Įgulą sudarė du šimtai penkiasdešimt vyrų kartu su žilabarzdžiu kapitonu indu, kuris jau ne sykį keliavo iš Manzio į Indiją.
Po deniu suskaitytum šešiasdešimt prabangiai Įrengtų kajučių. Ant sienų kabojo gražiausi kilimai, o gultuose takšojo minkšti šilkiniai pagalviai. Pro keturkampį langelį galėjai matyti, kaip vilnija jūra. Jei nutiltų vėjas, būtų pakankamai irklų, kuriais jūreiviai varytų laivą pirmyn.
Tais laivais į Indiją keliavo du šimtai chano rūmininkų, kuriuos lydėjo aštuoni šimtai tarnų, penki šimtai imperatoriaus kareivių ir dar du šimtai pirklių su tiek pat tarnų bei raštininkų. Visų jų viršininkas buvo Markas Polas. Aikštingesnius rūmininkus su jų tarnais jis paskirstė į visus dešimt laivų. Jų triumuose buvo pakrautos gerai įpakuotos didžiojo chano dovanos svetimiems karaliams, bet daugiausia ten buvo pirkliams priklausančių prekių, kaip antai, šilko rietimų, auksinių ir sidabrinių papuošalų, porceliano, aukso ir sidabro mezginių, kalavijų ir iečių, aprangos, padarytos iš kietos odos arba metalo, varinių katilų ir kitokių Indijoje pageidaujamų prekių. Pirkliai vylėsi pelningai parduosią savo prekes, o už tai prisipirksią visokių prieskonių, brangakmenių, dramblio ilčių, indiškų riešutų, perlų, juodmedžių, sandalo medžių ir kitokių gėrybių.
Už visus prekybinius sandėrius buvo atsakingi Nikolas ir Mafijas Polai, — Markas žinojo, kad jie išmano šitą darbą. Markui Polui pakako rūpesčių ir su rūmininkais. Suradę kokią progą, jie ateidavo pas jį, meilikaujamai gyrė jo gabumus ir meilumą ir tuo pat metu stengėsi suniekinti jo akyse kitus. Jie siūlydavo jam dovanų, pradedant nuo brangių puošmenų ir baigiant vergėmis. Aišku, buvo ir kitokių, kurie jautė venecijiečiui nuoširdžią simpatiją. Markas Polas nepriimdavo jokių dovanų ir mokėjo atskirti pataikūnus nuo gerų žmonių.
Du mėnesius jie buriavo jūromis ir per tą laiką nepamatė jokio kranto. Okeanas sakytum laikė juos paėmęs į nelaisvę. Jūra nuolatos keitėsi, tik viena liko: toliai, didingi toliai.
Naktis buvo šviesi. Spindėjo mėnulis, blyksčiojo žvaigždės. Prieblandoje plazdeno burės, braškėjo stiebai. Ant denio, atsirėmę į turėklus, stovėjo Markas ir Ašima. Markas apkabino Ašimą. Juodu buvo laimingi.
— Bet tėvas ir dėdė vis tiek svajoja apie Veneciją,— pasakė Ašima ir susirūpinus pagalvojo apie senukus Polus.
Ausyse tvyrojo jūros ūžesys, o bangų paviršius atrodė nusidabrintas. Juodu išgirdo visai arti tylų šūktelėjimą ir linksmą juoką. Jie atsigręžė ir pamatė grakščią mergaitę, bėgančią per denį. Vienas jūreivis negarsiai šūktelėjo: „Nebėk, palauk truputį!“
— Ju išėjo nuotykių ieškoti, — tarė Markas šypsodamas. — Jei Fanas užklups, jai bus blogai.
Juodu greit pamiršo šį trumpą įvykį. Markas parodė į vakarus:
— Ten va Indijos krantai, Ašima. Ryt ar poryt mes juos pamatysim.
Ašima žiūrėjo į tolį, norėdama pamatyti tamsų žemės ruožą. Bet aplinkui buvo tik dangus ir jūra.
Kol Markas ir Ašima gėrėjosi nuostabia žvaigždėta naktimi, laive įvyko tokia nedidelė drama. Fan Gun-du pastarosiomis dienomis buvo labai neramus ir išsiblaškęs. Ir šį vakarą jį kankino nerimas, ir jis ilgai vartėsi nuo vieno šono ant kito, negalėdamas užmigti. Tarsi kažkoks kipšas jame tūnojo ir vis kuždėjo piktas mintis. Pagaliau jis atsikėlė ir išėjo iš savo kajutės.
Pro langą traukė skersvėjis. Fanas greit apsirengė ir nužygiavo ilgu koridoriumi pro daugelį kajučių. Kai kur durys buvo atviros, kitur dar degė šviesa. Koridoriaus gale buvo tarnaičių miegamieji.
