— Bet juk jie jau atvyko, Rozemundą! — šaukė Agnesė, kuduliuodama jai įkandin. — Nejaugi nenori pamatyti, ko jie atvežė?
Ko gero, ne. Rozemundą jau priėjo prie asilo, kuris aptiko kuokštą pašiaušėlių, kyšantį iš sniego prie šventoriaus vartelių. Rozemundą pasilenkė ir pakišo saują avižų tiesiog asilui po nosimi, tuo jo kažkodėl visiškai nesudomindama, o paskui taip ir liko stovėti, uždėjusi delną asilui ant nugaros; ilgi tamsūs plaukai slėpė jos veidą.
— Rozemundą! — šaukė Agnesė net įraudusi iš nevilties. — Nejaugi negirdi, ką sakau! Jie atvažiavo, atvažiavo!
Asilas snukiu nustūmė į šalį jam kliudžiusias avižas ir geltonais dantimis sukando žolynų kupstą. Rozemundą vis dar atkakliai bruko jam avižas.
— Rozemundą, — prasižiojo Kivrina. — Asilą pašersiu aš. Tu privalai eiti sutikti svečius.
— Seras Bloetas pažadėjo man dovanų papuošalą! — netvėrė savame kailyje Agnesė.
Rozemundą išskėtė pirštus, avižos pabiro žemėn.
— Jeigu jis tau šitaip patinka, kodėl nepaprašai tėčio, kad leistų už jo tekėti tau? — sviedė ji ir nudrožė dvaro link.
— Aš dar per maža, — paaiškino Agnesė.
Rozemundą — irgi, pagalvojo Kivrina, stverdama už rankos Agnesę. Jos nuskubėjo vyresniajai mergaitei iš paskos. Rozemunda žingsniavo sparčiai, atkišusi smakrą, nesivargindama suglobti žeme besivelkančių sijonų, nekreipdama dėmesio į nuolatinius Agnesės maldavimus „Palauk, Rozemundą!”
Svečiai jau buvo sugužėję į kiemą, o Rozemundą jau pasiekė kiaulių aptvarą. Kivrina paspartino žingsnį, tempdama Agnesę iš paskos kone paknopstom, tad į kiemą visos trys grįžo beveik kartu. Kivrina taip ir sustojo nustebusi.
Ji tikėjosi oficialaus sutikimo, manė išvysianti visą šeimą, išsirikiavusią prie durų, mandagiai besišypsančią, įtemptai besikeičiančią mandagumo frazėmis. Tačiau nebuvo nieko panašaus: reginys veikiau priminė pirmąją semestro dieną Universitete. Visi zujo apsikrovę dėžėmis bei ryšuliais, sveikinosi, glebėsčiavosi, šūkavo, kalbėjo visi vienu metu ir juokėsi. Rozemundos niekas net nepasigedo. Stambi moteris su didžiuliu, be saiko iškrakmolytu galvos apdangalu stvėrė į glėbį Agnesę ir apipylė bučiniais, o trys ūgtelėjusios mergaitės cypaudamos susispietė aplink Rozemundą.
Tarnai, irgi išsipustę geriausiais šventadieniniais drabužiais, tempė į virtuvę uždangstytus krepšius ir milžinišką žąsį, arklius vedė į arklidę. Gavynas, vis dar raitas ant Gringoleto, pasilenkęs kažką kalbėjo Imeinai. Kivrina nugirdo jo frazę: „Ne, vyskupas Viveliskombe”, bet neatrodė, kad tai Imeiną būtų smarkiai nuliūdinę — matyt, jos žinia arkidiakoną vis dėlto pasiekė.
Ji grįžtelėjo padėti nulipti nuo arklio jaunai moteriai, apsisiautusiai mėlynu apsiaustu, ryškesniu netgi už Kivrinos suknelę, ir šypsodamasi nuvedė ją prie Elivysos. Elivysa pasitiko ją irgi šypsodamasi.
Kivrina apžiūrinėjo svečius mėgindama įspėti, kuris iš jų — seras Bloetas, bet ant arklių sėdėjo geras pustuzinis vyrų, visų kamanos buvo puoštos sidabrinėmis grandinėlėmis, visi vilkėjo kailiu pamuštus apsiaustus. Nė vienas iš jų, ačiū Dievui, neatrodė pernelyg sukriošęs, vienas ar du — netgi visai simpatiški. Kivrina grįžtelėjo į Agnesę, norėdama paklausti, kuris iš vyrų — seras Bloetas, bet mergytės dar nepaleido iš glėbio krinolinuota dama — ji vis tapšnojo Agnesę per viršugalvį ir lyg užsukta kartojo: „Kaip tu išaugai!” Kivrina vos tramdė šypseną. Kai kurie dalykai, atrodo, niekada nesikeičia.
Keletas atvykėlių buvo raudonplaukiai, tarp jų — ir moteris, iš pažiūros ne ką jaunesnė už Imeiną, bet nutriušę rusvi jos plaukai laisvai karojo ant nugaros tarsi jaunos mergaitės. Plonos, patemptos lūpos teikė jos veidui nemaloniai gaižią išraišką, be to, moteriškei akivaizdžiai nepatiko, kaip tarnai iškrauna daiktus. Ji išplėšė iki viršaus prikrautą krepšį iš rankų tarnui, kuris nelabai sėkmingai galynėjosi su juo, ir įbruko pilvotam vyriškiui su žaliu aksominiu apsiaustu.
