— Išėjau į atsargą,— nusišypsojau.
— Ne, tikrai? Po tokių pritrenkiančių rezultatų?
— Verčiau užsiimsiu lenktynėmis. Mažiau rizikos.
Draugiškas Sendžio žvilgsnis nuslydo mano veidu prie
rando.
— Užsiiminėk į sveikatą, bičiuli,—tarė jis.— Bet tu pakeisi nuomonę, kai susilaužysi tiek kaulų, kiek aš.— Jis apvyniojo pavaržą aplink balną, pakišo sagtis po pa-balne ir, atvertęs šalmą ant pakaušio, nuėjo prie durų. Visų galvos, tarytum magneto traukiamos, gręžėsi į jo linksmą balsą.
Kitame rūbinės gale pamačiau Deiną, demonstratyviai atsukusį man nugarą. Plepėdamas su kažkuo prie vartų, jis, deja, pamatė mudu su Keite, grįžtančius iš arklinių furgonų aikštelės. Jis gerai įžiūrėjo mudviejų spindinčius veidus, pirm negu pastebėjome jį, ir jam nereikėjo paaiškinimų. Jis pasveikino Keitę dviem šykščiom frazėm, o man nepasakė nė žodžio.
Praėjau pro užsispyrėlišką jo nugarą ir išėjau į aptvarą. Jis nusekė mane. Pitas treniravo mudviejų arklius, ir mums abiem reikėjo jį pamatyti.
Išvydęs mane, Pitas be ceremonijų leptelėjo:
—t Alanai, Keitė pasakojo man jūsų naujienas. Šauniai padaryta!
Jis atlaikė įnirtingą Deino žvilgsnį ir skubiai pradėjo kalbą apie lenktynes. Jis kalbėjo apie Deino arklį, bet aš jo tebegirdėjau.
Už dešimties jardų nuo mūsų stūksojo it uola galingas Klifordas Tiudoras, ritinėjantis burnoje cigarą ir įsakinėjantis savo treneriui bei žokėjui. Keista, pagalvojau, kaip dažnai aš susiduriu su tuo žmogumi. Žiūrėjau, kaip jis sunkiai, kampuotai judina bronzines rankas, norėdamas geriau įkalti savo reikalavimus, ir pamačiau, kad jaunutis žokėjas, pakeitęs Džo, raukia kaktą, aiškiai sunerimęs.
Nulydėjau jį akimis iki tos vietos, kur seras Krės vėlas Štampe, prieš užimdamas savo oficialų postą teisėjų ložėje, stebėjo, kaip jo sūnelis Deividas sėda į balną. Už jų žmonės, žmonės, žmonės, arklių savininkai ir treneriai, paskutinę akimirką instruktuojantys ir perskaičiuojantys savąsias lažybų sumas.
Kiek daug žmonių aš čia pažinojau! Ir kiek jų mėgau. .. Kuris iš jų, kuris iš jų ne toks, koks atrodo?
Pitas padėjo man užsikarti ant siauros Nepatikimojo nugaros, aš pamojau ranka Keitei, stovinčiai už aptvaro, ir ristele nujojau į startą.
Staiga mane aplenkė Deinas. Susilyginęs jis pasuko galvą į mano pusę. Šaltai žvilgtelėjęs, jis tarė:
— Kad tave kur velniai! — Jis pabrėžė visus keturis žodžius ir pavarė savo arklį į šalį, kad neturėčiau galimybės atsakyti. Aš де nemaniau atsikirsti. Jis arba pajėgs nugalėti save, arba ne; bet kuriuo atveju aš niekuo negalėjau jam padėti.
Šitose lenktynėse dalyvavo vienuolika žokėjų. Mes sukinėjomės vietoje, kol padėjėjas veržė pavaržas, o pats starteris šaukė numerius. Sendis paprašė leidimo nulipti, kad galėtų pataisyti balną, pasistūmėjusį pirmyn, jojant prie starto. Starteris linktelėjo, pažiūrėjo į savo laikrodį ir pasakė Sendžiui, kad ilgai nesikapstytų. Šitas starteris negalėjo pakęsti vėlavimo ir nervindavosi dėl mažiausio sutrikimo.
Sendis atsegė pavaržą, patraukė į vietą balną ir vėl jį užveržė. Aš spoksojau į jį, užuot sutelkęs dėmesį į Nepatikimąjį, ir tai, kas įvyko, atsitiko tik dėl mano kaltės.
Tarnautojas mostelėjo prieš mano arklio nosf* balta vėliavėle, kuria jis signalizuodavo tribūnoms, kad startui pasiruošta. Mano jaunas žirgas išsigando, atsistojo piestu lyg cirko arklys, šoko į šalį ir numetė mane žemėn. Aš nukritau aukštielninkas, persiverčiau ir pamačiau, kad Nepatikimasis liuoktelėjo užpakalinėmis kojomis ir nušuoliavo jojimo tctku, '
Kelias sekundes gulėjau, stengdamasis atgauti kvapą, o Sendis priėjo prie manęs, juokdamasis ir tiesdamas ranką padėti atsikelti. Jis netgi šiurkščiai pajuokavo dėl mano kritimo.
