Kai venecijiečiai sugrįždavo namo iš priėmimo rūmuose arba iš kelionės po šalį, jie visados maloniai pajusdavo palaimingą namų tylą.
Viskas buvo kaip buvę, bet vis dėlto atrodė kažin kas pasikeitę.
Dabar čia juos persekiojo tėvynės ilgesys. Jie tai slėpė vienas nuo kito, bet puikiai jautė, kad tas ilgesys darėsi vis stipresnis.
— Kad būčiau toks galinčius kaip Matėjas, — sykį pasakė Mafijas Polas, — nukeliaučiau į karaliaus Kaidu rūmus ir pamėginčiau nurungti jo dukterį.
Markas Polas klausiamai pažvelgė į dėdę.
— Negi tų nežinai tos karalaitės istorijos? — paklausė Mafijas, atsisėsdamas patogiai. — Mums ją pasakojo Indijoje.
— Palaukit, dėde, — paprašė Markas, — Ašima taip mėgsta jūsų pasakojamas istorijas.
— Na tai pakviesk ją,— patenkintas atsakė Mafijas Polas.
Ašima atėjo, atsisėdo tarp vyrų, o Mafijas pradėjo pasakoti:
— Bet šito negalima sakyti chanui Chubilajui. Senis labai įtūžęs ant karaliaus Kaidu. Jis tiesiog pažaliuoja, išgirdęs jo vardą, tad geriau jo rūmuose apie tai nekalbėti. Jūs, tur būt, žinote, kad jo kariuomenei ne sykį teko kariauti su karaliumi Kaidu, ir, kaip man teko.girdėti, tas karalius vėl rengiasi į karą su imperatorium ir, ieško sąjungininkų… Na, bet paklausykit karaliaus Kaidu dukters istorijos. Jos vardas Aijaruk, o tai reiškia „Mėnulio šviesa“. Ji tokia stipri, kad visoje karalystėje nėra tokio galiūno, kuris galėtų ją nurungti. Kai tėvas panoro išleisti ją už vyro, ji pasakė tekėsianti už to, kuris už ją stipresnis. Tada tėvas jai leido pačiai pasirinkti. Ir ji per savo žygūnus apgarsino, jog tekėsianti už tokio jaunikaičio, kuris ją nugalės kovoje.
Na ir va, iš visų kraštų ėmė plūsti jaunikiai. Kiekvienam rūpėjo pabandyti laimę. O kovos būdavo labai iškilnios. Karalius ir karalienė su didele palyda susėsdavo didžioje menėje. Tada į menės vidurį išeidavo karaliaus duktė, šilkiniu drabužiu apsivilkusi, visokiomis brangenybėmis apsikarsčiusi, ir laukdavo jaunikaičio, kuris irgi būdavo šilkais apsitaisęs. Jei jam pasiseks parversti Aijaruk žemėn, jis gaus ją per žmoną, bet jei nugalės karaliaus dukra, tas jaunuolis turės jai padovanoti šimtą eikliausių žirgų… Mums pasakojo, kad ji jau laimėjusi per dešimtį tūkstančių žirgų, nes esanti tokia stipri ir didelė, kad drąsiai galėtum ją vadinti milžine…
Mafijas Polas kiek patylėjo, bet kadangi niekas nieko nesakė, jis pridūrė:
— Va jums istorija apie Aijaruk. Mums pasakojo, kad ji ne tiktai stipri, bet ir graži.
— Ar nenori, dėde, tą karaliaus dukrą nugalėti? — paklausė Ašima juokais.
— Tik pagalvok, juk ji vadinasi Mėnulio šviesa, — erzino jį Nikolas.
— Šimtą žirgų aš jau kaip nors sukrapštyčiau, — atsidusęs atsakė Mafijas. — Bet man būtų maloniau, jei galėčiau nors mažąjį savo pirštuką pamirkyti San Marko kanale. Bet chanas Chubilajus, tas užsispyręs senis, laiko mus čia suspaudęs, lyg mes būtume brangiausi deimantai jo karūnoje.
— Jis padarė mums daug gera, — tarė Markas Polas.
— Ką ir sakyti, bet dabar įsikibo ir nepaleidžia.
Visi susimąstė.
Mafijas Polas tai pasakė juokais. Bet čia nebuvo jokie juokai. Juos viliojo Venecija… „Geriau jau pamirkyti mažąjį pirščiuką San Marko kanale…“ Ašima taip puikiai suprato jų ilgesį, sakytum ir pati būtų gimusi Venecijoje.
— Mes turėsime pakovoti už teisę grįžti į tėvynę,— tarė Markas Polas.
— Kaip tie jaunikaičiai.su karaliaus dukra, — susimąstęs pridėjo Mafijas. — Turėkime vilties, jog būsime pakankamai stiprūs.
— Chanas Chubilajus ima pykti, kai tik sušneki apie tai, — tarė Nikolas Polas. — Bet kas mums būtų, jei vieną gražų rytą jis amžinai užmerktų akis? Jis jau senas, ir kartais man rodosi, kad jo dienos nebe ilgos. Yra juk rūmuose žmonių, kurie mūs turtų gviešiasi. Kol mes tebesame Chubilajaus malonėje, jie neišdrįsta prieš mus kokias nors pinkles spęsti. Bet kas būtų, jeigu jis mirtų?
