— Apie šio depozito priėmimą galiausiai spręs vedėjas,— pasakė advokatas, kad tik kuo greičiau užbaigtų šį reikalą.
— Kadangi jūs skubate,— Vlodzimežas Jareckis labai meistriškai žaidė savo koziriais,— nenorėčiau jūsų ilgiau trukdyti. Kiek aš skolingas?
— Tai apskaičiuos raštinėje. Ten jūs pasirašysite ir depozito įteikimo ir priėmimo protokolą.
— Pone advokate, labai prašau, kad būtų priskaičiuota kuo daugiau. Kokius nors priedus už „komplikuotus reikalus".
— Mokėsite pagal taksą.
— Aš žinau. Bet ir taksa numato įvairius atvejus. Teima pagal aukščiausiąją. O čia jums dar būsimoms išlaidoms po mano mirties.
Devocionalijų dirbėjas savo žodžius parėmė storu voku.
— Kas ten yra? — advokatas parodė į voką, padėtą ant stalo. -
— Man regis, penkių tūkstančių užteks. Bet jei, pone advokate, manote, kad per maža, mielai pridėsiu.
— Šiuos pinigus jūs irgi įmokėsite į kolegijos kasą, kaip avansą būsimoms išlaidoms.
— Norėčiau privačiai, be jokių formalumų, iš rankų į rankas.
— Pas mus taip neįprasta. Bet kokias įmokas klientas įneša kolegijos kason. Jūs truputį palaukite, o aš nueisiu pasikalbėti su vedėju dėl šių depozitų priėmimo.
Advokatas išėjo į gretimą kambarį. Jo klientas išsitraukė iš kišenės vakarinį laikraštį ir įniko skaityti, veikiausiai dėjosi skaitąs. Tikriausiai jam buvo labai svarbu sutvarkyti šiuos reikalus, nes dienraštis jo rankose truputį virpėjo.
— Vedėjas sutiko priimti į depozitą abu vokus,— pareiškė iš trumpo pasitarimo grįžęs advokatas.
— Labai jums dėkui, pone advokate,— pašokęs nuo kėdės klientas ištiesė Rušinskiui ranką.— Jeigu jūs nes-kubėtumėt į tą trečiųjų teismą, drįsčiau pakviesti jus vakarienei. O gal nueitumėm? Juk „Budapeštas" ir „Šanchajus" visiškai arti. Valandžiukei...
— Dėkoju, bet šiandien iš tiesų negaliu. Gal kada nors kitą kartą.
— Jau gali ir nebebūti progų. Kas žino, ar begyvensiu?
— Na ką jūs čia dabar kalbate. Jaunas žmogus, vyras kaip ąžuolas...
— Dažnai ąžuolas atrodo nepaprastai sveikas, o jo kamienas sutrūnijęs. Mažiausias vėjelis nuverčia galingą medį. Taip yra ir su manimi. Atrodau sveikas, o tikroji mano būklė verčia galvoti apie skubų neatidėliojamų reikalų tvarkymą. Dar kartą dėkoju jums, pone advokate, ir jau bėgu. Atleiskite, kad sutrukdžiau jums tiek brangaus laiko. Kur man eiti sumokėti už paslaugas?
— Tiesiai šiuo koridoriumi. Gale durys. Už jų raštinė. Sekretorė žino, koks reikalas, ir viską sutvarkys.
— Iki pasimatymo, pone advokate. Netrukus jus aplankysiu, nes turiu dar vieną reikaliuką. Vienas klientas apmovė mane pora tūkstančių, tad nenorėčiau tam nieka-dėjui dovanoti.
— Labai prašom. Visuomet maloniai patarnausiu. Kaip jūs žinote, priimu pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais nuo šešioliktos iki aštuonioliktos valandos. Bet prašome ateiti truputį anksčiau. Viso geriausio.
Klientas išėjo iš nedidelio kambarėlio, kuriame dirbo advokatas, ir koridoriumi pasuko į 104 advokatų kolegijos raštinę, o advokatas Rušinskis skubiai kišo į spintą aplankus su dokumentais. Pagaliau ant stalo liko tik vienas lapas, tasai mašinėle parašytas Jareckio testamentas. Tik dabar Rušinskis pastebėjo, kad amatininkas nepasiėmė dabar jam nebereikalingo popiergalio.
Iš karto advokatas norėjo eiti į raštinę ir grąžinti klientui tą popierių. Betgi „Šanchajuje" jau beveik valanda kai jo laukia graži mergina. Advokatui buvo brangi kiekviena minutė. O jeigu tas įkyruolis Jareckis vėl pradės plepėti ir išlaikys jį dar dešimt minučių, ar nenusibos merginai laukti? Geriau nerizikuoti.
Testamento mašinraštį Rušinskis įsidėjo į padėvėtą rudą savo aplanką.
— Netgi gerai, kad taip įvyko,— ramino savo sąžinę advokatas,— turėsiu testamento nuorašą. Ir dar patvirtintą testatoriaus parašais.