Staiga man keistai apsvaigo galva, ir visi penki mano pojūčiai pradėjo krėsti fantastiškus triukus. Gulėdamas po pavasario saule, pajutau ant veido lietų. Man sulaikė kvapą, aš nebuvau sužeistas, ir tuo pat metu visą kūną pervėrė aštrus skausmas. Aptemusioje sąmonėje tarytum susiliejo praeitis ir dabartis, ir du visiškai skirtingi įvykiai sakytum vyko vienu metu. Aš žiūrėjau Sendžiui į veidą. Mačiau pažįstamą bedantę šypseną (dirbtinius dantis jis, kaip visada, atsargumo dėlei buvo išsiėmęs), mačiau besijuokiančias rudas akis porausvėmis blakstienomis ir valiūkišką „velniai mane parautų" išraišką. Jo veidas buvo nutviekstas saulės. Ir tuo pat metu aš pamačiau tą veidą, artėjantį į mane per lietaus uždangą, veidą su žiauriomis akimis ir grėsminga burna. Aš girdėjau balsą, sakantį: „Šlykštus apsigimėlis! Gal dabar jis pasimokys nekišti nosies į svetimus reikalus",— ir pakėliau ranką, dengdamas skruostą nuo bato, kuris jau kilo spirti...
Man regėjimas prašviesėjo; Sendis ir aš tebežiūrėjome vienas kitam į akis, lyg tarp mudviejų vyktų kova. Jis nuleido ranką, ištiestą man padėti, ir draugiškumas visiškai išnyko iš jo veido, kaip iš prityrusio aktoriaus veido išnyksta nereikalinga išraiška, kai vaidmuo jau suvaidintas.
Pasijutau tebelaikąs delną, prispaustą prie skruosto. Skubiai atitraukiau jį, bet judesys buvo pakankamai išraiškus. Aš prisiminiau viską, kas atsitiko prie kliūties Bristolyje, ir Sendis šitai suprato.
Mano kojose vėl atsirado jėga, ir aš pašokau. Starteris pažiūrėjo į laikrodį ir, slopindamas įniršį, paklausė, ar aš pasirengęs. Atsakiau teigiamai ir atsiprašiau sulaikęs lenktynes. Take kažkas sugavo Nepatikimąjį ir dabar vedė prie starto.
Sendis neskubėjo sėsti į balną, jis stovėjo priešais mane. ▼
— Tu nieko negalėsi įrodyti,— tarė jis, kaip visada atvirai imdamas jautį už ragų.— Niekas negalės įrodyti, kad aš buvau susijęs su Penu.
— Flečeris,— atsakiau iš karto.
— Jis laikys liežuvį už dantų,— įsitikinęs atsakė Sendis.— Jis mano pusbrolis.
Dėdės Džordžo lenktynių avantiūra, kaip dabar supratau, buvo inspiruota ne tiktai bukmekerių firmos bankru-tavimo. Lengvai įsigytas sąjungininkas hipodrome galėjo būti kaip tiktai tas faktorius, kuris nulėmė jo apsisprendimą pirkti firmą „L. S. Pertas".
Mintyse peržvelgiau kitus gaujos narius.
— Na, o Filderis?—paklausau po trumpos pauzės.
— Jam aš tiktai balsas telefonu. Balsas, pavarde Smitas. Jis neatskirtų manęs nuo kinų imperatoriaus,— tarė Sendis.
Aš laikinai kapituliavau.
— Kam tu šitą darei?— paklausiau.
— Dėl pinigų, kam gi dar?—paniekinamai atšovė jis, aiškiai laikydamas mano klausimą kvailu.
— Kodėl tu pats neprilaikydavai arklių? Kodėl leis-davai Džo uždirbti krūvas pinigų pralaimint?
Sendis mielai paaiškino:
— Du kartus pats prilaikiau. Su antru arkliu mane sučiupo valdžia, ir aš vos vos išsikapsčiau iš tos bėdos. Aš įniršau, brolyti. Pasiūliau bosui pasamdyti tą netikšą Džo vietoj manęs. Tegul jis netenka teisių, o ne aš, tariau sau. Bet aš gaudavau gerą procentą kaskart, kai jis prilaikydavo.
Ir dar labiau įniršai, kai jis, nesilaikydamas susitarimo, laimėjo su Bolingbroku?— paklausiau.
— Žinoma!
— Vadinasi, Džo tau nesakė, kad nelaikys Bolingbroko? Tu žinojai iš anksto?
— Tu tikras Šerlokiukas,— tarė Sendis.
— Tai tu vis dėlto permetei jį per barjerą Plamptone?
— Jis tą užsidirbo. Aš per jį praradau penkiasdešimt statytų svarų už Leiką, taip pat boso premiją.
— Gal jis i^nirties buvo nusipelnęs?—karčiai paklausiau. x
Žmogus, vedantis man Nepatikimąjį, buvo jau už šimto jardų.
— Tas avigalvis nemokėjo laikyti liežuvio už dantų. Jis mojavo tuo rudu popiergaliu Liverpulyje ir šaukė tave. Aš mačiau, kas jame parašyta, ir pasakiau Filde-riui, štai ir viskas. Aš nežinojau, ką tai reiškia, bet būčiau galėjęs lažintis, kad bosui tai nepatiks. Džo pats ieškojo bėdos.