Savo žmonai Malgožatai,- mergautinė pavardė Kvas-nevska, užrašau kooperatinį butą „Mūsų inkaro" kooperatyve, name Zapogodnos gatvėje 24, butas 65, kuriame šiuo metu gyvenu. Žmonai užrašau lengvąjį „Reno" markės. automobilį, Visuotinės taupomosios kasos automobilio knygeles, paprastąsias taupomosios kasos knygeles, o taip pat viską, ką yra gavusi gyvendama su manimi. Daugiau jai nieko nepriklauso. Kodėl, ji pati gerai žino.
Visą kitą savo turto dalį, kaip antai: amato dirbtuvę, esančią Chelmno gatvėje 17 kieme, kartu su visomis mašinomis, žaliavomis prekių gamybai, automobiliu „Varša-va" ir dar negautas pajamas už išsiųstas prekes, jei jų būtų mano mirties dieną, užrašau Stanislovui Kovalskiui, gyvenančiam Volomine, Aviečių gatvė 9. Taip nusprendžiau norėdamas atsidėkoti Stanislovui Kovalskiui už mano gyvybės išgelbėjimą Varšuvos sukilimo metu. Šį testamentą deponuoju Varšuvos advokatų kolegijoje Nr. 104, perduodamas advokatui Mečislovui Rušinskiui, kurį taip pat įgalioju po mano mirties imtis atitinkamų teisinių žygių mano paskutinės valios įgyvendinimui.
Varšuva, 1970 metų balandžio 14 diena.
- Vlodzimežas Jareckis"
Po mašinraščio tekstu buvo testatoriaus parašas. O žemiau pažymėta apie pakartotiną testamento pasirašymą jau advokato kabinete. Ant pilko voko buvo užrašas: „Vlo-dzimežo Jareckio testamentas".
Advokatas grąžino popierių klientui.
— Aš čia nieko negaliu padėti, pone Jarecki,— pasakė jis,— jūs privalote grįžti į namus ir savo ranka viską perrašyti nuo pradžios iki galo. Užeikite artimiausią penktadienį, tada ramiai sutvarkysime šį reikalą. Netgi gerai, kad taip susiklostė, nes šiandien labai skubu, o penktadienį nesu su niekuo susitaręs.
Amatininkas gudriai šyptelėjo.
— Prisipažinsiu jums, pone advokate, kad numačiau, jog su mašinėle rašytu testamentu gali nieko neišeiti. Jodei dėl visa ko apsidraudžiau kitu būdu.
Vlodzimežas Jareckis iš švarko kišenės išsitraukė keturgubai sulenktą popieriaus lapą. Jį išskleidęs padavė advokatui.
Dabar Rušinskio rankose buvo plonu pieštuku kruopščiai suliniuotas „dviejomis linijomis" popieriaus lapas, tarytum iš dailyraščio sąsiuvinio. Ir iš tikrųjų šiame popie
ti
riaus lape Jareckis buvo labai stropiai kaligrafiškai perrašęs visą savo testamento tekstą. Tik negrabus parašas liudijo apie amatininko autorystę.
— Taip neišskaitomai rašau, kad nieks negalėtų mano rašto perskaityti. Todėl stengiausi kiekvieną raidelę atskirai nupiešti. Taip kažkada mane mokė mokykloje,— droviai aiškinosi Jareckis.— Dabar jau bus gerai, tiesa, pone advokate?
— Šio testamento forma atitinka įstatymu numatytas taisykles,— patvirtino advokatas.— Civilinio kodekso straipsnis nurodo, kad testamentas turi būti parašytas paties testatoriaus, tačiau nedraudžia jam rašyti kaligrafiškai.
— Vadinasi, viskas gerai? — nudžiugo klientas.
— Formalioji pusė gerai. Kitas reikalas dėl jūsų paskutinės valios turinio,— pasakė advokatas.— Turiu tam tikrų abejonių...
Jareckis, nepaisydamas advokato pastabos, kalbėjo toliau:
— Kaip teikėtės matyti iš mano rašto, norėjau prašyti jus priimti šį testamentą į depozitą. Labai jus prašau. Pabrėžiu, kad išlaidos nevaidina jokio vaidmens. Ačiū dievui, nesu vargšas.
— Ar jūs turite vaikų?
— Ne, neturiu. Pirmoji žmona ir vienintelis vaikas žuvo Varšuvos sukilimo metu. Mane iš griuvėsių atkasė ir atgaivino Stanislovas Kovalskis. O paskui, kai vokiečiai mus išvarė iš Pavyslio, jis mane ant savo pečių nuvilko į Pruškovą. Tik jo dėka šiandien sėdžiu prieš jus, pone advokate.
— O kitų artimųjų, giminių turite? Tėvų, brolių ar seserų?
— Ne, likau vienas lyg pirštas. Netgi nieko iš tolimųjų giminių.
