pro tylinčią, baltai išsipusčiusią minią. Niekas nedrįso nė žodžio pratarti. Žibintų liepsnelės blėsčiojo, nušviesdamos kolonas ir veidus, brangūs indai žaižaravo auksiniu spindesiu, o raižytinės dažytos figūros sienose ir lubose, tarytum pabudo slaptingam gyvenimui.
Apie ką dabar mąstė valdovų valdovas, dievų pasiuntinys? Jis įsmeigė akis į savo senąjį mokytoją Siu Sianą. Bet jo veidas jam buvo nesuprantamas, kaip nesuprantama jam buvo tos tautos siela, kurią jis pavergė savo ginklu.
Siu Sianas buvo vienintelis žmogus rūmuose, kuris išdrįsdavo chanui paprieštarauti. Už tai chanas Chubilajus jį ir vertino. Bet kaipgi išdrįso Siu Sianas taip viešai ir demonstratyviai nepaklausyti jo įsakymo?
Chanas Chubilajus atsistojo. Jo akyse blykstelėjo rūsties kibirkštėlė, ir jis griežtu balsu tarė:
— Jūs turėtumėte žinoti, Siu Sianai, kad rizikuojate galva. Kodėl jūs apsivilkęs ne baltu apdaru, jeigu AŠ, imperatorius taip buvau įsakęs?
Tarnai, laikantys žvakes ir žibintus, net sustingo iš nustebimo. Achmedas nervingai glostė sau barzdą. Siu Sianui visai buvo riesta. Tūkstančiai akių nukrypo į Katajaus išminčių.
— Jūsų didenybe, aš turėjau sūnų,— prabilo Siu Sianas. — Jis žuvo, kai jūsų kariuomenė ėmė Chanbalyką. Jo gedėdamas, kiaurus metus vilkėjau baltą drabužį, pasiūtą iš storos drobės. Kaipgi galėjau ateiti į Jūsų didžią šventę baltai apsirengęs… Mano tautoje raudona spalva yra laimės spalva. Todėl jūsų didenybės garbei šiandien aš apsivilkau raudonu apdaru.
Visa salė suūžė, suklegėjo. Džambuji-chatun, sėdėjusi imperatoriui iš kairės, pasilenkė ir sukuždėjo kažką jam į ausį. Jos kakta paraudo iš pykčio.
Chanas Chubilajus pakėlė ranką, ir salėje visi kaip mat nutilo.
— Stokitės, Siu Sianai… Argi jis nėra teisus, kad šiandien atėjo su raudonu apdaru? Raudona spalva — katajiečiams laimės spalva. Todėl aš įsakau, kad visi katajiečiai švenčių dienomis vilkėtų raudonais drabužiais. O visi kiti tegul puošiasi baltai. Toks mano įsakymas.
Achmedas dėbtelėjo į Siu Sianą neapykantos kupinu žvilgsniu.
Ašima sėdėjo lapinėje, bato galiuku brėžė ratus aplink saulės zuikučius ir galvojo apie Baltąją šventę. Tiesą pasakius, jai nebuvo ko ir svajoti apie geresnį gyvenimą. Ji turėjo Ju, mažą linksmą tarnaitę, kuri išblaškydavo jai nuobodį, kai būdavo viena. Juk negali ji visą dieną dainuoti arba skambinti septynstyge arfa… Kaip tylu namuose… Gal jis ten užmigo, kad vakare linksmas ir žvalus nueitų į kokią nors šventę.
Pro lapinės angą, lyg per kokį rėmą, Ašima išvydo nuostabų paveikslą. Priešaky, žalioje pievelėje, žydi daugybė gėlių, dešinėje spindi jazmino atšvaitas vandeny, o už jo stovi obelis su prinokusiais vaisiais. Dangaus lopelis, kurį ji matė, buvo žydras žydras. Nejuda nė viena šakelė, tik šen ar ten krusteli žiedelis, kai ant jo nutupia ar pakyla drugelis.
Ir štai Ašima išgirsta Marko balsą:
— Ašima, kurgi tu?
Jai pasirodė, kad jo balsas kažkoks susirūpinęs. Ji tyliai sėdėjo pavėsy ir laukė. Argi ji gali taip staiga išeiti į saulės kaitrą? Ji tokia pavargus… Markas dabar stovėjo namų tarpdury ir nekantravo. Ji net užsimerkus mato kiekvieną jo veido bruožą.
— Ašima!
Jis greitai pasuko lapinės link. Ji atsisėdo ant suolelio ir lyg raivydamasi sunėrė rankas už galvos.
O jis jau stovi prie lapinės ir užstoja jai šviesą.
