Ježis Edigėjus SAVIŽUDŽIO TESTAMENTAS
Kazimežas Korkozovičius BALTAS APSIAUSTAS RUDAIS LANGELIAIS
Joana Chmelevska GYVI NEGYVĖLIO ŽODŽIAI
NUOTYKINIAI UŽSIENIO RAŠYTOJŲ KORINIAI
Ježis Edigėjus SAVIŽUDŽIO TESTAMENTAS
Kazimežas Korkozovičius BALTAS APSIAUSTAS RUDAIS LANGELIAIS
Joana Chmelevska GYVI NEGYVĖLIO ŽODŽIAI
VILNIUS
„VYTURYS"
1988
ВВК 94.3-44 Nu24
_ 4703010100—079 _ _ © Vertimas į lietuvių kalbą,
N M856(08)—88 98—88 „Vyturio" leidykla, 1988
ISBN 5—7900—0096—7
Ježis Edigėjus SAVI2UD2IO TESTAMENTAS
Romanas
Iš lenkų kalbos vertė JONAS CEKYS
Jerzy Edigey. TESTAMENT SAMOiBOJCY. Czytelnik. Warszawa. 1972
I skyrius
ADVOKATO KABINETE
Advokatas Mečislovas Rušinskis pagaliau atsikratė paskutinio kliento. Žvilgčiodamas i laikrodį, skubiai rinko nuo stalo išmėtytas bylas ir bet kaip grūdo jas į čia pat stovinčią spintą. Buvo susitaręs su labai dailia... Ne taip jau svarbu su kuo. Nenorėjo vėluoti, o iki sutarto susitikimo liko nedaug laiko. Tas plepys sugaišino jam beveik pusę valandos. Kaimiečiai tai patys vangiausi klientai. Už savo keletą grošų jie gali advokatą negyvai užkankinti.
Rušinskis, arba, kaip jį artimieji paprastai vadindavo, Mečius, visame kolektyve garsėjo tuo, kad savo klientus atleisdavo greitai. Keletas žodžių, ir „viso gero". Mečius, smagus, žilaplaukis, pakankamai apvalių formų vyriškis, mylėjo moteris, vyną ir dainas, tačiau sunku nuslėpti, kad iš šių trijų aistrų potraukis muzikai buvo pats silpniausias. Taigi ir dabar jis taip skubėjo tikriausiai ne į koncertą filharmonijoje.
— Pas poną advokatą dar vienas klientas.
Advokatas pasižiūrėjo į kurjerį kaip į asmeninį priešą.
— Koks?
— Iš kur man žinoti? Pirmą kartą atėjo. Aš jo nepažįstu.
— Argi negalėtų penktadienį?
Advokatas priiminėjo pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais.
— Aš jam aiškinau, kad ponui advokatui reikia išeiti, kadangi turite reikalų trečiųjų teisme, bet jis užsispyręs.
Patyręs kurjeris puikiai žinojo visų savo įstaigos teisininkų įpročius ir laikė savo šventa pareiga saugoti juos nuo netikėtumų. Tačiau ne kiekvienas klientas būdavo nuolaidus.
— Ko nori?
— Minėjo kažkokius testamento reikalus. Kokius? Nenorėjo man sakyti. [Tik pabrėžė, kad skubūs ir geri — žodį „geri" kurjeris ištarė švelniai pabrėždamas.
— Velniai griebtų, ką gi daryti?
— Pone advokate, priimkite jį. Mano supratimu, apsimokės,— įkalbinėjo jį Francišekas ir tyliai, beveik pašnibždomis, patikliai paklausė: — Kur ponas susitarėte?
— „Šanchajuje".
— Su ta rudąja, kuri pastaruoju metu tris kartus čia buvo užėjusi?
Advokatas linktelėjo.
— Tai aš nubėgsiu,— aukojosi kurjeris,— ir pasakysiu jai, kad kokią valandžiukę palauktų.
— Kažin ar norės?
— Norės, norės. Aš jai atitinkamai papusiu miglų. Kokio nors pienburnio su tuščiom kišenėm, garbanotais plaukais, žinoma, nelauktų, bet pono advokato tikrai lauks. Dar jaunutė, turbūt ne daugiau kaip devyniolikos pavasarių, bet protelio tai ji turi.
— Francišekai,— ryžosi Rušinskis,— duokite tą klientą ir... patvarkykite su ta mergina. Pasakysite jai, kad labai svarbus reikalas ir kai tiktai galėsiu ištrūkti...
— Gerai, gerai, būkite ramus, pone advokate. Francišekas sutvarkys viską su kaupu. Argi man pirmiena?
Priešais advokatą prie rašomojo stalo atsisėdo maždaug penkiasdešimties metų vyriškis. Gal kiek vyresnis? Aukštas, plinkantis blondinas, blyškiai mėlynomis akimis, stambia nosimi. Apsitaisęs pilku kostiumu.
— Aš esu Jareckis,— sududeno jis bosu.— Vlodzime-žas Jareckis, pono advokato paslaugoms. Štai mano pasas,— sakydamas padėjo ant rašomojo stalo žalią knygutę.
