— Būtų patikimiau, jeigu leistumėte šaudyti, sere,— tarė mandagus Flečerio balsas.
Vykdydamas žmogaus vandeningomis akimis nurodymus, aš be vargo suradau policijos skyrių. Ten jau degė šviesa. Apvažiavau pastatą, susiradau tylų skersgatvį už šimto jardų nuo jo. Ten sustojau prie pat šaligatvio. Uždegiau pažibinčius ir užmerkiau akis. Radijas vis dar plepėjo, ir žmogus kimiu balsu nebetramdė savo įniršio. Paskutinę akimirką aš išgirdau, kaip jis pasidavė Flečerio prašymams ir leido šaudyti į mane, kai tiktai pasirodysiu. Sukandęs dantis, išlipau iš mašinos ir smarkiai trenkiau dureles.
Kontora „Markonio taksi", mano apskaičiavimais, buvo ne toliau kaip už pusmylio. Aš pusiau žingsniu, pusiau bėgte skubėjau jos link? dairydamasis telefono automato. Gatvės žibintai tvykstelėjo visi kartu ir blausiai įsidegė tamsoje.
Raudona telefono būdelė prie pašto skyriaus taip pat buvo apšviesta iš vidaus, ir nors protas sakė man, kad negresia joks pavojus, instinktas reikalavo, kad būčiau šešėlyje. Kuždantis balsas aiškiai paėdė mano nervus.
Nors žinojau, kad manęs negali pamatyti iš kontoros, tik valios pastangomis prisiverčiau įeiti į telefono būdelę. Paklausiau policijos skyriaus numerio ir tuojau pat buvau sujungtas su budinčiuoju. Jis pasakė, kad inspektorius Lodžas išvažiavo prieš valandą, bet po atkaklių prašymų padiktavo jo namų telefoną. Aš padėkojau ir padėjau ragelį.
Paskubomis užčiuopiau kišenėje monetą, įmečiau ir pasakiau telefonininkei naują numerį. Signalai ragelyje aidėjo vienas po kito, ir mano širdis susopo, nes žinojau, kad, jeigu dabar nesurasiu Lodžo, turėsiu labai nedaug šansų užbaigti viską taip, kaip buvau sumanęs. Pagaliau man atsiliepė moteriškas balsas.
— Inspektorių Lodžą? Luktelkit.
Pauzė. Ir pagaliau Lodžo balsas:
— Misteris Jorkas?
Aš trumpai paaiškinau, kas nutiko.
— Aš palikau taksi Moltono skersgatvy, už šimto jardų nuo policijos valdybos. Paskambinkite ten ir paprašykite pasiųsti atsakingą žmogų paimti mašinos. Pasakykite, kad jie įdėmiai klausytųsi taksi radijo pokalbių. Mūsų bičiulis kimiu balsu laikas nuo laiko įsijungia, jis įsakinėja jiems nužudyti mane. Aš manau, to pakaks išaiškinti, kas tai per firma—„Markonio taksi". Vienas iš šoferių, ieškančių manęs, Flečeris. Matyt, jie tą patį padarė ir Džo Nantvičiui, a?
— Matyt, kad taip. Kur jūs dabar?—paklausė Lodžas.
— Automato būdelėje,— atsakiau.
— Gerai, grįžkite į taksi ir laukite, o aš paskambinsiu Braitono policijai. Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl jūs pats nenuėjote pas juos ir nepapasakojote visko.
— Manau, kad bus įspūdingiau, jeigu jūs paskambin-sitel Be to...— Aš nutilau, tiktai dabar supratęs, kad negaliu atskleisti Lodžui, ką ketinu daryti. Vietoj to pasakiau:— Nesakykite Braitono policijai, kad lauktų manęs prie taksi. Turiu dar kai kur paskambinti... Pasakyti Scilei, kad vėlai grįšiu, ir taip toliau. Bet jūs nedelsite, tiesa? Klodas Tiveridžas nekalbės amžinai.
— Tuojau pat paskambinsiu,— pažadėjo Lodžas ir padėjo ragelį.
Aš ėjau, skaičiuodamas, kiek turiu laiko. Kiek laiko truks Lodžui pasiųsti Braitono policiją į „Markonio taksi" kontorą. Paskambinęs jis turės gana išsamiai paaiškinti, kas čia darosi. Jie turės tame skersgatvyje surasti taksi, pasiklausyti radijo pokalbių ir padaryti to, ką girdėjo, stenogramą — tik šitaip galima gauti įrodymų, pakankamai svarių teismui. Po to jie dar bėgios aplinkui, ieškodami kimaus balso savininko. Praeis ne mažiau kaip dešimt minučių, jeigu jie pasiskubins, o gal ir ketvirtis valandos.
Atsidūręs prie taksi kontoros, stengiausi laikytis arčiau sienos, kad manęs nepamatytų iš langų. Gatvė buvo beveik tuščia. „Senojo ąžuolo" kavinėje jau rakino duris.
Pro langelį mačiau, kaip storulė padavėja pailsusi statinėją sunkias ąžuolines kėdes aplinkui stalus.
