Merė buvo jau atsistojusi, tik maišo su pirkiniais nepaleido iš rankų.
— Norėčiau dar kartą pamatyti tą priešvirusinį skiepą, — pasakė. — Ar be patinimo buvo dar kokia nors reakcija? Gal niežėjo ar dar kas nors?
— Nieko panašaus, viskas gerai, daktare Arens, — užtikrino Kivrina. Ji atsismaukė rankovę ir tuoj pat vėl užsismaukė — vargu ar Merė spėjo bent akį užmesti į vidinę jos dilbio pusę. Užtat spėjo pastebėti, kad Kivrinos ranka irgi nusėta raudonais sumušimais, pamažu jau virstančiais juodomis ir violetinėmis mėlynėmis.
— Ko gero, kur kas svarbiau būtų paklausti, kodėl ji kraujuoja, — pareiškė Danvortis.
— Tai maskarado dalis. Juk jau sakiau jums, aš — Izabelė de Bovrijė; kelyje mane užpuolė plėšikai, — paaiškino Kivrina. Ji atsigręžė ir mostelėjo į išblaškytas dėžes ir sukiužintą vežimą. — Visus mano daiktus išgrobstė, o mane palaikė negyva ir paliko. Juk sumanymą aš pasiskolinau iš jūsų, pone Danvorti, — kiek priekaištingai pridūrė ji.
— Kaip kažin ką, nesiūliau tau išvykti iš anksto išsikruvinusiai ir apdaužytai, — atsakė Danvortis.
— Naudoti sceninį grimą šiuo atveju nepatartina, — pareiškė Gilkraistas. — Apskaičiavimai, atlikti pagal tikimybių teoriją, neužtikrina, kad niekas tikrai nesiims gydyti jos žaizdų.
— O jums neatėjo į galvą sukurti itin tikrovišką žaizdą? Verčiau jau trinktelėti jai per galvą? — užsipuolė jį Danvortis.
— Pone Danvorti, ar negalėčiau jums priminti, kad…
— …kad tai Brasenpzės, o ne Baliolo projektas? Velniai tetraukia, jūs visiškai teisus: tai iš tikrųjų ne Baliolo projektas. Jeigu tai būtų „Dvidešimtojo amžiaus” tyrinėtojų grupės darbas, mes iš kailio išsinertume, kad apsaugotume savo istorikę nuo sužalojimų, o ne žalotume ją patys. O dabar noriu pasikalbėti su Badriu. Noriu sužinoti, ar jis kruopščiai patikrino visus asistento apskaičiavimus.
Gilkraistas papūtė lūpas.
— Pone Danvorti, gal ponas Čauduris ir jūsiškis laborantas, bet šitas perkėlimo projektas — mano. Užtikrinu, mes apsvarstėme visus nenumatytus atvejus…
— Juk tai tik įbrėžimas, — įsiterpė Kivrina. — Man netgi neskauda. Jaučiuosi kuo puikiausiai, tikrai. Prašau, pone Danvorti, tik nenusiminkite šitaip. Juk susižeisti aš sugalvojau pati. Prisiminiau, kaip sakėte, kad moterys Viduramžiais būdavo bejėgės, tad ir pagalvojau: o kodėl neapsimetus, kad aš — dar silpnesnė, nei esu iš tikrųjų?
Daryk ką nori, o atrodyti dar labiau bejėgė jau niekaip nesugebėsi, pagalvojo Danvortis.
— Jei suvaidinsiu, kad tysau be sąmonės, tuomet galėsiu pasiklausyti, ką šneka mane suradę žmonės, be to, jie nepuls primygtinai klausinėti manęs, kas aš tokia ir iš kur atsiradau — dėl tos akivaizdžios priežasties, kad…
— Metas užimti poziciją, — pareiškė Gilkraistas, grėsmingai pajudėdamas sieninės valdymo plokštelės link.
— Einu, — atsiliepė Kivrina, nekrustelėdama iš vietos.
— Mes jau pasiruošę jungti tinklą.
— Žinau, — tvirtai atsakė Kivrina. — Štai atsisveikinu su ponu Danvorčiu bei daktare Arens — ir ateinu.
Gilkraistas tik linktelėjo ir nužingsniavo atgal prie lūženų krūvos. Latimeras kažko jo paklausė, jis tik amtelėjo atsakydamas.
— O tas nurodymas užimti poziciją — ką tai reiškia? — paklausė Danvortis. — Ar dabar jis vėzdu voš tau per galvą, nes tikimybių teorija jam byloja, neva esama statistinės tikimybės, jog kažkas nepatikės, kad tu — tikrai be sąmonės?
— Tai reiškia, kad aš turiu atsigulti ir užsimerkti, — išsišiepė Kivrina. — Tik nesijaudinkite.
— Nėra jokių priežasčių, dėl kurių negalėtum palūkėti iki rytojaus, kad Badris suspėtų bent patikrinti parametrus, — nesiliovė Danvortis.
— Norėčiau dar kartą pamatyti tą skiepą, — įsiterpė ir Merė.
