— Keliavau po Saseksą.
— O kur Admirolas?
— Aš... Man teko pririšti jį prie medžio kažkur viržių laukymėje,— tariau.
Pitas pradėjo plūstis, bet aš jį nutraukiau.
— Ar gali pasiųsti jo paimti furgoną? Tegul šoferis atvažiuoja manęs paimti į Braitoną, aš lauksiu jo krantinėje prie centrinio molo. Ir dar klausyk, Pitai... ar tu neturi padoraus Sasekso. žemėlapio?
— Žemėlapio? Kokio žemėlapio? Ką, gal išprotėjai? Nežinai, kur jį palikai? Nejaugi tu iš tikrųjų pririšai geriausią karalystės šuolininką prie medžio ir pamiršai kur?— Jo balse skambėjo neviltis.
— Aš lengvai surasiu jį, jeigu atsiųsi žemėlapį. Būk geras, neatidėliok. Paskui viską papasakosiu. Tai ilga istprija.
Pakabinau ragelį ir pagalvojęs paskambinau į „Žydrojo ančiuko" kavinę^uvęs bataliono viršila Tomkinsas pats priėjo prie telekSp.
— Priešas nušluojgfcnuo žemės paviršiaus, viršila,— tariau,—„Markonio taksi" nebeveikia.
— Labai daug žmonių bus jums dėkingi už šitą naujieną,— atsakė stiprus, žemas balsas, ir jame skambėjo šilta gaidelė,
Aš pasakiau:
— Tačiau priešo persekiojimas tęsiasi. Ar nenorėtumėte pasirūpinti vienu belaisviu ir perduoti jį į policijos rankas?
— Su malonumu,—atsakė jis.
— Tada laukite manęs prie centrinio molo, o paskui aš jus pavėžėsiu.
— Einu,— atsiliepė viršila.
Mudu atėjome prie molo beveik vienu metu. Buvo visiškai sutemę, ir krantinės žibintai spindėjo vaiduokliškose pilkose krantą laižančiose bangose.
Mums neteko ilgai laukti furgono, o kai jis atvažiavo, pats Pitas iškišo pliką galvą iš kabinos ir pašaukė mane. Jis, aš ir viršila susėdome ant užpakalinės sėdynės, ir, siūbuodamas į taktą, furgonui riedant į vakarus, papasakojau jiems viską, kas atsitiko nuo tos dienos, kai Bilas mirė Meidenhedo ligoninėje. Viską iki pat paskutinio pokalbio su Lodžu. Apie savo vizitą į „Markonio taksi" kontorą ir Klodo Tiveridžo tikrąją asmenybę nepasakiau nė žodžio. Nežinojau, kaip Anglijos įstatymai traktuoja skatinimą nusižudyti, ir apskritai nusprendžiau niekam apie tai nekalbėti.
Pitas iš dalies jau žinojo tą istoriją, šį bei tą žinojo ir Tomkinsas, bet teko papasakoti nuodugniai, nuo pradžios iki galo, kad jiems viskas paaiškėtų.
Furgono vairuotojui atidavėme mano užrašus — tai, ką nusirašiau nuo pakelės stulpo rodyklių, ir, lygindamas juos su žemėlapiu, kurį turėjo Pitas, jis labai greit nuvežė mus į vietą.
Ir Admirolas, ir Bleikas Komis tebebuvo pririšti prie savo medžių. Įvedėme vieną ir virve įtraukėme kitą į mūsų furgoną. Admirolas baisiai apsidžiaugė, mus pamatęs, o Bleiko jausmai buvo kiek sumišę, ypač kai jis pamatė* Topikinsą. Ko gero, Bleikas fcteir tvojo Tomkinsui buteliu per galvą.
Aš ištraukiau iš kišenės Blei4Mčastetą ir padaviau Tomkinsui.
— Belaisvio ginklas,— pasakiau.
Tomkinsas pabandė užsimauti tą šlykštynę ant savo rankos, Bleikas išgąstingai žvilgtelėjo į jį ir, nusiritęs nuo šiaudų kūlio, apmirė.
— Jeigu neprieštaraujate, važiuokim pro hipodromą. Ten liko mano mašina. Tikiuosi, ji sveika,— tariau.
Ji buvo sveika ir stovėjo viena vienintėlaitė aikštėje. Kylantis mėnuo atsispindėjo jos stoge. Išlipau ant kelio, paspaudžiau rankas Tomkinsui ir Pitui, palinkėjau jiems sėkmės ir ilgai žiūrėjau į raudonas tolstančio furgono šviesas, kol jos pradingo tamsoje.
Tada sėdau į mašiną, įjungiau šviesas, užvedžiau variklį, ryžtingai atsukau nugarą pareigai — nenorėjau atsakinėti į begalę klausimų Braitono policijos skyriuje,— ir nudūmiau Kotsvolds Hilso kryptimi.
Smalsumo graužiamas, padariau vingį pajūriu iki Port-smuto, manydamas, kad viešoji biblioteka dar gali būti atdara; taip ir buvo. Paprašiau enciklopedijos tomo ir susiradau žodžius „Čičen Ica". Pirmasis tų žodžių parašymas popierėlyje buvo teisingas.