Priešaiis mane palei šaligatvį stovėjo mažas juodas automobiliukas. Žvilgtelėjau į jį ir, ūmai atpažinęs, sustojau. Ta mašina/ pastatyta už dvidešimties jardų nuo kontoros „Markonio taksi”, leido man suvesti sąskaitas su savo sąžine. Pakėliau kapotą, nuėmiau skirstiklio dangtelį, nuplėšiau svertą ir įsikišau į kišenę. Kad ir kas dabar nutiktų, misteris Tiveridžas nepaspruks.
Kontoroje nedegė šviesa, viršutiniuose aukštuose irgi. Neoninė iškaba „L. S. Pertas" atkakliai degiojosi kas dvi trys sekundės, nušviesdama tuščią gatvę. Vienintelis žaidėjas čia buvau aš pats.
Priėjęs prie kontoros, lango, susilenkiau dvilinkas ir šmurkštelėjau po palange, glausdamasis prie sienos. Stumtelėjau lauko duris, jos lengvai atsidarė. Įėjau į holą, palikęs duris praviras. Tyla buvo slegiamai įtempta, ir kažkurią akimirką, baimės apimtas, jau norėjau sugrįžti į gatvę ir kaip išmintingas pilietis laukti policijos.
Atsargiai žengdamas, vis dėlto perėjau holą ir priglaudžiau ausį prie Filderio kambario durų. Tylu. Atsargiai pravėriau duris ir žvilgtelėjau į vidų. Kambarys buvo tuščias ir kruopščiai sutvarkytas. Tada spustelėjau duris į kairę, už kurių dieną karaliavo Merigolda prie komutatoriaus. Kai pravėriau duris per colį, mano ausis pasiekė silpnas gaudesys. Kontoroje nebuvo nė gyvos dvasios. Tyliai įėjau. Gaudesys sklido iš radijo įrenginio. Mažytis skaisčiai raudonas skrituliukas degė kontrolinėje lentelėje, rodydamas, kad aparatūra įjungta, ц pro apdangalo plyšį skverbėsi silpna melsvai balkšva radijo lempų šviesa. Mikrofonas gulėjo ant savo padėkliuko.
Man šovė mintis, kad paukščiukas išskrido, kol skambinau Lodžui ir ėjau pusmylį nuo taksi. Bet paskui prisiminiau mašiną prie durų, ir, apžvelgęs kambarį, pamačiau plonytį plastmasinį laidą, bėgantį priešinga siena aukštyn ir dingstantį lubose.
Širdy melsdamasis, kad seno namo laipteliai negirgždėtų, lengvai ir greitai užlipau jais ir prispaudžiau ausį. prie „L. S. Perto" kontoros durų. Tiesiai prieš mano nosį rikiavosi didžiulės spausdintos raidės. Užrašas skelbė ,,Prašome įeiti".
Už storų durų išgirdau tiktai įniršusį, šnypščiantį balsą, žodžių nebuvo galima suprasti, bet balsas buvo taip gerai pažįstamas, galėjau atskirti jį iš tūkstančio.
Jis buvo ten.
Pajutau, kad mano plaukai šiaušiasi.
Mano apskaičiavimais, praėjo septynios ar aštuonios minutės nuo to laiko, kai kalbėjausi su Lodžu. Turėjau duoti Braitono policijai laiko surasti taksi ir užrašyti tai, ką išgirdau per radiją, negalėjau rizikuoti, negalėjau iki tol nutraukti neapkenčiamo kimaus balso. Bet ir nesirengiau stypsoti už durų, kol atvažiuos policija. Aš lėtai suskaičiavau iki šimto, ir tai, atrodė, buvo trys ilgiausios mano gyvenimo minutės. Tada patryniau į kelnes delną ir staigiai sugniaužiau kampuotą stiklinę rankeną.
Ji negirdimai pasisuko, ir aš t^iai pastūmiau duris keletą colių. Prieš mane atsivėrė visas • neapšviestas kambarys.
Jis sėdėjo už rašomojo stalo, atsukęs man nugarą, ir, atrodė, lyg stengtųsi kažką įžiūrėti gatvėje. Neono reklama plyksčiojo už lango, apšviesdama kambarį ir raudonai nutvieksdama tamsų jo siluetą. Raudoni atšvaitai mirgėjo ant chromuotų peleninių ir slankiojo kanceliarinių spintų kampais. Juodų telefonų eilė, išsirikiavusi tartum kareivių greta ant rašomojo stalo, klojo ant sienos kampuotus šešėlius.
Iš arti kimus kuždesys nebeturėjo to nematerialaus grėsmingumo, nors tai, ką dabar jis kalbėjo, buvo klaikiai žiauru.
Prasivėrusios durys, matyt, net nesuvirpino oro, nes žmogus už stalo kalbėjo toliau į savo mikrofoną, abso-lfttcia'i neįtardamas, kad aš stoviu už jo nugaros.
— Pribaikite jį,— sakė jis.— Pribaikite jį. Jis kur nors tame miške. Šaudykite į tą gyvulį. Įvarykite mašinas į mišką ir uždekite žibintus. Pradėkite tuojau pat, perkraty-kite mišką. Flečeri, organizuokite! Aš noriu, kad Jorkas būtų nebegyvas!