Žmogus stabtelėjo ir taip smarkiai įkvėpė oro, kad net goktelėjo. Jis ištiesė ranką prie stiklinės ir gurkštelėjo vandens.
Flečerio balsas alavu nuskambėjo kambaryje per garsiakalbį ant stalo. ,Jokių ženklų nuo to laiko, kai jis įjojo į mišką. Atrodo, jis vis dėlto ištrūko."
Žmogus už stalo sudrebėjo iš įniršio. Jis pradėjo kalbėti pakuždomis, ir tas kuždesys buvo panašus į grąžto girgždesį.
— Jeigu jis paspruks, jums tai brangiai atsieis. Brangiai atsieis, aš jums sakau. Aš noriu, kad jis būtų negyvas. Noriu, kad jis būtų sutraiškytas. Galite daryti jam, ką tiktai norite. Dviračių grandinės, kastetai — nesigailėkite .nieko! Sudraskykite jį į skutelius. Jeigu jis liks gyvas, visiems mums galas, įsidėmėkite tai.— Kuždesys virto kriokimu, panašiu į smaugiamo žmogaus riksmą:—Paleiskite jam žarnas". Sutraiškyti... Sunaikinti!
Jis vis kriokė, Jšrasdamąs dar kitokių būdų sunaikinti mane, kol man p&sidarė aišku, kad jis, matyt, pamišęs.
Tada visą taįnišsyk nusibodo. Aš atidariau duris ir paspaudžiau jungiklį. Kambarį užliejo skaisti elektros šviesa.
Žmogus už stalo staigiai atsisuko ir įsistebeilijo į mane.
— Labą vakarą, dėde Džordžai,— ramiai tariau.
M-
SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS
Jo akys susiaurėjo iš neapykantos. Beprasmiškas žvilgsnis tapo žvėriška grimasa. Jis vis dar buvo mano Keitės simpatiškas dėdė Džordžas, apkūni figūra tvido kostiumu, tokius dėvi kaimo džentelmenai. Dėdė Džordžas, rašinė-jantis paauglių žurnalams ir vežiojantis žmoną į dieninius spektaklius; tiktai jo veidas buvo veidas žmogaus,: įsakiusio smeigti peilį Džo Nantvičiui po krūtine ir tfz-‘ siundžiuSio kraugerių gaują sudraskyti mane į gabalus.
Jo ranka kažkaip keistai sulinko, kryptelėjo kažkur, ir jis pakėlė ją į mane su revolveriu. Tai buvo sunkus senamadiškas ginklas, gremėzdiškas, bet pakankamai pavojingas, ir jis taikė man tiesiai į krūtinę. Aš tvirtai žiūrėjau dėdei Džordžui į akis, o ne į juodą vamzdžio kiaurymę. Žengiau žingsnį artyn.
Tada atėjo ta akimirka, kurios tikėjausi.
Dėdė Džordžas susvyravo.
Aš mačiau, kaip susimėtė jo akys, kaip nusileido ranka. Nepaisant viso jo niekšiškumo ir siaubo, kuriuo jis nuodijo aplinkinių žmonių gyvenimą, jis pats niekada nebuvo padaręs nė vieno prievartos akto. Grasindamas man telefonu tą patį rytą, kai važiavau į jo namus, jis pasakė, kad nepakenčia netgi matyti žiaurumo. Ir nepaisant viso to, o galimas daiktas, kaip tiktai dėl to slapto pasitenkinimo, kurį jis jausdavo, mėgaudamasis pirmykščių genčių žiauriais papročiais savo kabineto tyloje, tikėjausi, kad taip ir bus — jis sudęębės. Tai, kaip aš maniau, žmogus, besimėgaujantis žiaurumais, kuriems pats niekada nesiryžtų. Ir dabar, nors ir kunkuliuodamas neapykanta, jis negalėjo nušauti manęs štai "taip, vienas prieš vieną.
Aš nedaviau jam laiko ryžtis. Vienas šuolis — ir sučiupau jo ranką, laikančią ginklą. Jis mėgino atsistoti. Bet per vėlai ryžosi paspausti gaiduką: kulka įsmigo į sieną. Atitraukiau jo ranką į šalį ir išplėšiau pistoletą. Jo raumenys buvo glebūs, ir jis nepasipriešino man, nebūtų ir mokėjęs.
Aš smarkiai stumtelėjau jį atgal į krėslą, kad jam net kvapą užėmė, paskui pasilenkiau ir išjungiau mikrofoną. Nenorėjau, kad policininkai ar taksistai klausytųsi to, ką ketinau pasakyti. Kažkas sušnarėjo, kai paliečiau jį, ir atverčiau jo švarko skverną. Iš vidinės kišenės kyšojo rudo vyniojamo popieriaus skiautė. Ištraukiau ją ir išlyginau ant stalo. Perskaičiau, kas ten buvo parašyta.
Džo adresas.
Apverčiau popierių. Kitoje pusėje, kamputyje lyg žmogus nebūtų tikras dėl rašybos ir bandydamas rašinėtų ant pasitaikiusio popiergalio, buvo išrikiuoti žodžiai;
Čičen Ica
Čitčen Itsa
Čitsen
Nei viščiukai, nei Čičesteris. Čičen Ica. Kažką panašaus buvau girdėjęs. Atrodo, tai buvo kažkokio imperatoriaus vardas. Bet jis man nieko nepriminė. Absoliučiai nieko. Tačiau Džo dėl šito vardo žuvo.
