— Drįstu manyti,— advokatas buvo atsargus,— gal kokie šeši, o gal septyni šimtai tūkstančių zlotų. Galbūt netgi daugiau.
— Pone advokate, o jeigu taip greitosiomis iškišus, kiek galima gauti?
— Iš tiesų nesiorientuoju.
— Ar jūs, pone advokate, nenupirktumėt? Taip iš karto? Pigiai parduočiau. Duokite man tris šimtus gabaliukų, o apie kitką jūs rūpinkitės. Kur reikės, aš pasirašysiu.
— Pirmiausia, aš paveldėjimais neprekiauju, o antra, jūs galėsite parduoti tik pasibaigus paveldėjimo bylai.
— O kada tai bus?
— Manau, kad po kokių dviejų, trijų mėnesių.
— O viešpatie!—suvaitojo tipelis raudonu megztiniu.— O greičiau negalima? Iš savo dalies drėbtelėčiau kam reikia. Kad tik pagreitinus. Ponas pats žinote, patepsi, greičiau nuvažiuosi. Ponas advokatas taip pat daugiau uždirbtumėt.
— Tai ne pas mus ir ne teisme.
— O už du šimtus tūkstančių, pone advokate, ar nepirktumėte viską iš karto?
— Jau jums pasakiau, kad paveldėjimais neprekiauju.
— Argi aš kalbu apie prekybą? Tai geras amatas tokius šventus daikčiukus kaldinti. Štampas kaukši, o pinigai byra. Ką jūs čia uždirbate? Šešetą septynetą gabaliukų. O ar jūs žinote, kiek Vlodzius išpešdavo? Nežinojo kur pinigus dėti. Vienu automobiliu į darbą važiuodavo, antru prekes išvežiodavo. O štampai patys jam dirbdavo. Aš tokiam verslui neturiu sveikatos, esu per švelnus. Pone advokate, geriau mestumėt po perkūnais tą savo narvą, kuriame tupite, ir imtumėtės padoraus darbo. Du šimtai tūkstančių už tokią dirbtuvę — tai pigiau grybų. Tai kaip?
— Neišdegs,— kliento tonu atsakė advokatas.
— Pone advokate, dėl dievo meilės, ar negalėtumėte paveldėjimo sąskaita paskolinti man truputį pinigų? Kokį penketą gabaliukų. Labai man praverstų.
— Deja, negaliu.
— Juk atiduočiau. Procentų irgi nepagailėčiau
— Neišdegs.
— Kietas jūs žmogus, advokate.
— Ką padarysi. Toks jau esu.
— O gal žinote, kas galėtų nupirkti visą tą balaganą?
— Aš gi jums aiškinau, kad galėsite parduoti tik pasibaigus paveldėjimo bylai. Ne anksčiau.
— Aš parduočiau tam, kuris nebijo rizikos. Pigiai, bet pinigai ant stalo. Gal jūs, pone advokate, pažįstate pinigingą žmogų, kuris norėtų gerai uždirbti?
— Nepažįstu. Bet kodėl jūs būtinai norite parduoti?
— Aš neužsiimsiu visų viešpaties šventųjų gamyba. Tai ne man. Aš mėgstu greitą pinigą. Aš neturiu sveikatos.
— Jūs pasitarkite su Barbara Jarecka. Ji su vyru vadovavo šiam verslui. Gal su ja susitarsite, kad ji ir toliau vadovautų firmai. Už atlyginimą arba už procentus. Tada jūs turėtumėt ramybę ir pinigų.
— Šykšti boba. Niekad nenorėjo man duoti prekių kreditan, netgi už porą šimtų. Visai ne taip kaip Vlcdzius, kuris visuomet sakydavo: „Tau, mano gelbėtojau, viskas, imk kas tik tau patinka".
— Jūs irgi iš tos pačios verslo šakos?
— Kokia ten šaka! Prekiauju kuo pakliūva. Kartais atlaidams Radžimine paimdavau iš Jareckio smulkmenų. ..— Stanislovas Kovalskis staiga nutilo, lyg išsigandęs, kad ir šiaip per daug pasakė.
— Patariu jums elgtis taip, kaip ir Jarecka. Įgaliokite kurį nors advokatą, kad jis rūpintųsi visais paveldėjimo klausimais. Tai labai palengvins ir paskubins visų formalumų eigą.
— O kam? Turėčiau jam mokėti. O iš ko? Parduoti tai viską aš parduočiau, bet kad aš tam reikalui pinigus mėtyčiau? Nėra kvailių.
— Kaip norite. Mano nuomone, kartoju, šiam reikalui tvarkyti jums reikėtų pasiimti advokatą.
— Aš pats sau geriausias advokatas. Dar toks negimė, kuris mane apmautų.
— Čia neina kalba apie kokį nors, kaip jūs sakote, „apmovimą",— advokatas stengėsi būti ramus.— Tvarkant šiuos reikalus, būtina žinoti įštatymus, todėl advokatas jums labai praverstų. Be to, jums nereikėtų dažnai vaikščioti į teismą ir tvarkyti įvairius formalumus.