— Klausau jūsų.— Rušinskis stengėsi nutraukti kliento žodžių srautą ir kiek įmanoma sutrumpinti jo vizitą.
— Malonėkite, pone advokate, pasižiūrėti į mano pasą, kad viskas būtų kaip reikiant.
Dėl mandagumo advokatas atvertė pasą. Į jį žvelgė prieš keletą metų daryta nuotrauka. Gretimo puslapio duomenys patvirtino, kad knygutės savininkas yra Vlodzime-žas Jareckis, gimęs 1918 metais Mlavoje. Grafoje ,šeimyninė padėtis" įrašyta ,,vedęs", o prie ,,Profesija" įrašyta „amatininkas". Antspaudas bei atitinkamas įrašas bylojo, kad šį pasą išdavė Varšuvos Vyriausioji civilinės milicijos valdyba.
Rušinskis grąžino pasą klientui, kuris jį įsidėjo į didelę, gerokai padėvėtą piniginę.
— Klausau jūsų? — pakartojo klausimą advokatas.
— Aš testamento reikalu. Kadangi, pone advokate, man jau sukako penkiasdešimt, laikas pagalvoti if apie mirtį. Prieš užmerkiant akis reikia viską sutvarkyti.
— Na, į aną pasaulį jums turbūt dar neskubu. Nepanašus jūs ir į ligonį,— mandagiai paprieštaravo Mečius, nors slapta pagalvojo: jeigu šį įkyruolį dabar nutrenktų perkūnas, tai būtų ne visai kvailas apvaizdos žingsnis.
— Niekad nežinai, kas tavęs laukia,— filosofavo Jareckis.— Todėl nusprendžiau parašyti testamentą ir atėjau pas jus, pone advokate.
— Jūs neturite savo nuolatinio advokato? Geriausia būtų jums kreiptis į tą, kuris jau tvarkė kokius nors kitus-jūsų reikalus.
— Advokatas advokatui nelygu, o apie jus tiek daug gero skaičiau laikraščiuose ir prisiklausiau iš žmonių. Pagalvojau: niekas geriau už advokatą Rušinskį nesutvarkys. Todėl ir drožiau pas jus nosies tiesumu.
— Dėkui,— moterų ir vyno žinovas šiuo metu atrodė kaip kankinys, sėdintis dantų gydytojo kėdėje, kai jam gręžia skaudamą dantį.
— Žinau, pone advokate, kad jūs labai skubate. Svarbūs reikalai.
— Labai svarbūs,— pritarė Mečius.
— Taigi aš labai trumpam.
Nenorėdamas užtęsti pokalbio, šį kartą advokatas nieko nepasakė.
— Taigi nusprendžiau parašyti testamentą...
— Testamentai yra trejopi.— Rušinskis stengėsi savo klientui kuo greičiau paaiškinti.— Savo ranka rašytas, notarinis ir bendrasis, žodžiu pasakytas ir, dviems liudininkams dalyvaujant, trečio asmens užrašytas.
— Man tai žinoma. Prieš ateidamas pas jus išnagrinė-jau civilinį kodeksą. Turiu parašytą testamentą. Norėčiau, kad jūs perskaitytumėt ir pasakytumėt, ar ko nors nepamiršau.
Klientas išsitraukė didelį pilką voką, išėmė iš jo ir padavė advokatui popieriaus lapą. Rušinskis jį išskleidė ir ėmė atidžiai skaityti. Baigėsi kalbos, advokatas pagaliau ėmėsi konkretaus darbo. Testamentas buvo parašytas mašinėle ir tiktai data ir testatoriaus parašas — ranka.
Advokatas tarė:
— Testamentas turi būti parašytas jūsų ranka.
— Kad aš keverzoju lyg vištos koja. Atrodo, dabar galima rašyti testamentus mašinėle, kad tik būtų tikras parašas. O jūs gi pats matote, jog parašas mano. O jeigu kas, galiu dar kartą pasirašyti jūsų akivaizdoje.
Tai sakydamas Jareckis paėmė testamentą ir, išsitraukęs iš kišenės amžinąją plunksną, lapo gale iškeverzojo: „dalyvaujant advokatui Mečislovui Rušinskiui antrą kartą pasirašiau — Vlodzimežas Jareckis". -
Iš tiesų šio kliento rašysena buvo ne iš gražiausių. O kai pasirašant atsismaukė Jareckio marškinių rankogalis, advokatas pastebėjo didelį randą. Tarytum būtų buvęs sužeistas kulka ar peiliu. Sužeidimas dar nesenas, nes buvo ryškus raudonas rėžis,
— O dabar gerai? — klientas padavė advokatui popieriaus lapą.
Testamentas buvo parašytas dideliame perpus sulenktame popieriaus lape, bet tekstas teužėmė tiktai vieną ketvirtadalį.
„Mano testamentas
Aš, žemiau pasirašęs Vlodzimežas Jareckis, gimęs 1918 metų rugpjūčio 27 dieną Mlavoje, gyvenantis Varšuvoje, Zapogodnos g-vė 24 bt. 65, būdamas sveiko proto, patvarkau šitaip: