— Taip, kelią saugome. Ne, jis dar neperjojo.— Vėl pasigirdo radijo traškėjimas, ir šoferis atsakė:—Taip, aš įsitikinęs. Pranešiu jums, kai tik jį pamatysime.— Jis padėjo mikrofoną.
Reikia elgtis atsargiai, pagalvojau ir pradėjau lėtai šliaužti atgal, spausdamasis prie žemės ir nepakeldamas galvos. Admirolą palikau toli miško tankmėje, ir dabar buvau tikras, kod šoferiai negali jo matyti. Buvo nepatogu šliaužti pilvu, bet, jeigu pasikeičiau, šoferiai pastebėtų mane tarp tų retų medelių. Kai pagaliau atsistojau, mano kostiumas buvo pavirtęs purvinu rudu skuduru, nusmaigstytu spygliais. Šiaip taip nusipurčiau purvą, priėjau prie Admirolo ir atrišau pavadį.
Kelyje, dar nušviestame saulės, galėjau įžiūrėti tarp medžių kamienų dviejų taksi ir jų vairuotojų siluetus, bet, žinodamas, kad jie manęs nemato, patraukiau į vakarus, eidamas lygiagrečiai keliui ir nesiartindamas prie jo. Maždaug už ketvirčio mylios pamačiau dar vieną taksi pakelėje. Pasukau atgal ir eidamas pradėjau rinkti glėbin sausas šakeles. Pusiaukelėje tarp šito taksi ir anų dviejų, kur buvau jiems neįžiūrimas, privedžiau Admirolą prie vielų aptvaro, kad jis pasižiūrėtų. Nors ir primityvus, aptvaras buvo sunkiai įžiūrimas tarp medžių. Sudės-čiau ant jo eilę sausų šakelių, kad jis būtų labiau pastebimas. Paskui sėdau ant Admirolo, pajojęs atgal, atsukau jį galva į aptvarą ir pradėjau laukti kokio nors sunkvežimio, kuris pravažiuotų plentu. Tylumoje pasagų kaukšėjimas asfaltu būtų girdimas toli. Kuo ilgiau mano persekiotojai manys, kad aš vis dar jaunuolyne, tuo geriau. Bet kiek laiko man pačiam reikės laukti sunkvežimio, nežinojau. Delnai sudrėko nuo įtampos.
Prazvimbė žmogus mopedu, ir aš vos sutramdžiau nekantrumą. Pagaliau iš už dešiniojo posūkio barškėdamas pasirodė sunkvežimis, prikrautas tuščių pieno butelių. Geresnės progos nebuvo ko laukti. Pavariau Admirolą pirmyn. Jis beveik nekreipė dėmesio į aptvarą ir peršoko į žolėtą šalikelę, o iš ten trimis ilgais šuoliais perlėkė asfaltą, dar po akimirkos mudu buvome kitos pusės brūzgynuose.
Sustojau už pirmo didesnio azalijų krūmo, nušokau ir atsargiai dirstelėjau į kelią. Beveik paskui pieninės sunkvežimį važiavo taksi, ir vairuotojo galva buvo pasukta į tą miško pusę, iš kurios ką tik pabėgau.
Jeigu vienas iš jų mano, kad aš ten, vadinasi, visi taip mano. Pavedžiau Admirolą tolėliau nuo kelio, užšokau ant jo ir paleidau neskubiai risnoti. Žemė po kojų dabar buvo nelygi, kimsuota, apaugusi krūmokšniais, smulkiais spygliuočiais ir pernykščiais geltonais paparčiais, todėl leidau arkliui pačiam ieškoti kelio ir ėmiau galvoti, ką toliau daryti. Po kurio laiko Admirolas perėjo į žinginę. Neraginau jo, nes, jeigu pavargo taip pat kaip ir aš, turėjo teisę net vilkte vilktis.
Kiek galėjau suprasti, aš keliavau į vakarus, ta kryptimi, iš kur buvau atkakęs. Jeigu Anglijoje yra kas nors, kuo gali būti tikras, tai vienas dalykas — tiesi linija išves prie plento. Maždaug po mylios pamačiau plentą. Neprieidamas prie jo, patraukiau į šiaurę.
Dabar aš pats tykojau grobio. Taksi, atsilikusio nuo bandos.
Admirolas tyliai žingsniavo laukyme, nuklota lapais, ir staiga išgirdau dabar jau pažįstamą radijo traškesį ir šoferio balsą, atsakinėjantį į mikrofoną.
Nušokau ir pririšau Admirolą prie netoliese augančio jauno medžio. Tada šakomis įsikoriau aukštyn. Šiek tiek toliau pamačiau baltą pakelės stulpą su keturiomis rodyklėmis ir prie jo taksi. Buvo matyti tiktai stogelis ir viršutinė stiklų dalis, kitką dengė tankus pomiškis. Mano senas bičiulis pušynas liko dešiniau, paskendęs žalsvame ūke.
Išlipau iš medžio ir apčiupinėjau kišenėje monetų ryšulėlį. Suradau ir du gabaliukus cukraus, kuriuos padaviau Admirolui. Jis švelniai iškvėpė orą ir paėmė cukrų iš delno, aš taip pat švelniai paglosčiau jį ir mintyse palaiminau Scilę už tokią dovaną.
Iš čia man buvo lengva nepastebimai prisėlinti prie sankryžos, bet, kai, žvilgtelėjęs iš krūmų, pagaliau aiškiai įžiūrėjau mašiną, šoferis nebesėdėjo viduje. Apyjaunis blyškaus gymio vaikinas ryškiai mėlynu kostiumu stovėjo kryžkelėje, plačiai praskėtęs kojas ir žvangindamas pinigėliais kišenėje. Jis apsižvalgė ir nusižiovavo.
Vėl sučirškė zumeris, bet šoferis nekreipė dėmesio. Norėjau prisėlinti ir parmušti jį pirm negu jis pastebės mane. Jis neskubėdamas išsišnypštė ir toliau stovėjo vidury plento veidu į mane. Bet dabar privalėjau laukti ir tegalėjau keikti jį.
Staiga jis žengė mano pusėn.
Akimirką maniau, kad jis mane pamatė, bet ne. Jis sustojo prie paparčių krūmų, augančių priešais mane, ir nusisuko.
Aišku, negarbinga užpulti žmogų tokiu momentu, ir aš jaučiau, kad šypsausi, lįsdamas iš už krūmų, bet nebuvo galima praleisti progos. Žengiau tris greitus žingsnelius ir smogiau; pensų ryšulėlis kojinėje dusliai žnektelėjo į jo pakaušį. Jis neteko sąmonės ir pargriuvo be garso.
Griebiau jį už pažastų ir nutempiau ten, kur stovėjo Admirolas. Veikdamas kuo greičiau, nuplėšiau nuo gūnios visą rudą apsiuvą, išbandžiau jo stiprumą. Jis pasirodė pakankamai stiprus. Išsitraukęs iš kelnių kišenės lenktinį peilį, supjausčiau apsiuvą į keturis kaspinus ir dviem surišau šoferiui kelius ir kulkšnis. Paskui pritempiau jį prie medžio, užlaužiau už nugaros rankas ir stipriai surišau jas per riešus. Ketvirtu kaspinu pririšau savo belaisvį prie medžio.
Apčiupinėjau jo kišenes. Vienintelis ginklas buvo metalinis kastetas su dygliais, kurį įsidėjau į savo švarką. Jis palengva atsigavo. Apsiblausęs žvilgsnis klaidžiojo nuo manęs prie Admirolo, kol, ūmai supratęs, kas aš toks, jis švokšdamas įkvėpė orą.
Jis nebuvo atletiškai nuaugęs ir, kaip įsitikinau, nepasižymėjo drąsa. Arklys, stovintis taip arti, jį, atrodo, baugino labiau negu belaisvio padėtis ir guzas galvoje.
— Jis užlips ant manęs! — subliuvo vaikinas, iš baimės išsižiojęs ir parodydamas pageltusius nuo nikotino pigius dirbtinius dantis.
— Jis tuo atžvilgiu labai išrankus,— atsakiau.
— Nuvesk jį! Nuvesk jį šalin! — šaukė jis. Nuo to triukšmo. Admirolas pradėjo nerimauti.
— Nerėkauk, ir jis tavęs nelies,— griežtai tariau šoferiui, bet jis nesiliovė. Aš užkimšau jam burną savo nosine, jis net išsprogino akis.
— Tylėk,— tariau.— Jeigu tylėsi, jis nieko tau nepadarys. O jeigu rėksi, jis išsigąs ir gali sumindyti tave. Supratai?
Jis linktelėjo. Aš ištraukiau nosinę, ir jis ėmė plūstis piktai, bet negarsiai.
Nuraminau Admirolą, atleidau pavadį, kad jis galėtų pasiekti žolę. Jis pradėjo ramiai rupšnoti.
— Kuo tu vardu?— paklausiau šoferį.
Jis nusispjovė ir tylėjo.
Aš dar kartą paklausiau, ir jis atsakė:
— Koks tavo reikalas?
Bet man reikėjo sužinoti jo pavardę, ir aš skubėjau.
Be jokio gailesčio jam paėmiau Admirolą už pavadžio ir pasukau taip, kad jis atsuktų šoferiui galingą sturplį ir porą masyvių užpakalinių kojų. Įžūlumas, vėl bepradedąs apimti mano belaisvį, iškart išgaravo. Jis vėl išsižiojo bliauti.
— Tyliau,— priminiau.— Triukšmausi — jis tau spirs. Na, tai kaip pavardė?