Kartą jis sakė Ašiniai: „Dabar aš nuvešiu tave į Kunminą, į amžinos saulės miestą.“ Ji, tur būt, pagalvojo, kad jis užmiršo savo pažadą. Tačiau jis dažnai prisimindavo vakarą, kada ji jam tarė: „Kunmine visus metus žydi gėlės.“ Ji, vargšelė, ilgisi tėvynės, bet dar neatėjo laikas kelionei į šalies pietus. Karo vadas Bajanas[36], vadinamas Šimtaakiu, po ilgų mūšių pagaliau paėmė turtingą Manzio provinciją Katajaus pietuose, Suno dinastija buvo nuversta. Manzio provincija turėjo paklusti chano Chubilajaus valdžiai,’o tai jau reiškė, kad ir Kunminas atsidūrė jo imperijos ribose. Bet vykti tenai vis tiek per anksti. Šalis dar nenurimus po karo.
Du jazmino žiedeliai juoduose plaukuose dabar jam brangesni už auksinius stogus.
Paryžiaus juvelyras mesje Buše jam pažadėjo nukalti tokią puikią apyrankę, kokios jo dirbtuvė dar niekados nebuvo dariusi.
— Tai gražiai mergaitei, gyvenančiai jūsų namuose, bus labai liūdna, kai jūs iškeliausite iš Chanbalyko, — pasakė Achmedas Matėjui. — Girdėjau, jūs ją mylite kaip tikrą dukterį.
Achmedas truputį šyptelėjo:
— Aš jus suprantu. Jūrų pasiilgimas neduoda jums ramybės. Man kartais irgi norisi atsidurti toli nuo Chanbalyko.
Jisai sunėrė už nugaros rankas ir nužingsniavo į kitą salės galą. Dabar jis stovėjo lango šviesoje, ir kas gali žinoti, ką jis galvojo.
Už siaurų tamsių durų vis dar posėdžiavo taji taryba ir nuo jos nuosprendžio priklausė dešimčių tūkstančių žmonių gyvybė ir mirtis.
Imperatoriaus sargybos kareivis pakvietė Siu Sianą, Achmedą ir astrologą pas chaną Chubilajų. Tyliai šnekučiuodamiesi, mongolų kunigaikščiai išėjo iš salės. Plikagalvis pašoko ir žemai nusilenkė. Markas ir Matėjas irgi nusilenkė.
Kol jie Čia sėdėjo, laikas jiems be galo prailgo. Pagaliau Achmedas sugrįžo.
— Jo didenybė jus paskyrė vieno laivo kapitonu, beke Matėjau, — šypsodamasis paskelbė jis. — Telydi jus visur sėkmė, tarnaujant galingajam mūsų valdovui chanui Chubilajui!
Kankinami abejonių, Markas ir Matėjas išėjo iš rūmų. Vėjas aptilo. Ilgi vakaro šešėliai driekėsi ant parko takelių. Bičiuliai panoro paklajoti gatvėmis ir nešikus su palankinu paleido namo.
— Dėl Ašimos tu nesirūpink, — pasakė Markas.
Jo bičiulis tylėjo. Juos nušvietė paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai. Visose gatvėse stovėjo imperatoriaus sargybiniai, apsiginklavę lankais, strėlėmis ir smailiomis ietimis.
— Prieš daugelį metų aš buvau ispanų karaliaus kareivis, — prabilo Matėjas. — Pabėgau. Pakyrėjo šliaužioti dulkinais keliais su margu munduru… Tu mane supranti, Markai? — paklausė jis ir, nelaukdamas atsakymo, šnekėjo toliau: — Argi aš ne jūrininkas ir netgi labai geras jūrininkas? Bet Šventojo Marko respublika nesiteikė patikėti man laivo. Mat, aš ne patricijaus sūnelis. O dabar štai geltonasis azijatų imperatorius duoda man laivą.— Ir pagautas džiaugsmo, Matėjas apkabino draugą.— Pažvelk tu į mane. Mano galva jau pražilusi, bet dabar aš iš tikrųjų kapitonas Matėjas. Ar tu girdi: kapitonas Matėjas! Pakartok, gerbiamasis, šitai!
— Kapitonas Matėjas.
— Bet tu visai nesidžiaugi, Markai.
— Kodėl? Džiaugiuosi, — trumpai atsakė Markas.
Pirma jų driekėsi jų pačių šešėliai — platusis Matėjo, o siauras, puse galvos žemesnis — Marko. Glazūruotos stogų čerpės spindėjo žaliai, geltonai ir rusvai. Pro šalį slinko palankinai, užtiesti šilkinėmis užuolaidomis.
Dabar Matėjas iškeliaus. Kada gi jis sugrįš?
Barzdaskutys skuto kažkokiam vyrui galvą. Virvininkas prie savo dirbtuvės vijo lyną. Prirūkusioje kalvėje žaizdre žėrėjo ugnis, kūjis trankiai daužė geležį. Vaistinė pardavinėjo gyvybės šaknis, žolių antpilus, tigro dantis raudoname vyne ir kitokias gyduoles.