Palikau popierių ant stalo, tikėdamasis, kad jis pravers policijai.
Dėdė Džordžas atsipeikėjo nuo šoko. Jis kažkaip iš karto subliūško, paseno, pasidarė liguistas, tarytum viskas jo viduje būtų staigiai nutrūkę. Negalėjau prisiversti užjausti jį, juk ne dėl to, kad pareikščiau pagarbą savo Keitės dėdulei, atvykau į firmos „Markonio taksi" kontorą, o dėl meilės pačiai Keitei.
— Policija bus čia po minutės,— tariau lėtai ir aiškiai. Jis sukrutėjo savo krėsle, staigiai ir beviltiškai mostelėjo putlia ranka. Aš kalbėjau:—Jie girdėjo viską, ką jūs kalbėjote per radiją.— Dėdės Džordžo akys išsiplėtė.
— Dvidešimt trečias,— tarė jis, naujo*įniršio priepuolio pagautas,— dvidešimt trečias neatsakinėjo į paskutinius šaukimus.
Aš linktelėjau.
— Jus apkaltins'* skatinus nužudyti.- Mažiausia — kalėjimas iki gyvos galvos,— tariau.— Pagalvokite,— įsakmiai pakartojau, padaręs pauzę.— Pagalvokite apie savo žmoną. Jūs visa tai darėte dėl jos, kad jinai galėtų gyventi prabangiai, kaip buvo įpratusi?—Tai buvo mano spėliojimai, bet jaučiausi neapsirikęs, ir jis šito neneigė.— Jūs per daug ilgai saugojote ją nuo realaus gyvenimo. Kas bus jai, jeigu jus suims ir teis, galimas daiktas, ir pakars?
O kas bus Keitei, beviltiškai pagalvojau.
Dėdė Džordžas klausėsi ir žiūrėjo į mane, jo žvilgsnis lėtai apsistojo ant pistoleto, kurį vis dar laikiau rankoje.
— Jūs dar galite suspėti,— tariau.
Stojo trumpa tyla.
Iš tolo silpnai pasigirdo prislopintas policijos automobilio sirenos kauksmas. Dėdė Džordžas išgirdo. Jis pakėlė akis. Jis vis dar nekentė manęs, bet buvo priėjęs paskutinį tašką ir tai žinojo.
— Policija,— tariau. Sirena nuskardėjo garsiau.
Aš žengiau tris žingsnius durų link, atsigręžiau ir sviedžiau pistoletą dėdei Džordžui ant kelių. Kai jo nevikrūs pirštai įsikibo į jį, išėjau už durų, uždariau jas ir nubėgau laiptais žemyn. Lauko durys tebebuvo atdaros. Skubiai išėjau į gatvę ir uždariau jas. Sirenos nebebuvo girdėti.
Slapstydamasis pastato šešėlyje, nusėlinau prie tamsių gretimo namų vartų ir vos spėjau šmurkštelėti ten. Dvi policijos mašinos išlėkė į gatvę ir staigiai įjungė stabdžius prie „Markonio taksi" kontoros durų.
Kavinėje priešpriešiais užgeso šviesa. Storulė padavėja išėjo namo.
Šūvio negirdėjau. Net susigūžiau nuo baisios minties, kad dėdė Džordžas susitvardęs ims šaudyti į policininkus, užuot pasukęs ginklą į save. Šaudyti iš pistoleto, kurį jam įkišau į rankas.
Kai policijos mašinos durelės atsidarė ir juodos figūros išlipo ant šaligatvio, aš žengiau žingsnį artyn, kad perspėčiau, jog žmogus, kurį jie persekioja, ginkluotas. Tačiau dėdės Džordžo atsidavimas tetos Deb interesams vis dėlto paėmė viršų. Ir aš pagalvojau, kad vienišas šūvis, pokštelėjąs už neono iškabos, buvo geriausias darbas iš viso to, ką jis kada nors buvo padaręs dėl jos.
Keletą minučių palaukiau tamsioje tarpvartėje; kol ten stovėjau, ant šaligatvio pradėjo rinktis minia, sudominta šūvio ir policijos mašinų. Įsimaišiau į minią ir neskubėdamas pasišalinau.
Pasukau už kampo, perėjau gatvę, vėl pasukau, susiradau telefono automatą ir kyštelėjau ranką į kišenę pinigų. Skambučiai Lodžui surijo visus smulkius, ir aš akimirką apdujęs spoksojau į tripensį ir du puspensius — viską, ką įstengiau sugraibyti kelnių kišenėje. Tada prisiminiau savo ryšuliuką kojinėje. Atrišau mazgą, išpyliau šiek tiek smulkių ant delno, sukišau keturias monetas į plyšį, pasakiau telefonininkei Pito numerį.
Jis atsakė į antrą skambutį.
— Ačiū dievui, kad paskambinai,— tarė jis.— Kur buvai pradingęs, velniai rautų?