Bet Keitė pažvelgė į mane rūsčiai, lyg būtų negirdėjusi klausimo.
— Jūs niekšingiausias žmogus, kokį kada nors buvau sutikusi, ir, nors pamiršti jūsų negaliu, aš niekados negalvosiu apie jus be... be...— Jai užgniaužė kvapą. Ji ūmai nusisuko nuo manęs ir nuėjo durų link.
Fotoreporterių lempų blyksniai ją apakino, ir ji kill? telėjo ranką, bejėgiškai stengdamasi užsidengti veidję. Neviltis ir vienatvė. palenkė jos pečius, ji šaukte šaukėsi užtarimo, o aš, karstai trokštąs ją nuraminti, buvau vienintelis žmogus, iš kurio ji nepriėmė paguodos. Žiūrėjau, kaip ji skubiai praėjo pro užpylusius' ją klausimais žūr-naliątus ir sėdo į laukiantį samdytą automobilį.
Automobilis nuvažiavo. Aš tylėdamas žvelgiau jai įkandin.
Pagaliau suvokiau, kad šalia stovi Lodžas ir jau keliolika sekundžių kalba su manimi. Aš negirdėjau nė žodžio, o jis, matyt, laukė atsakymo.
— Atleiskite,—pertraukiau jį.— Ką. jūs pasakėte?
Lodžas pažiūrėjo į duris, pro kurias išėjo' Keitė, ir
atsiduso.
— Nieko svarbaus. Klausykite, ji vėliau supras... Aš girdėjau kai ką iš to, ką ji pasakė... Bet juk negalima jūsų kaltinti, kad jos dėdė darė nusikaltimus!
-—Jeigu būčiau žinojęs...— tariau ir prikandau liežuvį, tik per plauką neišeidavęs.— Jeigu būčiau žinojęs,
kad Džordžas Penas — Klodas Tiveridžas, viską būčiau padaręs kitaip.
— Na, Penams kaip tiktai viskas pakrypo neblogai,— tarė Lodžas.— Greita pabaiga turi savo privalumų.
Jo tonas buvo reikšmingas, ir aš supratau, kad jis nujaučia mano vaidmenį dėdės Džordžo mirtyje. Jis ir anksčiau pastebėdavo, kad mano dingimai iš Braitono po pergalių lenktynėse neatitikdavo mano charakterio, ir reikšdavo mandagų skepticizmą dėl išgalvotų priežasčių. Jis užsiminė man, kad Braitono policija, taksi klausydamasi dėdės Džordžo įnirtingo kliedesio, nugirdo kažkokį pašalinį toną, lyg ir neaiškų murmėjimą, po to — šūvį. Iš pradžių jie to negalėjo paaiškinti, bet paskui rado išjungtą mikrofoną ir kulką sienoje, ir tada padarė išvadą, kad dėdė Džordžas bandė, ar veikia senoviškas-ijistoletas. Tačiau tai privertė juos paskubėti, jie atvyko kaip tiktai laiku ir girdėjo šūvį, kurį jis paleido į save.
— Gal ir jūsų tiesa,— nenoromis atsakiau Lodžui.
Jis suminkštėjo, nusišypsojo ir pakeitė pokalbio temą.
— Šią savaitę bus „Markonio'taksi" šoferių teismas,— |ė jis.— Tikiuosi, jūs ateisite liudyti.
p— Taip,— atsakiau, nors tokia perspektyva manęs ne-iugino.
Visus, kurie tą vakarą persekiojo mane keliuose, išgąsdino šūvis ir netikėta tyla imtuvuose. Kai kurie patys patraukė atgal į Braitoną, kiti pasuko į Londoną, o vienas ar net du metė mašinas ir mėgino sprukti pėsčiomis. Bet nė vienas nepaspruko. Pasinaudojusi mano miglotais nurodymais, kuriuos persakė Lodžas, policija užblokavo kelius. Taigi prieš pabaigą dėdė Džordžas agitavo policiją.
Dabar tiems žmonėms buvo pateikti kaltinimai dėl šantažo, kūno sužalojimų ir nužudymo.
Užrašai, rasti dėdės Džordžo kabinete, byloje, su kraugerišku humoru pavadintoje „Pastabos apie žmonių aukojimą", visiškai patvirtino, kad Džo Nantvičių nudūrė žmogus, ryšėjęs mano kaklaraištį.
Ir dėdės Džordžo nusikaltimų motyvai dabar taip pat buvo aiškūs. Su jo pajamomis po karo buvo neįmanoma gyventi ankstesnio prabangaus gyvenimo. Užuot privertęs tetulę Deb pažvelgti į veidą tikrovei arba. nors pats pasiryžęs, jis per metelius kitus iššvaistė didžiąją dalį savo kapitalo. Iš paskutinių lėšų nupirko firmą „Markonio taksi" ir stojo į nusikaltimų kelią. Jis vadovavo per Filderį ir kažin ar kada pats matė savo žiaurių įsakymų rezultatus. Aš netgi abejoju, ar jo nusikaltimai jam pačiam buvo realesni už barbariškumą pirmykščių genčių, kurias jis studijavo.