Fan Gun-du susiieškojo Ju kajutės duris. Valandėlę jis pastovėjo, o širdis jam taip daužėsi! Ir ką jis jai pasakys, kai ji pabus? Jis prikišo ausį prie durų, bet nieko neišgirdo. Jis atsargiai paspaudė rankeną, ir durys lengvai atsidarė. Fan Gun-du atšoko į šalį, ketindamas bėgti atgal, kai tik išgirs Ju balsą. Jis norėjo sužinoti, ar ji kur nesivalkioja, kaip jam šnibždėjo piktos dvasios. Juk jis turi žiūrėti, kaip gyvena jam pavaldūs tarnai.
Jis dabar baisiai norėjo išgirsti suirzusį Ju balsą. Girgžtelėjo durys. Jam nusmelkė širdį. Na, dabar jo veidas turi būti grėsmingas ir rūstus.
Ta nenuorama, kurgi ji? Ir ką daryti, jeigu ji šoks jam į akis? Reikėjo pasiimti ir rykštę, nes ji to nusipelnė. O gal kartais ji taip kietai ir tyliai miega, kad jis nieko negirdi?
Fanas įžengė į miegamąjį. Ju čia nebuvo. Na ir užsiuto jis.
„Na, palauk“, — murmėjo patsai sau. — „Išsproginsi tu akis, mane pamačiusi!“
Jis nutarė jos čia palaukti. Ir vis kartojo pikčiausius žodžius, kad jo rūstybė neišblėstų. Bet kuo ilgiau jis laukė, tuo darėsi liūdnesnis. Jis negirdėjo lengvučių jos žingsnių ir staiga nusigando, išgirdęs, kai girgžtelėjo durys ir Ju įsmuko į vidų. Ji buvo uždususi.
— Aha, sugrįžai pagaliau! — tarė Fan Gun-du ir, sukandęs dantis, skėlė jai antausį. Tiesa, jis nebuvo skaudus. Ju sustojo lyg įbesta. Paskui ji šoko prie jo it katė ir įkando jam į ranką.
— Tu visur kiši savo nosį! — šaukė ji verkdama. — Niekad tu man neduodi ramybės. Aš net negaliu ant denio nueiti ir pakvėpuoti tyru oru!
Fan Gun-du pažiūrėjo į įkąstą ranką ir stovėjo it musę kandęs.
— Marš iš čia! — rėkė Ju. — Į jūrą šoksiu, jei tu mane dar ilgiau kamuosi.
Ji apkūlė jį mažučiais savo kumščiais ir išstūmė pro duris… Ji sakė, šoks į jūrą… Fanas girdėjo, kaip ji verkia.
Ju buvo truputį išėjusi ant denio pakvėpuoti tyru oru, o jis ją mušė. Kad tik ji nustotų verkti. Argi gali jis ją palikti. Jis pravėrė duris, ir ji dar garsiau ėmė šniurkščioti. Jisai neišdrįso prie jos prieiti.
— Rytoj gausi rubiną… Ar girdi, rubiną tau padovanosiu… Į jūrą, matai, šoksiu — kas čia per kalba?
Jis išėjo ir dar ilgai stovėjo už durų, kol ji pagaliau liovėsi verkti.
Laivas artėjo prie Indijos krantų. Jie įplaukė į Chainanio įlanką, ir prieš jų akis atsivėrė aibė salų. Jų pakrantės buvo tirštai gyvenamos. Mafijas Polas papasakojo Markui, kad čionykščių upių žiotyse išplaunama daug aukso smėlio. Be to, ši sala buvo turtinga variu, grūdais ir vaisiais.
Tačiau keleiviai leidosi toliau iki Čiambo[43] šalies, kurią prieš keletą metų užkariavo didžiojo chano kariuomenė ypatingomis aplinkybėmis. Kai chanas Chubilajus sužinojo, jog toji sala turi visokių turtų, jis įsakė savo karvedžiui Sagatui surinkti didelę raitųjų ir pėsčiųjų kariuomenę Rytų Indijos šalims nukariauti. Daliniai peržygiavo per Manzio kraštą ir įžengė į svetimą karalystę. Gyventojai narsiai gynė savo žemę, o ir karštas klimatas, kalnuotos vietovės pridarė užkariautojams nemaža nuostolių. Bet priešas buvo stipresnis. Mongolų pulkai nusiaubė atvirus miestus ir lygumų gyvenvietes. Tačiau įnirtingame mūšyje kalnuose karvedžio Sagato kariuomenė buvo sutriuškinta.
43
Čiamba, tikriau Tiampa, — pietinė Vietnamo dalis. Marko Polo laikais Tiampa buvo savarankiška valstybė, kuri dažnai vaidijosi su Šiaurės Vietnamo karalyste Da Viet. Mongolų karvedys Sagatas 1281 metais įsiveržė į Tiampą, bet grobikai sutiko tokį įnirtingą pasipriešinimą, kad buvo priversti palikti tą šalį. Pats Sagatas čia žuvo, kovodamas su sukilėliais. Mongolai daugiau nebelindo į Tiampą, ir chanas Chubilajus gavo tenkintis drambliais, kuriuos jam siųsdavo kaip duoklę naujas karalius.