— Kokie dalykai?
— Pavyzdžiui, rudo popieriaus skiautė. Džo išplepėjo apie ją Liverpulio hipodromo svėrykloję. Keitės ten nebuvo. O po dviejų dienų Džo buvo nužudytas. Pas ką rado tą popierių, jūs pats žinote.
Lodžas susimąstė.
— Kas nors galėjo jai paskambinti sekmadienį ir užsiminti apie tai.
Man šmėstelėjo mintis apie Deiną. Aš tariau:
— Tegu taip. Bet tai būtų pasirodę jai per daug neįdomu, kad vertėtų papasakoti dėdei Džordžui.
— Kas gali žinoti?—tarė jis.
Užvedžiau variklį, ir mes tylėdami nuvažiavome kelias mylias. Gerai, kad Lodžas nešnekėjo. Aš nenorėjau atsisakyti gilaus įsitikinimo, kad buvo dar vienas priešas, buvau beveik tikras, kad mano atmintyje užfiksuota, kas jis.
Kai galų gale atsargiai pasakiau apie tai Lodžui, jis reagavo į mano žodžius kur kas rimčiau, negu tikėjausi. Ir po kelių minučių apmąstymų apstulbino mane, pareikšdamas:
— Galbūt pasąmonė neleidžia jums prisiminti, kas tas priešas, nes jis jums patinka. ..
Išleidau Lodžą Meidenhede ir nuvažiavau į Kotsvoldą.
Įėjęs į seną mūrinį namą, kur vaikai triukšmingai bė-go per holą gerti arbatos, pasijutau pagaliau patekęs į protingą pasaulį. Scilė lipo laiptais, nešdama glėbyje krūvą Polės vasarinių rūbelių. Aš priėjau, pasitikau ją ant laiptų apačioje ir pabučiavau į skruostą.
— Mudvi su Džoana nusprendėme atlenkti sukneles,— tarė ji.— Mergaitė auga ne dienomis, o valandomis, teks viską pailginti...
Nuėjau paskui ją į svetainę, ir abu atsisėdome ant kilimo priešais degantį židinį.
— Na, kaip? Viskas baigėsi?— paklausė Scilė, nustūmusi rūbus ant grindų.
— Manau, kad taip. Man baigėsi per daug dalykų.
Papasakojau jai apie tardymą.
— Tiktai dėl Bilo Džordžas Penas buvo demaskuotas. Bilas žuvo ne veltui.
Ji ilgai nieko neatsakė, ir aš mačiau, kaip geltona liepsna atsispindi jos neišverktose ašarose. Paskui ji nurijo kamuolį gerklėje, papurtė galvą, tartum norėdama nusimesti praeitį, ir tarė:
— Einam gerti arbatos su vaikais.
Polė paprašė mane užklijuoti jos dviračio kamerą. Henris pasakė sugalvojęs keletą gambitų ir paprašė mane sužaisti su juo šachmatais po vakarienės. Viljamas lipniai pakštelėjo man į skruostą ir kyštelėjo į delną prakąstą obuolį kaip dovaną. Aš vėl buvau namuose.
DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS
Beveik nepakeliama mintis, kad praradau Keitę, nepaliko manęs. Negalėjau nusikratyti tos minties. Pabudęs rytą, jausdavau, kaip įsiveržia skausmas, kuris sugadins man dieną. Užmigęs matydavau Keitę sapne, ji bėgdavo nuo manęs ilgu tamsiu tuneliu. Atrodė neįtikėtina, kad kada nors dar ją pamatysiu, ir aš mėginau pratinti save prie tos minties ir elgtis išmintingai. Praslinkus savaitei po teismo, nuvykau į lenktynes Banberyje, ir Keitė buvo ten. Ji vilkėjo tamsiai mėlyna suknute, paakiuose juodavo ratilai. Ji buvo išblyškusi ir rami, ir veido išraiška nepasikeitė, pamačius mane. Ji laukė manęs prie svėryklos ir prakalbino, vos tiktai priėjau.
— Alanai, man rodos, aš turiu jus atsiprašyti dėl to, ką tada pasakiau.— Ji ištarė visa tai su aiškiom pastangom.
— Nieko tokio,— atsakiau.
— Ne... ne, ne nieko. Aš pagalvojau apie tai, ką jūs sakėte... apie tuos vaikus, važinėjančius į mokyklą džiu-džitsu treneriui saugant... ir supratau, kad dėdę Džordžą reikėjo sulaikyti.— Ji patylėjo.— Jūs nekaltas dėl tetos
Deb mirties. Prašom atleisti man, kad taip pasakiau.— Ji atsiduso taip sunkiai, lyg būtų įvykdžiusi neapsakomai varginančią pareigą.
— Jūs sukorėte visą kelią čia liktai dėl to, kad man šitai pasakytumėte?— paklausiau.
— Taip. Aš kankinausi, kad buvau tokia neteisinga.
— Keite, brangioji Keite,— tariau, ir mano širdyje pradėjo sklaidytis migla.— Aš būčiau atidavęs viską pasaulyje, kad tai būtų ne dėdė Džordžas, patikėkite manim! — Aš įdėmiai pažvelgiau jai į veidą.— Jūs... Jūs ko nors šiandien valgėte?
