— Va jis.
Vanas apkabino varovą. O kiti tylėdami jam nusilenkė.
— Aš esu Čanas, — tarė varovas. Paskui jis pritūpė, užsidengė rankomis veidą ir pravirko.
— Neverk, Čanai, — paguodė geraširdis Li. — Juk tu jau laisvas.
Varovas atsistojo.
— Kada suliepsnos ant kalnų laužai? — įsakmiu balsu paklausė Vanas.
— Kalk ginklus, kalvi. Kai mes pakankamai jų turėsime, suliepsnos ant kalnų laužai. Mirtis galvažudžiui Achmedui!
— Mirtis galvažudžiui Achmedui! — lyg priesaiką pakartojo visi vyrai.
Bevardis pasiuntinys išėjo į tylią, kraupią naktį.
Saidas patenkintas nusišypsojo. Jis išgirdo ateinant sargybinius ir tingius jų balsus. Ką tik nuskambėjo varpas. Jo gausmas sakytum riste nusirito plokščiais namų stogais. Staiga sargybiniai pamatė žmogų, einantį gatve. Jie šūktelėjo jam, kad sustotų, ir apsupo jį. Jie net nušvito iš džiaugsmo. Vis šiokia tokia pramoga nuobodžioje naktinėje jų tarnyboje! Tačiau Saidas neskubėdamas išsitraukė seklio ženklą, padavė jį sargybos viršininkui ir išdidžiai pasakė:
— Praleiskit!
Viršininkas atidžiai apžiūrėjo ženklą, nenoromis grąžino atgal, kariškai pasveikino jo savininką. Būrys sargybinių nužygiavo toliau. Saidas nulydėjo juos akimis. Naktis buvo tyli ir graži. Ūkanotame danguje kur-ne-kur pro debesis mirksėjo žvaigždės. Žemi, viens prie kito prigludę namų kontūrai skendėjo apyaušrio prieblandoje. Saidas labai mėgo tokias tamsias naktis. Koks malonumas išsitraukti seklio ženklą ir pakišti jį panosėn kareiviams!
Saidas baisiai nekentė Marko Polo, kurį jau kelinti metai šnipinėjo pono Achmedo įsakymu. Jeigu tai tik nuo jo priklausytų, jis seniai būtų sudorojęs tą venecijietį. Lyg akmuo jam nusirito nuo širdies, sužinojus, jog anas milžinas iškeliavo iš Chanbalyko. Jį išvydęs, Saidas prisimindavo susitikimą Lobe, ir jį apimdavo siaubas. Kapitonas Matėjas su savo laivu dabar liūliuoja sau kažkur didžiuose vandenynuose ir, pasak gandų, vargu ar besugrįš kada į Chanbalyką.
Šnipelis jautė tokią pat neapykantą Markui, kaip ir jo šeimininkas, ir nėrėsi iš kailio, norėdamas išknisti tokią žinią, kuri. šluote nušluotų chano Chubilajaus favoritą. Jis stebėjosi Achmedo kantrybe, bet aiškiai jautė, kad ji greitai baigsis. Jo instinktas jam sakyte sakė, kad greitai bus galas. Maloningasis ponas Achmedas pasidarė labai irzlus ir, paskutinį kartą kalbėdamas su Marku, jau buvo ne itin malonus. Saidui neužteko proto susivokti, kaip glaudžiai susijęs jo likimas su venecijiečio likimu. Jis tikėjosi, kad, įvykdęs savo uždavinį, gaus iš Achmedo kokią nors gerą vietelę ir galės sau švilpaudamas gyventi.
O tuo tarpu jis jau kelinta naktis slampinėjo aplink baltas venecijiečių sienas ir vis laukė, bene kas atsitiks. Kartais, įsikibęs į sienos kraštą, pasikeldavo aukštyn ir žiūrinėdavo į sodą. Šią naktį žalioje lapinėje dar tebedegė šviesa. Jam čia buvo pažįstamas kiekvienas kampelis, jis mokėjo įspėti, kas yra namie, iš žingsnių pažindavo, kas eina per kiemą. Žodžiu, tą namą, tuos žmones ir jų gyvenimą jis pažinojo kaip penkis savo pirštus. Jo gyvenimas taip glaudžiai siejosi su priešo gyvenimu, kad kitas jo vietoje būtų pasijutęs labai nejaukiai.
Nebesitikėdamas ką nors čia pamatyti, Saidas pasileido gatve. Katė perbėgo jam taką. Kažkur sulojo šuo, o jam atsiliepė kiti šunys. Ir vėl tyla. Staiga Saidas išgirsta žingsnius. Jis krūpteli, prisiglaudžia prie sienos ir čiumpa kalaviją. Jis dar nesumoja, ką daryti, tik pro šalį prasėlina žmogysta siaurais pakumpusiais pečiais. Vieną akimirką jis pamato nepažįstamojo veidą, uždengtą kauke. Gal pašaukti sargybinius? Bokštas su varpu visai netoli. Ar gal jam pačiam pagauti tą tipą su kauke?
Kol jis taip svarstė, juodasis šešėlis dingo kaip į vandenį. Kur jis galėjo taip prasmegti? Pamfršęs atsargumą, Saidas paspartino žingsnius. O vyras su kauke stovėjo už medžio ir šypsodamasis matė, kaip tas seklys pramovė pro šalį. Kiek palaukęs, jis perbėgo Į kitą gatvės pusę ir pasuko į skersgatvį. Jį paslėpė nakties tamsa.
