— O taupomosios knygutės?
— Yra keturios knygutės. Viena su penkių procentų įnašu dviem šimtams tūkstančių zlotų, dvi paprastos, kur laikėme pinigus einamiesiems reikalams. Turėjau nuolatinį įgaliojimą paimti grynus pinigus. Šiuo metu abiejose knygelėse yra apie šimtą trisdešimt tūkstančių zlotų. Turime taip pat einamąją sąskaitą, kadangi kai kurie klientai priklausomas sumas mokėdavo pervedimais. Tačiau tenai niekad nebūdavo daug pinigų.
— Tai firmos sąskaita, todėl ji irgi priklauso Koval-skiui. Testamentas tai aiškiai patvirtina. O kai dėl anų knygučių, tai nuo pono Jareckio mirties momento jūsų įgaliojimas gauti pinigus nustojo galios, kol bus baigtas teismo procesas dėl paveldėjimo. Ir šiuo atveju pusė visų pinigų, esančių knygutėse, įeis į paveldėjimą. Tuo tarpu kita pusė priklauso jums kaip bendras su vyru susikrautas turtas. Tokiu būdu bus apskaičiuotas visas paveldimas turtas ir tik tada galima bus nustatyti, ar testamentas jūsų nenuskriaudė, ar gaunate po vyro mirties jums priklausomą turto dalį.
— Mano išūžtai galvai tai pernelyg komplikuota.
— Sutinku su jumis. Todėl patarčiau nusisamdyti advokatą. Jis prižiūrėtų, kad paveldėjimo proceso metu būtų iškovota viskas, kas jums priklauso. Pagal įstatymą jūs turite teisę į pusę palikimo ir į pusę bendrai sugyvento turto. Paveldėjimo visuma bus ekspertų nustatyta ir tik tada matysime, ar antrasis paveldėtojas, ponas Kovalskis, neprivalės jums primokėti trūkstamą sumą. Kaip tiktai todėl ir patariu jums susitarti su advokatu, kuris tvarkys šiuos komplikuotus reikalus. Ar jūs pažįstate kokį nors advokatą?
— Tiesą sakant, nepažįstu.
— Tai ne taip jau svarbu. Kiekvienoje advokatų kolegijoje, netgi ir mūsų kolegijos vedėjas nurodys jums atitinkamą specialistą.
— Dėkui už nuoširdumą. Turbūt pasinaudosiu jūsų patarimu.
— Prašau mane suprasti. Aš šiuo paveldėjimu nesuinteresuotas. Priešingai, man labai rūpi, kad palikimas būtų padalytas pagal teisinius nuostatus ir kiekvienas iš jūsų gautumėt priklausomą dalį. Juk tokia buvo mirusiojo valia. Jeigu jūs jaučiatės šio testamento nuskriausta, ir tai nustatys jūsų advokatas, galima bus iškelti bylą dėl šio testamento panaikinimo. Nors, mano nuomone, laimėti tokį procesą maža tikimybė, veikiau jokios. Tačiau šiuos klausimus jūs aptarsite su savo įgaliotiniu.
— Nenaikinsiu testamento. Neturiu jokio noro prieštarauti mirusio vyro valiai. Tik niekaip negaliu suprasti, kodėl jis taip parašė...
Jareckai išėjus, Mečislovas Rušinskis ilgai galvojo apie šią keistą bylą. Testamentas buvo aiškus ir nepanaikinamas. Patyrusiam teisininkui dėl to nekilo jokių abejonių. Ir vis dėlto advokatas jautė, kad visoje šioje istorijoje yra kažkas įtartino. Jis žinojo visą tiesą. Tačiau toje tiesoje buvo daug nesuderinamų ir netgi viena kitai prieštaraujančių smulkmenų. Žmogus, kuris tikrai serga vėžiu, arba jeigu ir įsikalbėjęs ligą, negali užmigti vos tik padėjęs galvą ant pagalvės. Apsukrus, gerai uždirbantis verslininkas, linksmas, išgerti mėgstantis žmogus — tai ne neurasteniko tipas, kuris kažkokios manijos apsėstas rengtųsi komplikuotą savižudybę. Visgi advokatas puikiai žinojo, kad žmogus žmogui nelygu, kiekvienas turi savo mąstymo būdą ir jausmus, tuo labiau skirtingos yra savižudžių psichikos. Neseniai pats Rušinskis susidūrė su neeiliniu atsitikimu. Jo pažįstamų duktė, jauna mergina, likus dviem savaitėm iki vedybų, nusinuodijo dujomis, palikusi laiškus tėvams ir sužadėtiniui, kad ,,daranti tai iš per didelės laimės, kuri negali trukti amžinai11.
— Apskritai, kaip ten bebūtų, tasai Jareckis, pasirodo, buvo truputį kiaulė,— tarė sau advokatas.
