Nors buvo apmaudu dėl sutrukdyto poilsio, advokatas nusprendė nueiti į restoraną ir patikrinti, ar kepta žąsis verta tos garsios reklamos. Prie staliuko susitiko kitą Na-
lenčovo entuziastą Garošą (savo seną bičiulį), advokatą. Jis buvo ką tik atvažiavęs iš Varšuvos.
— Mečiau, ar skaitei žinutę šios dienos „Zycie War-szawy"? — užklausė Garošas, kai jau abudu buvo susipažinę su restorano meniu.— Labai paslaptingas įvykis. Man pasakojo vienas milicijos karininkas, kad jie suka galvas dėl šio įvykio ir niekaip negali suprasti šio nužudymo priežasčių.
— Laikraštyje užsiminta apie galimą savižudybę.
— Kokia ten savižudybė! Šis keistuolis rastas ketvirtą valandą ryto,— Garošas žinojo smulkmenas, apie kurias dienraštis nebuvo užsiminęs,— ant grindinio po tiltu. Jis neturėjo netgi nosinės. Lavono skrodimas parodė, kad šis žmogėnas prieš tai ne tiktai gurkštelėjo porą didesnių stiklų degtinės, bet ir nemažą dozę migdomųjų.
— Galėjo girtas užlipti ant viaduko ir nukristi.- Kriminalistikos istorijoje ne kartą yra buvę tokių atsitikimų.
— O tie migdomieji?
— O gal nuolat juos gerdavo? Kas vakarą tuo pačiu laiku. Tai tapo jo įpročiu. Kaip ir sąlyginis refleksas. Tad ir girtas būdamas gurkštelėjo. O kadangi neblaivus, tai vietoje vienos tabletės prarijo visą saują. Ant tilto susisuko galva ir dribtelėjo žemyn.
— Tilto atramos aukštos. Nebūtų persiritęs per jas.
— Tegu tuo rūpinasi milicija. Man jis ir taip privirė košės. Turiu nutraukti atostogas ir tučtuojau grįžti į Varšuvą.
— Kodėl?
— Tai mano klientas. Mano nelaimei, pas mane deponavo savo testamentą ir dar kažkokį dokumentą milicijai.
— Ką ten rašo?
— Nežinau. Atnešė užlakuotą voką. Nežinau, kas ten parašyta. Nenorėjau šio depozito priimti, bet tas. tipas labai prašė. Pagaliau priimti nusprendė vedėjas. Jis priėmė, o man dabar — rūpinkis.
— Tai turtingas subjektas?
— Atrodė, kad pasiturintis. Už tą depozitą milicijai norėjo man duoti penkis tūkstančius kyšio.
— Neblogai.
— Nustebo, kai jam liepiau pinigus įmokėti į kolegijos kasą. Dėl keleto grošų nenorėjau rizikuoti teisių apribojimu arba pašalinimu iš advokatūros.
— Įdomus dalykas tas užlakuotas vokas.
— Rytoj šitą voką nunešiu į miliciją. Gal atsiskleis paslaptis.
— O testamentas?
— Norėjo žmonai atimti teisę į palikimą. Vos įtikinau, kad jai paliktų priklausomą dalį, nes pagal įstatymą ir šiaip jai priklauso.— Mečius čia truputį sakė netiesą, norėdamas priskirti sau daugiau nuopelnų, negu iš tiesų turėjo.— Visą turtą užrašė kažkokiam tipui, išgelbėjusiam jam gyvybę per Varšuvos sukilimą.
— Ar daug to turto?
— Gamybinė dirbtuvė, įrankiai, mašinos, prekės, automobilis ir netgi pinigai už jau parduotas prekes. Manau, kad nemažas palikimas. Mažiausiai milijonas arba ir daugiau.
— Ką jis gamino?
— Devocionalijas.
— Suprantu. Nebuvo vargšas. Tikriausiai įsipainiojo į kažkokius nelabai švarius reikalus. Gal susidūrė su konkurencija? Nujautė, kad gresia pavojus, ir nusprendė geriau pasitraukti. Turbūt dėl to ir šis testamentas, ir laiškas milicijai. Turėsi, Mečiau, įdomią bylą. Finansiškai, kaip testamento vykdytojas, irgi turėsi naudos. Dar gali būti šio testamento panaikinimo byla. Ar žmona gauna viską, kiek priklauso?
— Sunku pasakyti. Užrašė jai kooperatinį butą, lengvąjį automobilį ir taupomosios kasos knygeles. Kiek jose įnašų, neišvardijo. O kokią vertę turi šis religinis verslas? Tik ekspertai įvertins. Tačiau testamento nepanaikins. Jis labai trumpas, paprastas ir visiškai aiškus. Blogiausiu atveju tasai Kovalskis, tokia ano paveldėtojo pavardė, privalės primokėti našlei, kad susidarytų visa jai priklausanti suma.
— Nujaučiu, Mečiau, kad su ta byla turėsi nemažai vargo.
— Nekarksėk. Aš įsiutęs ant Francišeko, kad mane į vėlė į šią istoriją.