Policija rado ketverių metų sąskaitas — jo pajamas iš smulkaus teroro. Kai kur prieš kavinės arba smuklės savininko pavardę buvo įrašytas žodis: „Įtikintas".
Lenktynių ataskaitos buvo trumpesnės; jose buvo sumos, kurių paskirties policija nežinojo. Bet vienas lapelis, pavadintas „Džo Nantvičius", buvo gana aiškus. Tai buvo datų ir sumų sąrašas, mažiausia suma buvo šimtas svarų. O apačioje buvo pabrauktas storas brūkšnys ir spausdintomis raidėmis dėdės Džordžo kaligrafiškai parašyti. žodžiai: „Sąskaita uždaryta".
Keitė išvažiavo, ir žurnalistai išsiskirstė. Jų pramoga baigėsi.
— Jūs važiuojat?— paklausiau Lodžą. Aš buvau paėmęs jį Meidenhede, kai važiavau čia. Jis linktelėjo, ir mudu nuėjome prie mano automobilio.
Kai aš laimingas, važiuoju labai greit. Tą dieną man nebuvo sunku laikytis nustatyto greičio vingiuotuose Sa-sekso keliuose. Ir Lodžas kentė mano atkaklų tylėjimą visą pirmąją kelio pusę iki Meidenhedo.
Pagaliau jis tarė:
— Mis Eleri Pen buvo labai naudinga savo dėdei. Ko tik jūs imdavotės, persekiodami jį, viskas tuoj pat tapdaVo jam žinoma. Nenuostabu, kad jis žinodavo visus jūsų veiksmus.
Aš seniai buvau susigyvenęs su ta mintimi. Bet kad tai garsiai pasakė kažkas kitas, padarė visiškai netikėtą efektą. Žaibas perbėgo man nugara ir trenkė į smegenis, kažkur pasąmonės gelmėse suskambėjo pavojaus signalas.
Abi kelio puses gožė krūmokšniai ir viržynai. Aš sulėtinau greitį, pasukau į šalikelę ir sustojau. Lodžas klausiamai pažvelgė į mane.
— Tai, ką jūs pasakėte.. aš noriu apgalvoti,— tariau.
Jis kiek laiko sėdėjo tylėdamas, paskui paklausė:
— Kas jus jaudina? Byla baigta. Viskas aišku.
Aš papurčiau galvą.
— Yra dar kažkas kitas,— tariau.
— Ką jūs norite pasakyti?
— Yra kažkas kitas, ir mes jo nežinome. Kažkoks dėdės Džordžo patikėtinis.— Nepaisant visko, aš vis dar galvojau apie jį kaip apie ,,dėdę Džordžą".
Lodžas tarė:
— Filderis, valdytojas, buvo suimtas. Ir visi ,,L. S. Perto" tarnautojai, nors juos paskui paleido. Tiktai du klerkai šiek tiek suvokė, kas dedasi: vienas lankydavosi lenktynėse, kitas buvo patikėtinis kontoroje. Jie gaudavo iš Filderio instrukcijų, kuriems arkliams priimti bet kokias lažybų sumas.
— Džo „prilaikydavo" arklius daug anksčiau, negu dėdė Džordžas padovanojo Keitei Dangiškąjį, ir niekada anksčiau Keitė nesidomėdavo lenktynėmis. Kažkas kitas, lankantis lenktynes, turėjo tarnauti dėdei Džordžui,— įsitikinęs pasakiau.
— Arkliui parinkti Penui būtų užtekę rytinio laikraščio ir lenktynių programos, dėl to jam nebuvo reikalo pačiam eiti į lenktynes. Jam nereikėjo nė bendrininko hipodrome, pakako savo bukmekerio — Perto. Jus įkvepia vaizduotė.
— Dėdė Džordžas mažai nusimanė apie arklius.
— Gal jis apsimetinėjo,— skeptiškai tarė Lodžas.
— Keitė man sakė, kad, kiek ji pamenanti, dėdė niekada nesidomėjo lenktynėmis. Šantažu su „Markonio" taksistų pagalba jis pradėjo užsiiminėti prieš ketverius metus ir tiktai metai, dar mažiau, kaip perkėlė savo machinacijas į lenktynes. Iki tol jis neturėjo pagrindo apsimetinėti. Matyt, jis iš tiesų absoliučiai nenutuokė apie arklius.
— Gal ir taip,— tarė Lodžas.— Bet nieko kito tai neįrodo.
— Jis privalėjo turėti savo žmogų hipodrome. Kaip kitaip jis būtų suradęs žokėjų, kurį lengviausia papirkti?
— Gal jis kreipėsi į kelis?
— Ne. Tada būtų kilę kalbų.
— Jis bandė kreiptis į majorą Deividsoną,— tarė Lo-džas.— O tai atrodo kaip šiurkšti jūsų įsivaizduojamo patarėjo klaida.
— Taip,— turėjau sutikti. Aš mėginau kitaip ieškoti atsakymo į šį klausimą.— Vienas ar du dalykai neseniai buvo pranešti dėdei Džordžui be Keitės pagalbos. Ji apie juos nežinojo. Kaip jūs tai paaiškinsite?