— Man užteko išvysti tai, kas jau ne vieneri metai dedasi Vokietijoje — o tai tęsiasi ir dabar, — atsakė Einšteinas. Akimirksnį jo balse lyg ir suskambėjo kažkokios aštrios gaidelės. Lemsonas kaip tik pastatė priešais jį emaliuotą garuojančios arbatos puodelį, ir Einšteinas linktelėjo dėkodamas, paskui atsidusęs šyptelėjo ir atsipalaidavo. — Dėl to visai neverta jaudintis. Žmonės, jie juk negali suprasti…
— Wir koennen uns auch auf Deutsch unterhalten, wenn es Ihnen lieber ist1 — atsisėsdamas įsiterpė Lemsonas.
Apstulbęs Einšteinas kilstelėjo antakius.
— Das habe ich wirklich nicht envartet, dass ihr alle Deutsch sprecht!2
— Visi mes esame dirbę kitoje vandenyno pusėje — nacistinėje Europoje, — paaiškino Feračinis, irgi prašnekęs vokiškai. — O norint sėkmingai įvykdyti mūsų operacijas, mokėti vokiškai buvo stačiai neišvengiama.
— Kurgi jūs išmokote kalbą? — paklausė Einšteinas, apžvelgdamas sėdinčiuosius už stalo.
— Dauguma mūsų — karininkų mokykloje, — atsakė Kesidis. — Apmokymai buvo visais atžvilgiais išties intensyvūs. Kitaip ir negalėjo būti — ant kortos juk tekdavo statyti savo gyvenimą — ir kartais tai tęsdavosi netgi ištisus mėnesius be pertraukos.
Einšteinas linktelėjo.
— Taip, aš neabejoju… Bet apie ką gi mes kalbėjome? Ak taip, tiesa — žmonės. Jie nesupranta. Būtent dėl to, kad aš atsisakiau bent pirštą pajudinti karo reikmėms 1914-aisiais, jie laiko mane vienu iš tų pacifistų, kurie siekia taikos bet kokia kaina ir verčia mus vardan taikos atiduoti visa, kas tik įmanoma. Tarsi taika mūsų sąlygomis būtų kas nors daugiau nei graži iliuzija.
— Vadinasi, jūs nesate toks pacifistas? — sumojęs, kad Einšteinas vis dėlto turi ir žmogiškų savybių, Lemsonas sunkiai įstengė nuslėpti nuostabą.
— Ne, jei pacifizmas veda j tokį pasaulį, iš kurio jūs ir atvykote, — Einšteinas prikišo degtuką prie pypkės ir išpūtė keletą debesėlių dūmų. — Žinoma, aš kategoriškai atmetu agresiją ir prievartą kaip priemones bet kokioms problemoms spręsti. Tokie dalykai ilgainiui sukelia tik dar didesnius rūpesčius bei problemas. Tačiau būti pasiruošusiam apsiginti, jei tik iškils toks reikalas — tai juk visai kas kita. Tas graužiantis Europą siaubas yra civilizacijos audinių vėžys. O kada į kūną įsimeta užkratas, kūnas neišvengiamai ima gaminti antikūnius, kurie ir sunaikina įsibrovėlius. Vadinasi, visos planetos organizmas irgi turėtų elgtis taip pat. Kitaip sakant, kad ir apgailestaudamas, esu priverstas pripažinti, jog esama tokio blogio, kurį sustabdyti įmanoma tik jėga. Apeliuoti į padoresniąją jų prigimties pusę būtų taip pat beviltiška, kaip ir bandyti racionaliai pasišnekėti su virusu.
Einšteinas gūžtelėjo pečiais.
— Taigi, — tęsė jis, — kai Belgijoje manęs paklausė, ar jauni vaikinai turėtų atlikti karinę tarnybą, aš atsakiau, kad ne tik turėtų ją atlikti, bet ir turėtų daryti tai su džiaugsmu, nes kaip tik jie ir gali padėti išgelbėti Europos civilizaciją. Gi pacifistai, iki tol visiškai neteisingai suvokę mano poziciją ir jau ketinę paskelbti mane šventuoju savo globėju, stačiai patrako iš pykčio ir akimoju manęs atsisakė, apšaukę išdaviku.
— Galbūt jie tiesiog apkaltino jus nenuoseklumu, — bandė spėti Lemsonas. Feračinis net žioptelėjo iš nuostabos. Lemsonas teikėsi išreikšti savo nuomonę ne vien paprasčiausiu burbtelėjimu ar vienskiemeniu žodeliu — nematyta, negirdėta! Regis, Einšteinas visiems jiems darė nemenką poveikį.
Einšteinas papurtė galvą.
— Tiesą sakant, nenuoseklumu to niekaip nepavadinčiau. Aš esu prieš bet kokį militaristinį kultą, prieš bet kokius bandymus jėga užgniaužti laisvę. Prieš dvidešimt penkerius metus pasipriešinimas karui kaip tik ir tarnavo šiam tikslui. Vis dėlto tokioje situacijoje, kokia yra šiandien, vienintelė laisvų tautų viltis išgyventi slypi ginkluotųjų jų pajėgų stiprinime. Taigi, nors priemonės iš pažiūros ir skirtingos, tačiau iš esmės jos padeda siekti to paties tikslo. — Jis valandėlę susimąstė, paskui jo akys žybtelėjo. — Manau, jūs galėtumėte pasakyti: viskas reliatyvu.