— Prašau, liaukitės bruzdėję, — pasakė Kivrina. — Skiepo man neniežti, žaizda neskauda, Badris visą rytą nieko kito ir neveikia, tik viską tikrina ir pertikrina. Žinau, kad judu dėl manęs nerimaujate, bet, prašau, nereikia. Perkėlimo plyšys atsivers prie pat pagrindinio kelio iš Oksfordo į Batą, vos per dvi mylias nuo Skendgeito. Jei nesulauksiu nieko pasirodant, pati nueisiu į kaimelį ir pasiskųsiu, kad mane užpuolė plėšikai. Prieš tai, žinoma, pasistengsiu susigaudyti, kur atsidūriau, kad vėliau surasčiau plyšio vietą. — Ji priglaudė delną prie stiklo. — Noriu padėkoti jums abiem už viską, ką nuveikėte. Labiau nei bet ko kito pasaulyje troškau nukeliauti į Viduramžius — ir štai, iškeliauju.
— Labai tikėtina, kad iškart po perkėlimo tau skaudės galvą, jausi nuovargį, — pasakė Merė. — Tai normalus šalutinis reiškinys, kurį sukelia laiko vėlavimas.
Prie pertvaros vėl atskubėjo Gilkraistas.
— Tau jau tikrai metas užimti poziciją, — pasakė.
— Man reikia eiti, — subruzdo Kivrina, suglobdama ranka sunkius sijonus. — Dar kartą labai ačiū jums abiem. Jeigu ne jūsų pagalba, aš negalėčiau iškeliauti.
— Sudie, — ištarė Merė.
— Būk atsargi, — perspėjo Danvortis.
— Prižadu, pasisaugosiu, — atsakė Kivrina, bet Gilkraistas jau nuspaudė mygtuką sieninėje plokštelėje, ir Danvortis nebeišgirdo, ką dar pridūrė mergina. Kivrina nusišypsojo, pamojo ranka ir nuėjo prie sukiužusio vežimo.
Merė vėl atsisėdo ir ėmė raustis savo bedugniame krepšyje, ieškodama nosinės. Gilkraistas skaitė sąrašą iš savo nešiojamos atmintinės. Kivrina linksėjo, o jis po vieną ženklino daiktus sąraše šviesos lazdele.
— O kas, jeigu dėl tos žaizdos smilkinyje ji susigaus kraujo užkrėtimą? — susirūpino Danvortis, vis dar rymantis prie stiklinės pertvaros.
— Kraujo užkrėtimas jai tikrai negresia, — atsiliepė Merė. — Aš sustiprinau jos imuninę sistemą. — Ji išsišnypštė nosį.
Dabar jau Kivrina kažko ginčijosi su Gilkraistu. Abipus jo nosies giliai įsirėžė baltos raukšlės. Kivrina papurtė galvą ir po kokios minutės Gilkraistas staigiu, piktu judesiu paženklino dar vieną įrašą atmintinėje.
Gal pats Gilkraistas bei kita „Medievalio” publika ir tikrai buvo nekompetentingi, bet apie Kivriną šito nieku gyvu nepasakysi. Ji išmoko reikalingas kalbas: Viduramžių anglų, bažnytinę lotynų, anglo-saksų. Įsiminė lotyniškuosius mišių tekstus, išsimiklino siuvinėti ir melžti karvę. Ji susirado patogiausią tapatybę, sugalvojo įtikinamą priežastį, dėl kurios galėjo atsidurti viena pati kelyje tarp Oksfordo ir Bato, ji aprūpinta vertėju bei patobulintomis kamieninėmis ląstelėmis, jai pašalintas apendiksas.
— Jos dėka viskas susiklostys sklandžiai lyg sviestu patepta, — burbtelėjo Danvortis. — Ir šitaip tik galutinai įtikins Gilkraistą, jog „Medievalio” metodai — nei pernelyg skuboti ir aplaidus, nei pavojingi.
Gilkraistas prisiartino prie konsolės ir padavė atmintinę Badriui. Kivrina vėl suglaudė delnus, prikišo prie pat veido taip, kad lūpomis beveik lietė pirštus, ir ėmė kažką kalbėti.
Merė, sugniaužusi nosinę, priėjo arčiau ir atsistojo greta Danvorčio.
— Kai man buvo devyniolika — Dievulėliau, jau prieš keturiasdešimt metų, o kažkodėl visai neatrodo, kad taip seniai! — mudvi su seseria sumanėme nusibelsti į Egiptą, — prašneko ji. — Per patį pandemijos siautėjimą. Visa kur aplink mus užsitrenkinėjo durys: visur buvo skelbiamas karantinas, o izraelitai šaudė amerikiečius nieko neklausinėdami, vos išvydę, bet mums buvo nė motais. Tikriausiai mums net į galvą neatėjo, kad gali grėsti koks nors pavojus, kad galime užsikrėsti pačios ar kad mus per klaidą gali palaikyti amerikietėmis. Labai jau norėjome pamatyti piramides.