— Tai mūsų kurjerio pažįstamas?
— Ne. Bet atėjo į kolegiją, kai jau ruošiausi išeiti. Turbūt Francišekui buvo ką nors pažadėjęs, nes jis mane labai įkalbinėjo, kad priimčiau Jareckį. Taip ir įklimpau.
— Neįklimpai, neįklimpai, gerai pasipelnysi.
— Betgi reikia grįžti į Varšuvą. Jei ne tas laiškas milicijai, suvaidinčiau nieko nežinantį. Testamentą turi vedėjas savo seife, tad ir patvarkytų, kas reikalinga. Bet susidarius dabartinei padėčiai, pats supranti, tučtuojau reikia važiuoti į Varšuvą. Labai jau paslaptinga mano kliento mirtis.
— Po dviejų trijų dienų sugrįši,— guodė bičiulį advokatas Garošas.— Giedra išsilaikys mažiausiai porą savaičių.
— Dėl giedros neabejoju, bet dėl greito sugrįžimo čia...— šį kartą ne be pagrindo Mečius buvo pesimistas.
Sostinės milicijos valdyboje advokatas Rušinskis pažinojo beveik visus aukštesniuosius milicijos karininkus. Dažnai susitikdavo su jais pagal savo profesiją, su kai kuriais palaikė draugiškus ryšius. Taigi ir dabar, vos grįžęs į Varšuvą, tučtuojau paskambino pulkininkui Albino v-skiui. Iš jo sužinojo, kad tardymą dėl paslaptingo įvykio ant viaduko veda majoras Lešekas Kalinovičius, taip pat advokato pažįstamas. Dar kartą paskambinęs advokatas susitarė su majoru.
— Sunki byla,— tokiais žodžiais pasveikino advokatą milicijos karininkas savo kambaryje Mostovskių rūmuose.— Tas žmogus rastas be jokių dokumentų. Aplinkybės byloja apie įvykdytą žmogžudystę, o nėra jokios dingsties užsikabinti. Vienintelis, gana miglotas pėdsakas, tai parodymai vieno taksisto, kuris atėjo pas mus ir pateikė šiek tiek žinių. Tą naktį, apie antrą valandą, jis vežė kažkokį keleivį nuo Sasų Kempos į centrą ir ant viaduko pastebėjo stovintį automobilį „Sirena". Be šito taksisto, neturime jokių liudininkų.
— Gal aš galėčiau čia kai ką paaiškinti.— Mečislovas Rušinskis papasakojo apie keistą klientą ir jo deponuotus vokus.
— Ar jūs turite, advokate, tą laišką? — paklausė majoras, neslėpdamas smalsumo.
— Taip, atsinešiau jį. Testamento neėmiau, nes nemanau, kad dabar jo prisireiktų, bet puikiausiai atsimenu, kas ten parašyta.
— Testamentas niekai. Turime laiko,— majoras atidžiai apžiūrinėjo voką.— Turiu pasakyti,— tarė jis, apžiūrinėdamas lako antspaudus,— kad labai meistriškai užantspauduota. Tam subjektui buvo nepaprastai svarbu, kad prieš laiką niekas šio laiško neperskaitytų. Nepatikėjo netgi savo advokatu.
_ — Jis visai nebuvo mano nuolatinis klientas. Temačiau jį kartą gyvenime. Būtent tada, kai, savo nelaimei, priėmiau šį depozitą.
— Pasižiūrėsime, kas ten viduje,— majoras išsitraukė lenktinį peiliuką ir atsargiai nulupo antspaudą, atlenkė vielučių galus, o paskui ištraukė po antspaudu buvusią sąvaržėlę. Dabar, neliesdamas likusių antspaudų, o jų kartu su atluptuoju buvo net penki, perpjovė voko kraštą ir iš jo ištraukė mašinėle prirašytą popieriaus lapą. Atidžiai perskaitė jį ir, duodamas laišką advokatui, pridūrė:— Tai bent pokštas! Kaip jis gudriai susitvarkė. Jūs paskaitykite, kaip jis iš mūsų visų pasijuokė. Pagaliau pateikia pagrįstus savo apsisprendimo motyvus.
„Civilinei Milicijai
Ponui karininkui, vedančiam tardymą po memo mirties. Milicija surado mano lavoną po Poniatovskio tiltu. Be jokių dokumentų, be mažiausio daiktelio kišenėse. Lavono skrodimu nustatyta, kad velionis gėręs alkoholio ir migdomųjų.
Visai panašu į žmogžudystę. Taip aš specialiai norėjau. Juk devocionalijų dirbtuvės savininkas negali nusižudyti. Tai būtų galas ne tiktai jam, bet ir jo verslui. Tokiai dirbtuvei neduotų užsakymo joks kunigas. Todėl buvau priverstas savo savižudybei suteikti nužudymo ir apiplėšimo pavidalą. Mano piniginę su dokumentais milicija ras dirbtuvėje už skaitiklio lentos. Ten taip pat paslėpiau ir laikrodį.