Viršum nesuskaitomos žmonių minios plaukė dulkių debesys.
— Jie dirba nuo ryto ligi vakaro, — tarė Markas. — Kokie darbštūs žmonės.
— Aš juk sugrįšiu į Chanbalyką, tikrai sugrįšiu, — pasakė Matėjas.
Paskui jie per kiemus ir sodus, pro baseiną su aukso žuvelėmis nuėjo į namą.
— Šit mes ir sugrįžome, Ašima, — tarė įeidamas kapitonas Matėjas.
Ir viso jo džiaugsmo kaip nebūta.
TYLIOS NAKTYS
Kalvės žaizdre žioravo ugnis. Melsvi liepsnų liežuviai šokinėjo po susmulkintą medžio anglį. Vos tik papūti dumplėmis, anglys plyksteli rausva liepsna, nušviečia prirūkusią kalvę, kalvio veidą ir jauną jo pagalbininką Ši Liancaną. Kalvis plikas iki juosmens. Tiktai odinė prijuostė dengia prakaulę jo krūtinę nuo kibirkščių. Jo skruostuose matyti du randai — šitokiu įdagu Katajuje buvo ženklinami nusikaltėliai.
Ši Liancanas pūtė dumplėmis ugnį, o kalvis ilgomis replėmis laikė geležies strypą. Kalvės durys į gatvės pusę. Grindiny, vakaro saulės nutapyti, driekės medinių namų, prekininkų būdelių ir medžių šešėliai.
Prie šulinio įtaisytas vamzdis, iš jo į baseiną teka siaura vandens čiurkšlelė, o nuo jos ribuliuoja visas vandens paviršius. Su ąsočiais ateina mergaitės ir moterys, pakiša juos po srovele ir plepasi valandėlę. Vyrai atsiveda prie vandens asilus.
Kalvis ištraukia iš žaizdro raudonai įkaitusią geležį, padeda ją ant priekalo ir plaka kūju, kol ji įgyja reikiamą pavidalą. Tada jis numeta ją prie kitų savo dirbinių, nusišluosto nuo veido prakaitą ir pažvelgia į gatvę. Įprastinis tėviškės kampelio vaizdas sušildo jam širdį ir podraug nuliūdina. Tarytum scenoje pro šalį eina žmonės. Vieni margaspalviais drabužiais apsitaisę, lydimi tarnų ir tarnaičių, skinančių jiems kelią per. minią, kiti — menku, lopytu apdaru, su naštomis ant pečių, tilindžiuodami varpeliais ir garsiai girdami, siūlydami savo prekes bei paslaugas, pagaliau — nuskarę elgetos, ieškodami maisto liekanų už prekininkų būdelių ir nuolatos besirieją su urzgiančiais šunimis.
Ant parduotuvių bei prekininkų būdelių, ant pranašautojų, žvaigždininkų ir rašto mokovų karojo raudonos marškos su baltais ir dideliais ieroglifais, ir tai margam gatvės vaizdui teikė kažkokią rimtį ir gyvenimo džiaugsmą.
Si Liancanas, palenkęs galvą, stengėsi įsiklausyti į gatvės triukšmą ir suvokti tai, ko niekados nematys neregės jo akys. Pasaulį jis suvokė iš klausos, lietimo ir uoslės įspūdžių ir seniai užgesusios šviesos, ir viskas jam atrodė taip gražu, jog, vien prisiminus, jį apimdavo džiaugsmas. Bet tai buvo seniai seniai, ir jis nežinojo, ar čia sapnai iš ankstyvosios jo vaikystės, ar vaizdai iš visai kito pasaulio, dar prieš jam ateisiant į žemę.
Tarpais jis atsisėsdavo kieme už kalvės ir imdavo pūsti bambukinę fleitą.
Kalvėje žioravo žaizdras.
— Artėja vakaras, Ši, — tarė kalvis Vanas. — Paėjėk į gatvę pas savo draugus, pasivaikščiok su jais.
— Aš eisiu į kiemą, tėve Vanai.
Ši Liancanas žvaliai priėjo prie mažų durelių, ir netrukus Vanas išgirdo švelnią fleitos dainą.
— Tu nematai, Ši, kada diena, kada naktis, bet kai imi groti savo fleita, tada man rodosi, jog pati dievybė įžengė į kalvę ir byloja su manim.
Nukalti geležies iešmai panėšėjo į kalavijus ir iečių antgalius.
Kai Vanas bėgiojo dar berniūkščiu ir žaidė prie tėvo kalvės, Chanbalyką žmonės dar tebevadino Janciniu, ir tas miestas buvo „dangaus sūnaus“ buveinė. Kalvė stovėjo arti baseino, ir kai Vanas turėdavo laiko, sėsdavosi ant žalios žolės ir mėtydavo mažus akmenėlius į vandenį arba iš bambuko drožinėdavo laivelius.
36
Bajanas „Šimtaakis“ — vienas chano Chubilajaus karvedžių, užkariavęs Pietų Kiniją (Manzį).