Ilgai jie sėdėjo drauge ir svarstė, kaip pasprukti iš chano Chubilajaus rūmų. Bet sveikas protas jiems sakyte sakė, jog negalima palikti šios šalies slapčia, be didžiojo chano sutikimo. Jei jie nori kada nors pamatyti savo Veneciją, turi gauti imperatoriaus leidimą.
Venecijiečiai lydėjo didįjį chaną Į šalies šiaurę, į jo medžioklės draustinį, į vasaros rezidenciją Šandu ir vėl atgal į Chanbalyką. Pūtė vakarų vėjai, ir žiema jau slinko nuo kalnų į Chanbalyko lygumą. Didžiūnai ir kitokie ponai ateidavo į priėmimus ir šventes imperatoriaus rūmuose su šiltais sabalų kailiniais. Džambuji-chatun, pirmoji ir vyriausioji didžiojo chano žmona, paliko šią ašarų pakalnę ir labai iškilmingai buvo palaidota.
Po jos mirties visiems gydytojams ir žiniūnams, surasiantiems nemirtingumo eliksyro, imperatorius prižadėjo gausybę turtų. Gydytojai, išminčiai ir šarlatanai ėmė plaukte plaukti į rūmus. Jie dievagojosi turį gyvybės šaknį, užburtą gėralą, stebuklingų akmenėlių ir visokių paslaptingų mikstūrų arba siūlydavosi jam, dievų pasiuntiniui, smilkymais ir būrimais suteikti nemirtingumą. Vieni jų gaudavo dovaną, kiti palydėdavo savo galvas, destis kaip tą valandą valdovas buvo nusiteikęs.
Vieną dieną Markas pagalvojo, jog dabar atėjo proga prašyti imperatorių kokios malonės. Markas kaip tik buvo grįžęs iš gana ilgos kelionės po krašto gilumą ir imperatoriui papasakojo apie tų sričių gyventojų papročius, apie valdymo ir finansinę padėtį. Imperatorius tada jį priėmė savo privačiuose kambariuose ir didžiai susidomėjęs jo klausėsi. Tame pokalby dalyvavo tik Esen-Timuras, Cenzorių tarybos pirmininkas.
— Jūs papasakojot man viską, ką tenai matėte, ir davėte gerų pasiūlymų,— patenkintas pasakė imperatorius. — Jūs nusipelnėte geros dovanos. Dabar eikit namo pailsėti. Kai AŠ būsiu reikalingas jūsų paslaugos, liepsiu jus pašaukti.
Apskritagalvis mongolų kunigaikštis sumurkė kažin ką, matyt, iš pasitenkinimo.
Tuomet Markas Polas puolė imperatoriui po kojų, prašydamas jį išklausyti.
— Stokitės. Ko jūs dar geidaujate? — paklausė imperatorius.
Ir Markas Polas paprašė jį leidimo grįžti į tėvynę.
Chanas Chubilajus klausėsi tylėdamas.
Vandens laikrodžio lašai skambiai papsėjo į porcelianinę taurę. Markas Polas pažvelgė į Cenzorių tarybos pirmininką, tarytum ieškodamas jo paramos, bet Esen-Timuro veidas liko nebylus.
Pagaliau imperatorius paklausė:
— Ar tu girdėjai, Esen-Timurai, ką jis pasakė?
— Dze-dze, — pratarė mongolų kunigaikštis.
Imperatorius atsigręžė į Marką Polą. Siauros gudrios jo akys tarytum kiaurai permatė venecijietį:
— Siu Sianas mirė, o man juk reikalingi geri patarėjai.
Markas nejučiomis žengė žingsnį atatupstas.
— Siu Sianas mirė? — paklausė jis apstulbęs.
— Taip, Siu Sianas mirė,— ramiai pakartojo valdovas.
Markas Polas taip buvo pritrenktas tos netikėtos žinios, kad vos neužsimiršo stovįs didžiojo chano akivaizdoje. Jį prislėgė didelis liūdesys ir kartu jį įžeidė toks šaltas tonas, kuriuo chanas Chubilajus jam pranešė apie senojo išminčiaus mirtį. Bet jis buvo pratęs tvardytis. Jis stovėjo, nuleidęs galvą, ir laukė, kol imperatorius teiksis vėl prašnekti.
— Jūs ateinate pas mane ir sakote, kad norit iš čia išvažiuoti. Argi jums nepatinka svečiuotis mano rūmuose? Man dabar prieš akis karas su išdaviku Kaidu. Aš jį nuramdysiu kaip reikiant… O jums aš va ką pasakysiu: ruoškite laivus ir plaukit į Indiją. Jūs turit prisiirti iki didelės Ceilono salos. Ten viešpatauja karalius Sendemainas[41]. Jis turi baisiai didelį rubiną — per sprindį ilgumo, o storą kaip ranka. Man pasakojo, jog tai pats didžiausias rubinas pasauly. Jis žėri it liepsna ir turi stebuklingą galią. Pasakykit karaliui Sendemainui, kad tą rubiną norėčiau turėti AŠ, visos žemės valdovas. Sumokėsiu jam už tai tiek, kiek vertas ištisas miestas. Sugrįšite atgal ir papasakosite man, ką būsite matę. Ir nekalbėkit daugiau apie jūsų grįžimą tėvynėn.
41
Sendemainas — tai tikriausiai vadas Čandra Bantas, kuris tuo metu valdė šiaurinę Ceilono dalį.