— Tai ką, pone advokate, argi teismas ne žmonėms?
Mečislovas Rušinskis atsakė ne iš karto. Jo klientas
kaskart jį1 labiau stebino. Posakis, kurį jis ką tik išgirdo iš savo kliento, advokatui buvo gerai žinomas. Tai buvo kriminalistų mėgiamas aforizmas. Negi Kovalskis priklausė tai žmonių grupei?
— Kaip norite, pone Ko vaiski. Aš tik paprašysiu jūsų asmens dokumentų. Jie man reikalingi pateikiant bylą teismui. Gal jūs taip pat parašysite pareiškimą, kad tą paveldėjimą priimate.
— Būčiau kvailys, jei nepriimčiau to, kas savaime lenda į nagus.
—*Gerai. Netrukus sekretorė paruoš reikalingą dokumentą. Prašom duoti savo pasą.
— Kad aš neturiu.
— Jūs neturite asmens liudijimo?
— Nepasiėmiau.
— Savo laiške, kurį jums pasiimčiau, prašiau atvykti su asmens liudijimu. Aiškiai parašiau.
— Užmiršau, pone advokate. Turiu silpną atmintį.
— Gaila. Tada pasakykite savo duomenis, i — Vadinasi, kada gimęs?
— O taip pati tėvų vardus ir motinos mergautinę pavardę, taip pat gimimo vietą.
— Pas poną advokatą kaip milicijoje.
— Tai būtina, pone Kovalski, teismui.
— Suprantu. Tik šiaip pasakiau. Rašykite: Stanislovas Kovalskis, sūnus Jano ir Marijos, motinos mergautinė pavardė Bednarek. Gimęs Velka Struga, palei Radziminą. Pakaks?
— O gimimo data?
Kovalskis truputį sutriko.
— Dvidešimt trečiųjų metų lapkričio penkioliktą dieną,— atsakė jis.
Advokatas užsirašė duomenis ir valandėlę klientą paliko vieną. Sugrįžo su mašinėle parašyta pažyma, kad Stanislovas Kovalskis, Jano ir Marijos sūnus, motinos mergautinė pavardė Bednarek, gimęs 1923 metų XI. 15 Velka Struga kaime Radzimino apskrityje, susipažinęs su Vlodzi-mežo Jareckio testamentu, pareiškia, kad paveldėjimą su visu dovanojamu inventoriumi priima.
— Prašom pasirašyti.
Kovalskis pasirašė. Iš šito autografo aiškiai galėjai matyti, kad rašymo menas nėra pats galingiausias šio žmogaus ginklas ir kad jis gana retai juo naudojasi.
— Pagal savo amžių jūs labai jaunai atrodote,— pasakė Rušinskis.
— Aš visuomet taip. Dar kai buvau nuėjęs į naujokų ėmimo komisiją, majoras juokėsi, kad atėjau už savo vyresnįjį brolį.
— Taigi, pone Kovalski, kol kas viską sutvarkėme. Gausite šaukimą į teismą. Jeigu ko nors man prisireiks, parašysiu jums į Volominą.
— Pone advokate, ar teisme man nereikės mokėti kokių nors mokesčių? — susirūpino raudono megztinio savininkas.
— Teismo bylos išlaidoms Jareckis prieš mirtį paliko avansą.
— Vlodzius visuomet buvo padorus vyras.— Kovalskio veidas pragiedrėjo. Advokato informacija aiškiai nudžiugino paveldėtoją. Bet jis vis vien norėjo pasitikrinti, ar pakaks to avanso. .
— Pakaks,— nusijuokė advokatas.
Klientas vis vien dar nekilo iš vietos.
— Na tai viso gero, pone Kovalski,— Rušinskis atsisto-joi užstalėje, tuo parodydamas, kad pokalbis baigtas.
— Pone advokate,— prašė laimingasis paveldėtojas,— nebūkite toks nagas. Drėbtelkite nors porą šimtinių. Toks jau aš išsibergždęs, neturiu netgi alaus bokalui. Atiduosiu, dievaži, atiduosiu. Iš to paveldėjimo.
Ką galėjai daryti? Advokatas išsitraukė piniginę ir padavė klientui du rausvus popierėlius.
IV skyrius
SENOS ISTORIJOS
Advokatas Mečislovas Rušinskis ėmėsi teisinių žygių mirusio Vlodzimežo Jareckio paskutinės valios vykdymui. Į Nalenčovą advokatas jau nebegrįžo, nes jam buvo pavesta dalyvauti byloje apie piktnaudžiavimus vienoje statybinėje organizacijoje. Byla turėjo tęstis mažiausiai du mėnesius. Šiais metais teko atsisveikinti su gulbėmis tvenkinyje.
Vieną dieną, kai advokatais darbavosi savo „narve", Francišekas įvedė naują interesantą. Nebejaunas žmogus, žilstelėjusia galva, taurių veido bruožų, nuostabiai jaunų akių, švarko atlape turėjo keletą ordinų juostelių, tarp kurių ir virtuti militaii.