— Jeigu nebūtų testamento,— aiškino advokatas,— pagal įstatymą visą jūsų turtą paveldėtų žmona. O pagal testamentinį paveldėjimą žmona privalo gauti pusę to, ką ji gautų nesant testamento. Šiuo atveju pusę viso palikimo. Ar šis paskirstymas jos neskriaudžia?
— Jai nieko nepriklauso. Tokiai...
— Niekam nesvarbu jūsų nesutarimai su ja. Jeigu nėra įstatymo numatytų kliūčių paveldėjimui gauti, žmonai priklauso savo dalis.
— Padalijau teisingai. Ji gaus labai daug. Už kooperatinį butą sumokėjau beveik šimtą tūkstančių zlotų.
— Betgi viskas, ką jūs įsigijote arba ką uždirbote, gyvendamas su žmona, laikoma bendru abiejų sutuoktinių * turtu, todėl pusė to turto sudaro žmonos nuosavybę ir neįeina į palikimą. Suprantate?
— Žinau, pone advokate. Betgi butą pirkau savo vardu dar prieš mūsų sutuoktuves. Dirbtuvę, kurioje gaminamos devocionalijos, turiu nuo 1956 metų. Atidariau ją prieš naująsias vedybas. Tada ji netgi buvo didesnė, nes dirbo keturi samdiniai ir trys mokiniai. Šiandien ten dirba tik trys padėjėjai ir du mokiniai. Tačiau nesiskundžiu. Nuo pasaulio pradžios iš religijos geriausias uždarbis. Gaminu religinius reikmenis, pardavinėjamus balaganuose per atlaidus arba „šventose vietose". Be to, darome meniškus kulto reikmenis klebonams. Bet kaip paslaptį jums, pone advokate, pasakysiu, kad žymiai geresnis uždarbis gaminant prekes pardavimui per atlaidus. Tuos visokius kie-likus, padėkliukus, ąsotėlius arba monstrancijas dirbame tik iš ambicijos.
Mečius su apmaudu pasižiūrėjo į laikrodį. Praėjo jau pusvalandis. Argi iš tiesų mergina panorės taip ilgai laukti?'
— Žinau, pone advokate, kad skubate. Jau baigiame.— Jareckis turbūt pagaliau suprato, kad įžymiojo advokato laikas griežtai suskirstytas.
Devocionalijų dirbėjas išsitraukė iš kišenės gabaliuką smalkos ir degtukus. Tikriausiai rengėsi užantspauduoti savo testamentą.
— Tuojau, tuojau,— stengėsi jį sulaikyti advokatas,— juk mes dar nesutarėm, kad priimsime šį testamentą. Dar reikia suderinti su kolegijos vedėju.
— O kodėl jis turėtų prieštarauti? Užmokėsiu honorarą kiek tik pageidausite. Juk sakiau, kad nesu vargšas.
— Užmokėsite tiek, kiek numato taksa,— šaltai pasakė advokatas,— ir ne man, o kolegijos raštinėje.
— Man vis vien,— Jareckis ištirpdė smalką ir ant voko išliejo didelę raudoną dėmę, prie kurios prispaudė metalinio zloto herbinę pusę.
— Šitaip bus gerai,— pasakė jis, su pasitenkinimu žiūrėdamas į ryškiai atsispaudusį erelio atvaizdą.— Gal dar užrašyti datą?
— Jas nereikalinga. Vis vien raštinėje surašys trumpą protokolą apie testamento priėmimą depozitan.
— Turiu į jus, pone advokate, dar vieną prašymą.
— Klausau.
Vlodzimežas Jareckis išsitraukė iš gilios savo kišenės dar vieną voką. Šį kartą paprastą, baltą. Advokatas iš karto pastebėjo, kad jis buvo suantspauduotas smalka visuose kampuose ir viduryje susegtas metaliniu segtuku, ant kurio buvo užlietas dar vienas smalkos antspaudas.
— Norėčiau, kad jūs, pone advokate, po mano mirties šį voką persiųstumėt atitinkamu adresu.
Ant voko mašinraščio didžiosiomis raidėmis buvo išspausdinta: „CIVILINĖS MILICIJOS VALDYBAI".
(Atplėšti po mano mirties)
Kitoje voko pusėje buvo siuntėjo Jareckio vardas, pavardė ir adresas.
— Tokio depozito negaliu priimti.
— Kodėl? Juk jūs, pone advokate, nežinote, kas ten parašyta. O gal tai yra prisipažinimas apie mano padarytą nusikaltimą ir, išeidamas iš šio pasaulio, nenoriu juo apsunkinti savo sąžinės? Argi čia kas nors blogo, jei deponuodamas savo testamentą kartu pridedu ir laišką milicijai? .
Jei netoliese esančiame „Šanchajuje" Mečislovo Ru-šinskio niekas nebūtų laukęs, galbūt jis būtų atsisakęs priimti tokį nepaprastą voką. Tačiau laikrodžio rodyklės be perstojo skaičiavo laiką ir advokatas vis labiau nervinosi, nes dailioji mergina galėjo išeiti iš restorano arba, o tai dar blogiau, susirasti kitą garbintoją.