Saidas sustojo, vos gaudydamas kvapą. Veltui jis stengėsi įžiūrėti pro neįžvelgiamą tamsą. Jis matė tik per keletą žingsnių aplinkui. Priėjęs medį, jis krūptelėjo, bet tuoj pat susigėdo dėl savo bailumo ir perpykęs dūrė kalaviju į medį. Kaukėtasis žmogus dingo. O gal jis stovi kur nors pasislėpęs ir tyko? Saidas pasileido gatvės viduriu atgal ir vis dairėsi, ar kas jo neseka. Jis grįžo prie tos baltos sienos.
Lapinėje dar tebespingsojo žiburys.
Ilgiau čia trypčioti nebuvo ko. Susitikimas su tuo nepažįstamuoju visai išmušė Saidą iš vėžių. Ausyse vis girdi kažkieno žingsnius, o akyse vaidenasi paslaptingi šešėliai. O kai pro ploną tarnų pastato sieną pasigirsta kostelėjimas, Saidas krūpteli, pagautas siaubo.
Taip, jis mėgsta tamsias ir tylias naktis, jeigu jos neslepia jokio pavojaus. Tačiau dabar, pagalvojo jis, verčiau eisiu namo.
Markas Polas sėdėjo lapinėje ir persirašinėjo rankraštį, pasiskolintą iš bibliotekos. Tai buvo pasakojimas apie tai, kaip chanas Chubilajus užkariavo Katajaus provincijas. Jis gėrėjosi taip švariai surašytais rankraščiais ir džiaugėsi, kad gali juos perskaityti. Jam prireikė kelerių metų mokymosi, kol pagaliau perprato svetimo rašto paslaptį. Jo užrašai apie tas šalis, kurias jis kada aplankė, dabar jau sudarė ištisą knygą. Jis vis dar stengėsi kuo giliau ištirti svetimų tautų gyvenimą.
Rankraštis garsino chano Chubilajaus žygdarbius. Markas dar kartą akimis perbėgo įžanginius sakinius: „Chanas Chubilajus įgijo didžią galybę nepaprasta savo narsa, savo išmintimi ir mokėjimu įspėti klastingas pinkles, rezgamas jaunesniojo savo brolio Arig Bugo[37], kurį rėmė daugelis mongolų kunigaikščių. Prieš sėsdamas į sostą, jisai savanoriu tarnavo kariuomenėje ir žygiavo į kiekvieną karo žygį. Visuose savo darbuose jis buvo narsus ir išmintingas, tačiau karo žygiuose jis parodydavo ypatingų sugebėjimų ir teisėtai laikomas sumaniausiu ir gabiausiu vadu iš visų, kurie kada nors vedė kareivius į mūšį…“
Pro lapus ir šakas atskrido lengvas vėjelis ir pavėdavo tą, sėdintį lapinėje. Sublėsčiojo žvakių liepsnelės. Markas sudėjo lapus į šilku aptaisytą knygą ir užsegė dramblio kaulo sage.
Nuo tada, kai jis pasidarė chano Chubilajaus dvariškiu, jis pirmąkart nelydėjo imperatoriaus Į jo vasaros rezidenciją. Didysis chanas liepė jam liktis Chanbalyke ir išnagrinėti Katajaus piniginę sistemą. Ir Markas kuo sąžiningiausiai ėmė gilintis į Chanbalyko pinigų dirbyklos paslaptis. Jisai vis negalėjo atsistebėti, kad pirkliai galėjo gauti bet kokias prekes už popierinius pinigus su raudonu didžiojo chano antspaudu, sakytum tai būtų tikras sidabras ar auksas.
Kasmet iš daugelio šalių prie chano Chubilajaus rūmų atvyksta prekybinės vilkstinės. Jos atgabena parduoti perlų, brangakmenių, auksu siuvinėtų audinių, deimantais nusagstytų juostų, šilko ir brokato drabužių, dramblio kaulo dirbinių ir kitų vertingų prekių. Tada imperatorius įsako dvylikai išmintingiausių pirklių tas prekes apžiūrėti ir įvertinti. Po to svetimšaliai pirkliai prie nustatytos kainos galėdavo pridėti atitinkamą antkainį ir tuoj pat gaudavo užmokestį popieriniais pinigais.
Kartais Markui atrodydavo, kad imperatorius žino alchemikų paslaptis. Ir tikrai, argi jis nepaverčia popierių į auksą? Juk jo imperijoje už tuos spausdintus popierėlius gali nusipirkti aukso, sidabro ir ko tiktai nori.
Prieš keletą dienų Markas apsilankė pinigų dirbykloje ir savo akimis pamatė, kaip dirbamas popierius pinigams spausdinti. Paima šilkmedžio žievės vidinį sluoksnį, gerai išmirko ir grūda grūstuvėje, kol pavirsta į košę. Išeina popierius, panašus į medvilninį, tik visai juodas. Į šituos lakštus varinėmis plokštėmis įspaudžiami tam tikri raštai, paskui lakštai supiaustomi įvairaus dydžio stačiakampiais. Patikimi valdininkai tuos lapus štampuoja, galop pinigų dirbyklos vyriausiasis meistras raudonu cinoberiu uždeda ant jų imperatoriaus antspaudą.
37
Arig-Bugas — chano Chubilajaus jaunesnysis brolis. Chubilajui sėdus į sostą, Arig-Bugas kelerius metus kariavo su juo. Arig-Bugui talkino Pairtyšės ir Septynupio mongolų kunigaikščiai.