Čičen Ica visai nebuvo imperatorius. Tai buvo sostinė. Senovinė majų, indėnų genties, klestėjusios Centrinėje Amerikoje prieš pusantro tūkstančio metų, sostinė Jukatane.
Aš žiūrėjau į tą žodį, kol raidės ištižo prieš akis.
Tai, kas įvyko po to; esu linkęs aiškinti reakcija į nežmonišką baimę, kurią jaučiau prieš dėdės Džordžo pistoleto vamzdį, iš dalies alkiu ir mirtino nuovargio antplūdžiu, taip pat kelių pastarųjų savaičių įtempimo staigiu atoslūgiu. Iš pradžių rankos, paskui ir visas kūnas pradėjo virpėti. Keliais suspaudžiau stalo, prie kurio sėdėjau, koją ir paėmiau į rankas knygą, kad sustabdyčiau tą virpėjimą. Tai truko kelias minutes, iš manęs veržėsi riksmas. Aš įveikiau virpulį, įtampa atslūgo, tiktai jaučiau, kad visas apsipyliau šaltu prakaitu.
Čičen Ica. Sunkiai atsikėliau ir užverčiau knygą, pastačiau ją į lentyną ir pėjau. Pasirodo, buvau paspendęs spąstus geriau, negu agniau, kai apsimetinėjau supratęs, ką Džo pasakė man prieš mirtį.
Prisiminiau kabinetą su lentynomis už stiklų. Tarytum mačiau prieš save masyyų raižytinį ąžuolinį stalą, aplan-kalus su indėnų genčių istorijomis, ypač vieną — su užrašu „Majai". Dėdė Džordžas per daug pripasakojo man apie majus, ir jis žinojo, kad žodžiai Čičen Ica neabejotinai užves mane ant pėdsako.
AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS
Tai, ko man nepavyko padaryti dėl Keitės savo meile, aš padariau, sunaikinęs ją supantį pasaulį.
Ji stovėjo priešais mane išsitempusi ir stengdamasi tvardytis, su tokios neįveikiamos, aštrios neapykantos išraiška, kad pajutau savo nelaimę taip ryškiai, kaip pajunti kartumą burnoje. Kadaise prigesinta vidinė ugnis joje ryškiai suliepsnojo, pasirodė nauja išraiška — j'ėgos ir brandumo. Aš žiūrėjau į ją — labiau trokštamą negu bet kada.
Išankstinis tardymas dėl Džordžo Peno veiklos ir mirties buvo du kartus atidėtas ir galų gale ką tik pasibaigė. Policininkai, liudininkai, Keitė ir aš — visi stovėjome Braitono teismo hole, ketindami eiti laukan.
Išvada apie „veiksmus nepakaltinamuma būsenoje" buvo gailestinga, bet nebuvo įmanoma nuslėpti nuo smalsių, sensaciją užuodusių reporterių dėdės Džordžo nusikalstamos veiklos apimties. ,,L. S. Pertas" ir „Markonio taksi" ištisas dvi savaites nėjo iš laikraščių pirmųjų puslapių. Tai, kad aš pastūmiau dėdę Džordžą nūšižudyti, galų gale nė kiek nepadėjo tetai Deb. Šokas ir širdgėla sukėlė jai širdies priepuolius, ir ketvirtasis buvo paskutinis. Tačiau Keitei dėdės Džordžo savižudybė vis dėlto buvo geriausia išeitis. Jai teko sužinoti tiesą apie jį, bet nereikėjo dalyvauti jo teisme ir bausmės vykdyme.
Į mano laiškus su užuojautos pareiškimais ji neatsakinėjo. Į telefono skambučius man kiekvieną kartą būdavo atsakoma — jos nėra namuose. Iiįjtai dabar aš supratau, kodėl. Dėl ją užgriuvusios nelaimei ji kaltino tiktai mane.
— Aš neapkenčiu jūsų,— neglilestingai tarė ji.— Jūs man šlykštus. Įsėlinote į mūsų namus ir naudojotės vis-
kuo, ką jums galėjo pasiūlyti...— Aš pagalvojau apie mudviejų švelnius bučinius ir, sprendžiant iš kibirkšties, žybtelėjusios jos akyse, tą patį pagalvojo ir ji...— už visa tai jūs atsilyginote, susmukdydamas vargšą senuką, o galop nužudėte ir bejėgę seną moterį. Aš nebeturiu nei-dėdės, nei tetos. Aš dabar nebeturiu nieko pasaulyje. Nieko. Niekur.— Ji kalbėjo su kartėliu.— Kodėl jūs taip padarėte? Kodėl nepalikote jų ramybėje? Kodėl jums prireikė sugriauti mano namus? Juk žinojote, kad aš juos mylėjau! Aš negaliu matyti jūsų, taip jūsų nekenčiu!
Aš kvėptelėjau ir mėginau aplaižyti sukepusias lūpas.
— O jūs pamenate vaikus, kuriuos džiudžitsu treneris vežiodavo į mokyklą, nes tėvai nedrįsdavo išleisti jų iš namų?—paklausiau.