— Buvau išėjusi į sodą. Čia naktį taip puiku!
— Visi jau miega. Tik mudu dar budime.
Tylėdami juodu sėdėjo greta. Ašima žiūrėjo į žvakę. Dagtis pasinėrė į ištirpusį vašką, melsva ugnelė pliūptelėjo, o vėjo gūsis ją užpūtė.
Lapai šlamėjo naktinę savo giesmę. Ten, už durų, juoda žvaigždėta naktis slėpė obels lapus ir vaisius. Ir dangus atrodė taip arti, kad, rodos, gali jį ranka pasiekti. Kokia tyli ir slėpininga buvo ši naktis.
— Kad aš žinočiau, iš kur ateina sapnai.
— Tu ką nors sapnavai, Ašima?
— Girdėjau riksmą. Kai nubudau, buvo man baisu.
— Sapnai ateina ir nueina, kaip ir žvaigždės.
Jų pokalbis plaukė, it mažas ramus upelis. Juodu kalbėjosi apie sapnus ir žvaigždes ir nematė vienas kito.
Markas tarė:
— Sapnai gražesni už puotas su auksinėmis taurėmis. Bet juk negalima visados sapnuoti.
— Žinoma, kad ne!
Tuojau ji atsistos ir pasakys: „Na, man laikas miegoti“, — pagalvojo Markas. Patylėjęs jis tarė:
— Ašima, imperatorius ketina mane pasiųsti į Manzį. Aš jo prašiau. Bet juk mes turime palaukti iki sugrįš Matėjas… Tau nebepatinka Chanbalykas? — Ašima nieko neatsakė, tada jis pridūrė: — Jei ne tas laukimas, tai nors ir rytoj galėtum iškeliauti.
Ašima paslėpė rankas plačiose savo rankovėse.
— Ir pati nebežinau, — atsakė ji. — Rūpestis mane ima dėl Matėjo… Ak, aš nežinau, ar iš viso norėčiau patekti į Kunminą, Markai… Nieko ten nepažįstu ir niekas manęs nepažįsta… Pati jau nežinau, nieko nežinau… O dabar turiu eiti miegoti. Labanakt, Markai.
Ir ji nubėgo.
— Buona notte![38]—šūktelėjo jis savo gimtąja kalba.
— Buona notte! — atsiliepė balsas iš tamsos.
Tyliai girgžtelėjo durys. Vėjas užpūtė ir antrąją žvakę.
RŪMŲ INTRIGOS
Chanas Chubilajus sugrįžo iš Šandu į Chanbalyką. Tris dienas truko iškilmės ir puotos, kurias jis surengė savo dvariškiams. Ten buvo suėję daugiau kaip aštuoniasdešimt žmonių. Valdovas sėdėjo aukštame savo soste, atsisukęs į pietus. Prie apkrauto stalo stovėjo rūmininkai, kuriems buvo suteikta garbė padavinėti imperatoriui vynus ir valgius. Visų burnos buvo užsirištos šilkinėmis skarelėmis, kad, gink dieve, svetimas kvapas nenudvelktų imperatoriaus valgių ir gėrimų. Pažas padavė chanui auksinę taurę vyno, atsitraukė tris žingsnius ir atsiklaupė. Visi rūmininkai ir svečiai taip pat atsiklaupė ir nusilenkė ligi pat žemės.
Valdovas pakėlė taurę prie lūpų ir godžiais gurkšniais ėmė gerti. Tuojau pat suskambo arfų stygos, prie jų prisidėjo cimbolai, būgnai ir pučiamieji instrumentai.
Didysis chanas išmaukė taurę, ir raukšlėmis išvagotas jo veidas išraudo. Muzika nutilo, visi pakilo ir užėmė savo vietas.
Į dešinę nuo didžiojo chano sėdėjo jo sūnūs, anūkai ir kiti giminaičiai. Vyriausiojo jo sūnaus Čimkimo krėslas buvo šiek tiek aukščiau, negu kitų jo sūnų. Svetimų šalių princai ir rūmininkai sėdėjo pagal savo rangus dar žemiau, prie žemesnių stalų. Iš kairės pusės, ta pačia tvarka, kaip ir vyrai, sėdėjo sūnų ir anūkų žmonos ir kitų dvariškių moterys. Bet daugumui svečių teko susėsti asloje ant kilimų.
Prieš salę susibūrė didžiausia minia žmonių: pirkliai ir pasiuntiniai iš įvairių šalių su neregėtomis gražiausiomis dovanomis, komediantai, dainininkai ir muzikantai, juokdariai ir burtininkai, kurie didžiajam chanui geidė parodyti savo meną ir miklumą.
Didysis chanas Chubilajus, Katajaus imperatorius, sėdėjo savo aukštame soste, išpuoštame raižytiniais drakonais, ir išdidžiai žvelgė per svečių galvas. Visa salė margavo auksu ir sidabru siuvinėtais drabužiais su gėlių ir žvėrių atvaizdais, ir visa tai susiliejo į tokį nuostabų paveikslą, kokio joks dailininkas nebūtų galėjęs sugalvoti. Tarnai įnešė padėklus, prikrautus mėsos, daržovių ir vaisių. Tarnaitės apstatė stalus auksiniais ir sidabriniais indais su kumelių ir kupranugarių pienu, su ryžių ir vynuogių vynu. Rūmininkai vaikštinėjo tarp svečių ir klausinėjo, ar jiems ko netrūksta.