Sis skubėjimas Mečiui labai apsimokėjo. „Rudaplaukė" dar tebelaukė „Šanchajuje", nors ir suvaidino įpykusios moters sceną. Kaip jis galėjęs leisti, kad tokioje smuklėje visą valandą ištūnotų viena, kitų vyriškių įkyriai stebima bei užkabinėjama.
II skyrius
TVENKINYJE GULBES IR MIRTIS
Kad ir dangus su žeme maišytųsi, kad ir nepaprastai svarbūs reikalai spirtų, advokatas Mečislovas Rušinskis daugelį metų šventai laikėsi tradicinio įpročio. Apie vidurį gegužės išvykdavo trims savaitėms į Nalenčovą. Niekad ir niekam nesileisdavo įkalbamas netgi porai dienų išvykti kur nors kitur, pavyzdžiui, į Zakopanę. Jei bičiuliai jam siūlydavo bendrą kelionę į užsienį, į tokį pasiūlymą reaguodavo labai entuziastingai, bet po keleto dienų surasdavo šimtus priežasčių, dėl kurių tuo metu negalėjo palikti Varšuvos arba... veikiausiai negausiąs reikiamų dokumentų, kadangi jo pasas visiškai suplyšęs, ir todėl važiuosiąs į.. . Nalenčovą.
Taip buvo ir šiais metais. Gegužės saulė smarkiai kaitino. Mečius patogiai įsitaisė ant suoliuko palei tvenkinį ir su malonumu atgręžė veidą į saulę. Viena iš tvenkinyje esančių gulbių perėjo. Patinas, didelis baltas gulbinas, plaukiojo netoliese. Likusis būrys, seno patino vadovaujamas, lėtai krypavo takeliu palei tvenkinį.
Paukščiai buvo tokie įžūlūs, kad žmonės norom nenorom traukėsi jiems iš kelio ir mindžiodami žolę aplenkdavo būrį. O kai viena jauna pora per neatsargumą priartėjo prie būrio, senis gulbinas išskėtė sparnus, karingai sušnypštė ir ištiesęs kaklą pasiruošė atakai. Mergina spruko į pievutę, o paskui ją ir vaikinas. Gulbės dabar jau ramiai nuėjo „savo" keliu.
Žiūrėdamas į tą sceną, advokatas nusijuokė. Gerai pažinojo visą būrį. Kiekvienas paukštis turėjo savo vardą, ir tartum akies vyzdį juos saugojo kurorto direkcija. Poilsiautojų gausiai lesinamos ir išlepintos gulbės niekad nieko nebijojo.
Advokatas buvo visiškai atsipalaidavęs ir jam nesinorėjo netgi žvilgtelėti į laikraštį, pasidėtą ant kelių. Jis tingiai galvojo, kad šiandien į poilsio namus pradeda rinktis nauji poilsiautojai. Po pietų reikės pasižvalgyti pasivaikščiojimų takuose, ar neatvyko kas nors iš pažįstamų. O gal tarp poilsiaujančių jaunų merginų atsiras dėmesio vertų? Šiandien restorane kitoje tvenkinio pusėje, netoliese nuo poilsiavietės valdybos, žadėjo pietų skanią, česnaku ir mairūnais pagardintą žąsį.
— Turbūt jau kepa? Ne per daug riebi, su paskrudusia rausva odele,— pats su savimi tyliai sušneko Mečius ir žvilgtelėjęs į laikrodį pridūrė:— po kokio pusvalandžio galima bus iš arčiau pasidomėti šiuo kepsniu.
Pagaliau advokatas išskleidė laikraštį. Jo žvilgsnis užkliuvo už trumpos žinutės, ir staiga puikaus saulėto vidudienio kerai palei Nalenčovo tvenkinį dingo lyg nebuvę. Dingo gražiųjų dykinėjančių mergelių vilionės ir paskrudintos žąsies reginys. Žinutė vadinosi „Nužudymas ar savižudybė?"
Tekstas buvo neilgas, tačiau advokatui pakankamai iškalbingas.
„Prieš dvi dienas po Poniatovskio tiltu rastas sužalotas apie penkiasdešimties metų amžiaus vyriškio lavonas. Nužudytasis neturėjo su savimi nei dokumentų, nei pinigų. Tyrimais nustatyta, kad tai Vlodzimežas Jareckis, gyvenantis Varšuvoje, Zapogodnos gatvėje 24, Chelmi-no g. 17 esančių devocionalijų dirbtuvės savininkas.
Visi asmenys, matę šį įvykį, arba kurie galėtų šiuo klausimu pateikti kokią nors informaciją, kviečiami užeiti į Civilinės milicijos valdybą, Mostovskių rūmų 307 kambarį arba į artimiausią civilinės milicijos skyrių".
— Velniava, nagi ir užtaisė man tas nenaudėlis,— pagalvojo advokatas,— toks puikus oras, saulė, šilta, o čia reikia grįžti į Varšuvą. Ar iš viso man pavyks antrą kartą ištrūkti. O taip nenorėjau priimti to Jareckio. Įkalbėjo mane Francišekas. Nieko nepadarysi, ryt rytą grįžtu.