— Ne,— tyliai atsakė ji.
— Reikia pusryčiauti,— tariau aš ir, nedavęs jai laiko atsisakyti, paėmiau už rankos ir nuvedžiau į užkandinę. Ten aš stebėjau, kaip ji valgė, iš pradžių vos paliesdama maistą, paskui su ūmai atsiradusiu apetitu, kol gyvybės spalvos palengva grįžo į jos veidą ir jos balse suskambėjo ankstesnio linksmumo silpni atgarsiai.
Ji paėmė antrą porciją karšto pudingo su mėsa ir staiga draugišku tonu tarė:
— O jūs nevalgysit?
— Man reikia joti.
— Taip, žinau, skaičiau laikraštį. Nepatikimasis, ar ne taip?—paklausė ji kramtydama.
— Taip,— atsakiau.
— Būkite atsargus, gerai? Prižadate? Juk jis dar nelabai prajodinėtas, kaip sako Pitas.
Aš pažvelgiau į ją sužavėtas, o ji tamsiai nuraudo.
— Keite,— tariau.
— Aš... aš maniau, jūs niekada neatleisite man už tą baisų šiurkštumą. Aš praleidau baisiausią savaitę savo gyvenime, apgailestaudama kiekvieną žodį, kurį buvau pasakiusi. Bet užtat pagaliau supratau, ką jaučiu jums. Aš mėginau įsikalbėti, kad būsiu laiminga, jeigu niekados nebematysiu jūsų, 4>et dariausi vis nelaimingesnė ir nelaimingesnė. Aš... aš maniau, kad jūs niekada nebenorėsite manęs matyti po to, kas įvyko Braitone. Aš pagalvojau, kad geriau man pačiai atvažiuoti, jeigu noriu, kad sužinotumėt, jog gailiuosi, ir pasakyti jums tai, kad pamatyčiau, kaip jūs reaguosite.
— O kaip, jūsų nuomone, turėjau reaguoti?
— Aš maniau, kad jūs tikriausiai užriesite nosį ir nužvelgsite mane su lediniu šalčiu. Nekaltinčiau jūsų dėl to.— Pamiršusi geras manieras, ji susikimšo į burną didelę pudingo plutą.
— Ar norite tekėti už manęs, Keite?— paklausiau.
— Taip!—atsakė ji pilna burna, toliau pjaustydama pudingą. Aš kantriai laukiau, kol ji baigs pyragą ir pereis prie sūrio ir sausainių.
— Kada jūs paskutinį kartą valgėte?— paklausiau, kai ji galų gale padėjo servetėlę.
— Nepamenu.— Ji pažvelgė į mane su naujo džiaugsmo ir po juo glūdinčio seno liūdesio išraiška, ir iš tos išraiškos, taiptpat iš to, ką ji pasakė apie Nepatikimąjį — pirmas jos rūpestis mano saugumu! — aš supratau, kad ji iš tikrųjų tapo vyresnė.
Aš tariau:
— Norėčiau jus pabučiuoti.
— Hipodrome nenumatyta patogumų jaunikiams ir nuotakoms,— atsakė ji.— Čia tiktai arklių furgonai.
— Mes turime dešimt minučių,— tariau.— Aš dalyvauju antrose lenktynėse.
Mudu įlipome į Pito furgoną. Aš suspaudžiau ją glėby, ir šį kartą Keitės lūpos atsakė man ne seseriškai.
Dešimt minučių prabėgo kaip viena sekundė. Mudu sugrįžome, aš nuėjau į svėryklą ir apsitaisiau savo uniforma, palikęs šiek tiek apkvaitusią Keitę ant suoliuko apačioje saulėkaitoje. Jojau pirmą kartą po to, kai pasibaigė dėdės Džordžo byla. Neramiai apsidairiau rūbinėje, žvelgdamas į gerai pažįstamus veidus ir nenorėdamas patikėti, kad kuris nors iš jų galėjo tapti Džo mirties priežastimi. O gal Lodžo teisybė, aš paprasčiausiai nenoriu to žinoti? Pasąmonėje. Juk kažkada man patiko ir pats dėdė Džordžas. Gal ir dabar man neužteks drąsos žiūrėti, kaip kažkieno draugiška kaukė bus nuplėšta ir po ja pasirodys krokodilas?
Klemas padavė senąją švinu apsunkintą aprangą. Aš žiūrėjau į jo raukšlėtą veidą ir pagalvojau: „Ne tu. Ne, ne tu".
Atrodė išdavystė netgi galvoti apie tai, nors kas kitas, jeigu ne Klemas, galėjo girdėti ir žinoti viską, ir nė viena svarbesnė žinia nelikdavo jo neišgirsta. Orakulas — taip jį vadindavo kai kurie vaikinai. Smagus niuksas į nugarą nutraukė mano apmąstymus.
— Na, kaip sekasi sekliams, žvirbleli?— suriaumojo Sendis, stabtelėdamas ir balansuodamas ant vieno kelio balną, prie kurio segė kilpas.— Kaip gyvuoji, Šerlokai?