Imperatorius mostelėjo vienam iš rūmininkų. Šis dvokė vynu ir visokiais valgiais, tad sulaikė kvapą, kol didysis chanas jam kažką šnibždėjo į ausį. Pasirodo, chanas Chubilajus panoro matyti Marką Polą. Jis klastingai nusišypsojo, bet kai venecijietis atėjo ir jam žemai nusilenkė, jo šypsena dingo. Achmedas atsisėdo arčiau sosto. Siu Sianas, kaip visuomet, stovėjo imperatoriaus kairėje.
— Jūs išnagrinėjot Chanbalyke piniginę sistemą,— tarė imperatorius. — Sakykit, ar ji gera?
Markas Polas žinojo, kad imperatorius mėgsta trumpus atsakymus. Nedelsdamas jis atsakė:
— Esu sužavėtas jūsų didenybės finansine politika.
Chanui Chubilajui vidų surėmė diegliai. Jo gera nuotaika kaip mat išgaravo. Tarnas atnešė jam vyno. Vėl suskambo muzika, vėl visi svečiai suklaupė ir tolei klūpojo, kol tuščia auksinė taurė buvo nusviesta žemėn. Arčiau sėdintys matė, kaip imperatorius vėl pažvalėjo. Markas Polas ramiai žiūrėjo į chaną Chubilajų.
— Achmedas nori padidinti mokesčius, — tarė didysis chanas. — Man reikia pinigų kareiviams apmokėti. Kaip jūs manote, ar protinga būtų šitaip pasielgti?
Markas Polas susimąstė. Kalbos salėje aptilo, tarytum net ir tolimiausiuose kampuose žmonės suprato, jog čia aptariamas svarbus valstybinis reikalas. Čimkimas, vyriausias princas, staktelėjo taurę ant stalo ir nusišluostė taukais aptekusią barzdą.
Markas pajuto, kad į jį žvelgia susirūpinusios Siu Siano akys. Rodos, pirmąkart jis išvydo tikrąjį Katajaus išminčiaus veidą. Tuomet Markas akimis susiieškojo ministrą Achmedą. Tas jam linktelėjo ir nusišypsojo.
— Kažin ar reikia užkrauti žmonėms dar didesnę naštą, jūsų didenybe, — pasakė Markas.
Imperatorius atsigręžė į Siu Sianą:
— O jūs kaip manote, Siu Sianai?
Išminčius atsistojo prieš savo poną, iš lengvo nusilenkė ir tarė:
— Piemuo kerpa savo avis du kartus metuose. Jeigu jis ims kirpti kiekvieną dieną, vilnų gaus daugiau ir tuo džiaugsis. Bet avys tuomet neturės jokios dangos nuo šalčio ir kaitrų. Jos žus. Negi galima iš jų atimti paskutines vilnas? Liaudies išgalės ribotos. Jei ponas ministras Achmedas nori viską atimti, ar tai nebus tokia pat klaida, kaip kasdienis avių kirpimas?
Gilios raukšlės chano Chubilajaus veide dar labiau įsirėžė. Salėje visi nutilo. Tik iš lauko aidėjo garsūs balsai. Princas Čimkimas, jau gerokai įkaušęs, vis kėlė taures į savo kaimyno sveikatą. Siu Sianas, Achmedas ir Markas Polas stovėjo prieš sostą, į juos buvo įsmeigta daugybė smalsių, pašaipių ir pavydžių akių.
Tuo tarpu chanas Chubilajus galvojo apie slaptą pranešimą, kurį buvo gavęs prieš kelias dienas. Žygis į Čipango salas sužlugo. Beveik visas imperatoriaus laivynas žuvo. Jam reikia pinigų naujiems laivams statydinti ir savo kariuomenei stiprinti; juk Kaidu[39], chano Ugedejaus anūkas, tas senas imperatoriaus priešas, renka savo krašte pulkus. Jis mėgina patraukti į savo pusę šiaurinių Katajaus provincijų kunigaikščius ir sudaryti su jais sąjungą prieš didįjį chaną Chubilajų. Daug bėdos jam pridarė ir begaliniai sukilimai tose Katajaus provincijose, kurios anksčiau priklausė Sunų dinastijai ir buvo užkariautos tik prieš kelerius metus. Ir ten nemažas būrys karių buvo reikalingas.
Imperatorius atsilošė savo soste ir susimąstęs suraukė kaktą. Jo akys degė pykčiu. Jam buvo biauru žiūrėti į lengvabūdžius, išsipusčiusius rūmininkus, kuriems terūpėjo vien malonumai. O jis sėdi auksiniame savo soste, sunkių minčių kamuojamas. Tie dvariškiai ir dvaro ponios jam priminė margaspalvius fazanus, kurių mažos ir kvailos galvutės tesugeba riebias kirmėles jo karališkose pievutėse lesinti.
39
Kaidu — chano Ugedėjaus anūkas ir Čingischano proanūkis. Valdė Čagatajaus uluso žemes ir daugelį metų varžėsi su chanu Chubilajumi.