Jis irgi buvo rudaplaukis kaip ir simpatiškiausias iš jaunesniųjų vyrų. Pastarasis iš pažiūros buvo bebaigiąs trečią dešimtį, tačiau jo apskrito, atviro, šlakuoto veido išraiška bent jau buvo maloni.
— Sere Bloetai! — sukliegė Agnesė, prašvilpė pro Kivriną ir įsirėžė tiesiog storuliui į kelius.
O, ne… — patyliukais suaimanavo Kivrina. Ji manė, kad storulis būsiąs tos raudonplaukės sugižėlės, o gal krinolinuotos gigantės vyras. Jam buvo ne mažiau kaip penkiasdešimt metų, o ir svėrė jis gerus dvidešimt stonų[1]; kai nusišypsojo Agnesei, iš burnos kyštelėjo supuvę dantys.
— Na, ar atvežei man papuošalą? — kamantinėjo Agnesė, timpčiodama jį už apsiausto skverno.
— Atvežiau, — atsakė jis, žiūrėdamas ten link, kur stovėjo Rozemunda, vis dar plepanti su kitomis mergaitėmis. — Tau ir tavo seseriai.
— Tuojau ją pakviesiu, — pareiškė Rozemundą ir stryktelėjo prie Rozemundos, Kivrina nesuskubo jos sugriebti. Mergaitės tik sukikeno ir, jam artinantis, prasiskyrė, o Rozemundą, nuožmiu žvilgsniu nudelbusi sesutę, šyptelėjo ir ištiesė storuliui ranką.
— Laba diena ir sveiki atvykę, pone, — pasisveikino.
Smakrą ji buvo atkišusi tiek, kad daugiau, regis, nė neįmanoma, blyškiuose jos skruostuose liepsnojo dvi karštligiškai raudonos dėmės, tačiau Bloetas tai, matyt, palaikė jaudulio ir drovumo ženklais. Riebiais pirštais sugriebęs smulkius jos pirščiukus, jis pareiškė:
— Be jokios abejonės, kai ateis pavasaris, tu jau nebe taip šaltai sveikinsies su savo vyru.
Dėmės Rozemundos skruostuose tvykstelėjo dar skaistesniu raudoniu.
— Kol kas dar žiema, pone.
— Pavasaris netruks ateiti, — atsakė jis ir nusijuokė, apnuogindamas išgedusius dantis.
— O kur mano papuošalas? — nerimo Agnesė.
— Agnese, nebūk tokia gobšuolė, — sudraudė ją Elivysa, prieidama ir atsistodama tarp dukterų. — Nedera vos pasitikus svečią iš karto reikalauti dovanų. — Ji nusišypsojo Bloetui; jeigu ir ją baugino šitų vestuvių perspektyva, Elivysa niekaip to neparodė. Priešingai, ji atrodė tokia atsipalaidavusi, kokios Kivrina dar nebuvo mačiusi.
— Taip, savo svainei aš pažadėjau dovanėlę, — pripažino jis, brukdamas ranką už pernelyg suveržto diržo ir ištraukdamas nedidelį drobinį maišelį. — O taip pat — sužieduotuvių dovaną savo nuotakai. — Jis subruko pirštus į maišelį ir ištraukė sagę, nusėtą brangiaisiais akmenimis. — Tai meilės saitas mano nuotakai, — pasakė jis, atsegdamas papuošalą. — Kai ją segėsi, turėsi galvoti apie mane.
Jis pūkšdamas žengė artyn, norėdamas prisegti puošmeną Rozemundai prie apsiausto. Tikiuosi, jį ištiks širdies smūgis, dingtelėjo Kivrinai. Rozemundą stovėjo kaip įbesta, o jos skruostai tvieskė raudoniu, kol riebios jo rankos grabaliojo apie jos kaklą.
— Rubinai, — sužavėta ištarė Elivysa. — Ar nepadėkosi sužadėtiniui už šią nuostabią dovaną, Rozemundą?
— Dėkoju tau už segę, — be jokios intonacijos išbėrė Rozemunda.
— O kur mano papuošalas? — nerimo Agnesė, strykčiodama tai ant vienos kojos, tai ant kitos; Bloetas tuo tarpu dar kartą pasirausė maišelyje ir kažką sugniaužė kumštyje. Paskui sunkiai dvėsuodamas pasilenkė ir ištiesė delną.
— Varpelis! — džiaugsmingai sukliegė Agnesė, tuoj pat pakėlė jį ir papurtė. Varpelis buvo apskritas, žalvarinis kaip arklio kamanų žvangutis, su metaline kilpute viršuje.
Agnesė prisvilo prie Kivrinos: norėjo tučtuojau lipti į buduarą, susirasti kaspiną ir perverti jį per kilputę, kad galėtų nešioti varpelį pririštą prie riešo vietoj apyrankės.