Vos pastebimai šyptelėjęs Feračinis sugavo Kesidžio žvilgsnį. Kesidis nežymiai linktelėjo galvą, ir tai turėjo reikšti: šitas tipas yra išties kaip reikiant.
Lemsonas pasimuistė kėdėje, suraukė kaktą ir pažvelgė į Einšteiną.
— Vadinasi, jūs manote, kad to įmanoma išvengti — turėjau omeny, išvengti tos ateities, iš kurios mes atkakome? — paklausė jis. — Bet, netgi tuo atveju, jeigu išvengsime klaidų, atvedusių į šitą pragaištį, tai juk dar nereiškia, kad stačia galva neįpulsime į kokią nors kitą, dar bjauresnę kebeknę. Visur aplinkui juk tyko begalės klaidų, kurios tik ir laukia, kad jas kas nors padarytų.
Einšteinas gūžtelėjo pečiais.
— Gal ir taip. O gal ir ne. Nebesu jau toks jaunas, kad tebežinočiau viską. Tačiau, nepaisant nieko, regis, dar nesu praradęs tikėjimo žmonėmis, — atsakė jis.
— Kuo labiau sensti — tuo mažiau žinai? — kilstelėjęs antakį paklausė Kesidis.
— Na taip, tai juk šventa teisybė, — užtikrino jį Einšteinas. — Žinoma, mokslininkai yra išimtis. Jie išvis niekada nieko nežino.
— Trejetas klausytojų suglumę susižvalgė.
— Na taip, taip ir yra, — kalbėjo Einšteinas. Jis gurkštelėjo arbatos ir išpūtė tumulą pypkės dūmų. — Didžioji pasaulio dalis iki šiol dar visiškai nenutuokia, kas gi iš tiesų yra mokslas. Jie vis dar tebemano, kad mokslininkai — tai pamišėlių baltais chalatais gauja, siekianti užvaldyti pasaulį, žmones ryjančių kopūstų padedami… Tačiau mokslas juk išvis nėra kažkoks apčiuopiamas dalykas kaip elektra ar gravitacija, arba atomai. Visa tai yra dalykai, kuriuos galima tirti moksliniu būdu, tačiau pats mokslas yra procesas — tos pačios elektros, gravitacijos ar bet ko kito tyrinėjimo procesas. Tai procesas, kurio metu daromos išvados apie tai, kas, tikėtina, yra tiesa ir kas, tikėtina, yra netiesa. Tai ir viskas. Galutinis mokslo produktas — tai patikima informacija. O numanymo kuo tikėti — kas yra tiesa ir kas yra netiesa — problema, be abejo, ir yra pati svarbiausia, ji egzistuoja tiek pat, kiek ir pati žmonija. Kiek gi buvo sukurta įvairiausių — izmų bei — ologijų — ir visi jie reiškė, kad buvo aptiktas vienoks ar kitoks atsakymas. Tačiau ko gi verti tieji atsakymai? — Einšteinas apžvelgė klausytojus. Šie netardami nė žodžio laukė, ką jis dar pasakys.
— Dauguma sistemų sukuriamos vien tam, kad įrodytų arba pagrįstų tai, apie ką jau yra susidaryta nuomonė. Tačiau to, kuris tikrai nori sužinoti tiesą, šitoks kelias niekur nenuves. Mokslas tokiais dalykais ir neužsiima. Mokslo tikslas yra suprasti, kaip visa yra iš tikrųjų — koks gi tas mūsų pasaulis. Mokslas pripažįsta, kad realybei, kad ir kokia ji bebūtų, visiškai jokios įtakos nedaro tai, ką jūs arba aš galvojame apie ją, jai visiškai nesvarbu, kiek pasekėjų mes sugebėsime pritraukti ir įtikinti savo teisumu. Tiesai tokie dalykai neturi jokio poveikio. Štai kodėl mokslininkai niekad nebuvo linkę mokytis įtikinamai įrodinėti savo tiesas. Tai mes ramia širdimi paliekame teisininkams bei teologams. Iškalba ar emocinis krūvis išdėstant idėjas dar visiškai neparodo, teisingos tos idėjos ar ne.
— Gerai pagalvojus — tai visiškai akivaizdu, — įsiterpė Kesidis.
— Tai byloja paprasčiausias sveikas protas.
— Bet kaip tik tai juk ir yra mokslas, Kesidi, — atsakė Einšteinas. — Sveikas protas, įspraustas į tam tikrus rėmus. O kadangi jo tikslas yra suprasti pasaulį tokį, koks jis yra, o ne kažką kažkam įrodyti, taigi, nelieka vietos jokioms apgavystėms, ypač nesąmoningai saviapgaulei. Apgaudinėdamas save ničnieko nepasieksi. Mat, jeigu jums nepavyks patiems aptikti savo klaidų, proceso pabaigoje pasieksite tik tiek, kad jūsų lėktuvas neskris. Supraskite gi, gamtos dėsnių apgaudinėti neįmanoma. Taigi, į patį mokslinio proceso audinį yra įpintas stiprus etinis principas — o į tai paprastai irgi niekas neatkreipia deramo dėmesio. Argi nebūtų puiku, jei būtų galima pasakyti tą pat ir apie kai kurias kitas žmonijos veiklos sritis?