Iš gražiosios ponios užuominų galėjai spręsti, kad prieš vedybas ji nebuvo šventa. Verslininkas apie tai turėjo gerai žinoti. Pagaliau vyras, kuris veda dvidešimčia metų jaunesnę merginą, visuomet panašiai rizikuoja. Betgi vėliau toji moteris septynerius metus tūnojo dirbtuvėje. Kam tos piktos užuominos testamente ir jos nušalinimas nuo darbo? Kovalskiui galima buvo užrašyti didelę sumą grynaisiais. Netgi pusės palikimo vertės, o dirbtuvę palikti tai, kuri iki šiol jai vadovavo.
Dėl Jareckos likimo Rušinskis per daug nesijaudino. Kooperatinis butas, užsieninės markės automobilis, stambi pinigų suma, o pirmiausia neeilinis tos moters grožis nedavė pagrindo jaudintis dėl šios moters ateities. Ir vis dėlto, pasikalbėjęs su juodaplauke moterimi, advokatas pajuto nemalonias nuosėdas. Jam atrodė, kad ji iš tiesų nuskriausta.
Į advokato kambarėlį, mat dideli kambariai medinėmis pertvaromis buvo suskirstyti į mažus kambarėlius, kuriuose advokatai priiminėjo klientus, užėjo kolegijos vedėjas.
— Klausyk, Mečiau,— tarė jis,— užėjo pas mane Barbara Jarecka paveldėjimo reikalu. Pasiūliau jai kolegą Resevičių. Tikriausiai neprieštarauji?
— Suprantama, neprieštarauju. Kaip testamento depo-zitorius atlieku tam tikrus teisinius veiksmus. O Henius tegu imasi ginti savo klientės interesus. Paskirstyti palikimą bus labai sudėtinga, nes yra dirbtuvė, žaliavos, jau pagaminta produkcija, klientų skolos, mašinos, du automobiliai, kooperatinis butas. Resevičius turės darbo iki kaklo. Geriau jis negu kas nors kitas. Aš pats nesuinteresuotas. Jeigu nori, tegu netgi kelia bylą dėl testamento panaikinimo. Tada, suprantama, ginsiu testamento patvarkymus.
— Vadinasi, viskas gerai. Tiek ir tenorėjau tau pasakyti.
Dabar advokato Rušinskio laukė pokalbis su antruoju paveldėtoju, Stanislovu Kovalskiu iš Volomino.
Busimasis milijonierius pasirodė po dviejų dienų. Apie tai pranešė advokatui kurjeris Francišekas.
— Pas poną advokatą dar kažkoks negrabaila.
— Kas?
— Toks lyg tiesiai iš kalėjimo arba iš cirko. Truputį įkaušęs, sako, kad ponas jį kvietėte. Rodė kažkokį voką, bet laiško neskaičiau.
— Gal tai Stanislovas Kovalskis, tas paveldėtojas iš Volomino? Nieko kito nekviečiau. Tegu užeina.
Klientas buvo apsirengęs gana originaliai. Geltonais kaip dviratininko marškiniais. Ant jų užsitempęs ryškiai raudoną megztinį. Pamatęs klientą, Mečislovas Rušinskis vos sutvardė nusistebėjimą. Šis mažas, liesas vyriškis, bent porą dienų nesiskutęs ir keletą mėnesių nesikirpęs, buvo žymiai jaunesnis, negu galėjai spręsti, skaitydamas
testamentą. Atrodė ne vyresnis kaip trisdešimt aštuonerių metų. Nuo atvykėlio sklindantieji „subtilūs" kvapai bylojo, jog jis buvo ragavęs spirito monopolio gaminių ir pastiprinęs juos bent pora bokalų alaus.
— Prašom sėsti, pone,— prieš šį klientą advokatas stengėsi būti galantiškas, lyg kalbėtų su kokiu kunigaikščiu.
— Ar spėjate, kokiu reikalu jus pakviečiau?
— Žinoma. Pasimirė mylimas Vlodzius Jareckis. Tai bent buvo žmogus, pone advokate. Grynas auksas.
— Jūs, atrodo, išgelbėjote jam gyvybę?
— Štai šitomis rankomis atkasiau jį iš po griuvėsių. Vlodzius visuomet kalbėjo: „Aš niekad, Stanislovai, šito neužmiršiu, gali būti tikras". Ir iš tiesų neužmiršo, nors to dėkingumo teko laukti velniškai ilgai.
— Jūs žinote, kas parašyta testamente?
— Kodėl aš negalėčiau žinoti? Pats velionis man minėjo, kad po jo mirties visa dirbtuvė bus mano. Argi mažai jis apie tai kalbėjo?
— Formalumai truputį užtruks. Ekspertai įvertins visą palikimą. Įspėju jus, jog gali susidaryti tokia būklė, kad privalėsite primokėti Barbarai Jareckai — ji turi gauti visą įstatymu numatytą palikimo dalį.
— Nesuprantu? Aš gi jai neskolingas.
Advokatas ilgai ir plačiai aiškino klientui mįslingus paveldėjimo teisės užkaborius, tačiau be žymesnių rezultatų.
— O kiek vertas visas palikimas?
— Jūsų dalis?
— Na, ta dirbtuvė, kurią gavau iš Vlodziaus?
— Tai galutinai įvertins ekspertai.
— Bet šiaip sau, iš akies?