Tavo plaukuose gėlės. Kaip tat gražu!
Ak, buvau užsnūdusi. Ar jūs jau seniai namie, Markai?
Susijaudinusi ji nedrįso į jį pažiūrėti. Sunkūs, juodi plaukai, rodos, svarino jos galvą atgal. Jis pastebėjo žiedus. Džiaugsmas nurausvino jai skruostus. Tačiau ji pažvelgė jam į veidą ir pajuto, kad jo mintys vėl nuskrido kažkur toli.
— Aš sėdžiu čia lapinėje, — tarė Ašima.
Jis juk nekaltas, kad tiek mažai teturi laiko. Ji tai supranta. Jis galėtų pasėdėti drauge su ja bent valandėlę, bet, matyt, jam kas kita rūpi. Jam būtų nuobodu drauge su ja. Iš bruzdžių jo judesių ji suprato, kad jis vėl kažkur skuba.
— Eime greit namo. Matėjas ir aš turime vykti pas imperatorių. Didysis chanas mūsų laukia.
Ji nuskubėjo su juo per sodą namų link. Eidama ištraukė jazmino žiedus iš plaukų ir nusviedė į vandenį. Ji net nepasmalsavo, kodėl Matėjas ir Markas kviečiami pas imperatorių. Iš kur jai galėjo ateiti į galvą, kad šitas pokalbis su imperatoriumi nuspręs jos likimą.
Vandens paviršiuje plūduriavo du jazmino žiedai. Žolės ir gėlės nulinko, laukdamos vakaro rasos.
Markas pirmąkart dalyvavo slaptame taji[34] posėdy. Taji buvo aukščiausias šalies teismas ir, be to, tvarkė kariuomenės reikalus. Taji tarybą sudarė dvylika mongolų kunigaikščių. Jie nurodo imperatoriui, ką skirti kariuomenės dalių vadais arba ką atšaukti, ką apdovanoti, kurias dalis perkelti iš vienos provincijos į kitą, o taip pat patarinėja chanui jo karo žygiuose. Be taji narių, šį kartą čia buvo Achmedas, Siu Sianas, astrologas, šimtininkas, Markas ir Matėjas. Chanas Chubilajus teikėsi pakviesti susirinkusius sėstis ant pagalvių.
Mongolų kunigaikščiai pusračiu susėdo prieš imperatorių, o kiti susėdo jiems už nugarų.
Tyliai vaikščiojo tarnai, siūlydami kumysą, pieną, ryžių degtinę. Galvos linktelėjimu chanas pakvietė pas save šimtininką. Tai buvo pečiūkas nuplikęs mongolas iš kerejitų genties.
— Papasakok mums, ką tu matei ir girdėjai Čipange[35]. Nieko nepraleisk. Viską privalai išsakyti.
Ir Plikis pradėjo klostyti:
— Nemirtingasis valdove, galingiausias visų žemių valdytojau, pavergęs visus kraštus nuo saulėtekio iki saulėleidžio, visos Katajų imperijos imperatoriau, jūs nusiuntėte chaną Ongą ir Jeke-Čereną į Čipango salą Didžiajame vandenyne. Mes nuplaukėme tenai laivu, — chanas Ongas, Jeke-Čerenas, vertėjas ir šimtas karių, kaip jūs įsakėte, — idant jų karalius pripažintų jūsų valdžią ir mokėtų duoklę.
Dvylika dienų plaukę, nuleidome inkarus prie salos ir tarėme žmonėms, kurie mus pasitiko: „Norime kalbėtis su jūsų karaliumi. Jis turi paklusti pačiam galingiausiam žemės valdovui, didžiajam chanui Chubilajui, ir mokėti jam duoklę.“ Jie mums atsakė: „Na, tada plaukite toliau priešais saulę ir jūs pateksite į didelę didelę salą, kur gyvena mūsų karalius.“
34
Taji, arba caji, — aukščiausioji taryba, savos rūšies patariamasis didžiojo chano organas.
35
Čipinga, Čipanga, Capanga — taip Markas Polas vadino Japoniją.
Su Japonija chano Chubilajaus imperija varė gana gyvą prekybą, ir tie taikūs santykiai išsilaikė iki septintojo dešimtmečio pabaigos. Nuo 1269 metų chanas Chubilajus pradeda ruoštis įsiveržti į Japoniją. Pirmas įsibrovimo bandymas 1274 metais nepasisekė, dar liūdniau baigėsi antroji ekspedicija 1281 metais, kai mongolų laivyną išblaškė audra ir iš daugiatūkstantinės armijos Kinijos krantus pasiekė tiktai trys vyrai.