Buvau pasiruošęs kęsti troškulį ir karštį, tačiau prieš lipdamas į bagažinę pamiršau nueiti į tualetą. Kol kas reikalas manęs dar nespyrė, tačiau žinodamas, kad tuoj prispirs, nerimavau. Automobilis dažnai trūkčiojo ir stabčiojo, nes tais laikais dar nebuvo greitkelių, o dėl supimo bei karščio mane apėmė miegas. Aš užsnūdau, kažką susapnavau, paskui atsibudau, svarstydamas, ar tik nebūsiu miręs nuo nuodingų dujų, o po kurio laiko vėl užmigau. Miegai galutinai išlakstė, kai spaudimas šlapimo pūslėje tapo nepakeliamas; pradėjau muistytis, bandydamas numaldyti poreikį nusišlapinti. Pamaniau: jeigu išleisiu tik truputį – tiek, kad nesimatytų – spaudimas susilpnės, tačiau pradėjęs šlapintis į kelnes nebegalėjau sustoti ir kurį laiką jaučiau neapsakomai saldų palengvėjimą. Tada įsivaizdavau mane pasitinkančias pusseseres ir save, stovintį šlaputėlėmis kelnėmis, kaip kūdikį. Jos pasibjaurės manimi, o dėdė iš gėdos nusisuks – baisėjausi mintyse.
Laikrodžio neturėjau, o jeigu ir būčiau turėjęs, vis tiek nebūčiau įžiūrėjęs ciferblato, tačiau man atrodė, kad važiuojame visą amžinybę. Du kartus automobilis sustojo ir kiekvieną kartą galvojau, kad bagažinė tuoj atsivers ir jau būsime vietoje, prie dėdės namo Detroite. Kai bagažinė pagaliau atsidarė, mane apakino ryški vėlyvos popietės saulė, vienintelis dalykas, kurį įžiūrėjau, buvo kariškos skrybėlės kontūrai.
– Juk tai Deivas, – išgirdau nustebusios tetos balsą.
– Tai jūs pažįstate šį berniuką? – pasitikslino vyriškis su skrybėle.
– Žinoma, pažįstu. Tai mano sūnėnas.
– Dauguma žmonių tvirtina anksčiau niekada gyvenime akyse neregėję vaikų, besislepiančių jų bagažinėje. Eime su manimi.
Man nebuvo atėję į galvą, kad bagažines kartais tikrina, kai žmonės grįžta į savo šalį, ypač jeigu grįžtantieji kalba su akcentu. Amerikos muitinės pareigūnai nuvedė mus į vieną iš žema eile nusitiesusių biurų.
Vėlai vakare tėvas pasitiko mane autobusų stotyje Toronto centre. Išlipau iš autobuso rankoje laikydamas popierinį maišelį su šlapiomis kelnėmis – mūvėjau naujomis, kurias kažkas rado muitinės biure. Tai buvo suaugusio žmogaus kelnės, atraitotomis klešnėmis, kad nebūtų man per ilgos. Atrodžiau juokingai.
Mudu tylėdami paskutiniu autobusu nuvažiavome į Vestoną. Kai įėjau pro duris, motina į mane nė nežvilgtelėjo. Ji kažką mezgė ir įdėmiai žiūrėjo į virbalus. Džeris jau buvo lovoje. Tėvas nusivedė mane tiesiai į rūsį. Kai leidomės laiptais, girdėjau, kaip jis krapštosi, atsegdamas diržą.
Atsistojau įprastiniame kampe, o jis ėmė vanoti mano sėdmenis diržu, kalbėdamas:
– Čia visą vakarą buvo policija. Jie su šunimis apieškojo laukus, manė, gal kas nors tave nužudė ir ten paslėpė kūną. Motina visą popietę raudojo. Noriu tau šį tą pasakyti. Tavo dėdė dirba prie konvejerio „Fordo“ gamykloje. Jis dirba su litavimo lempa ir kiekvieną dieną virina tą patį sujungimą. Šimtus kartų per dieną – diena po dienos. Tavo teta dirba pardavėja „Krogers“ parduotuvių tinkle ir kiauras dienas pardavinėja kojines. Jeigu manai, kad jų gyvenimas geresnis negu mūsų, keliauk ten sau sveikas ir gyvenk. Tačiau teks palaukti, kol sukaks dvidešimt vieneri, o kai tik kirsi sieną, jie paims tave į kariuomenę ir nusiųs žūti į Korėją ar dar kokią nors vietą, kur guldo galvas amerikiečių berniukai. O iki to laiko gyvensi čia, džiaugsies ir klausysi kiekvieno mano žodžio arba mes vaikščiosim čia tol, kol neateisi į protą.
– Ar skaudėjo? – pašnabždomis paklausė Džeris, kai išgirdome, kad motina su tėvu atsigulė.
– Truputį.
– Man irgi nuo jo kliuvo.
– Prisipažinai?
– Kai vėl atėjo policija, pasakiau jam, kur tavęs ieškoti. Jis nepatikėjo, kad tu pats užsidarei bagažinę.
– Aišku.
Keletą minučių jis gulėjo tylėdamas.
– Jie sakė, kad tu vis dėlto nusigavai į kitą tilto pusę Amerikoje.
– Atrodo, taip.
– Taigi, dabar tu vienintelis iš šeimos, buvęs Valstijose.
– Jo.
– Ar ten gražu?
– Nedaug ką mačiau. Tačiau, kai mane vežė per tiltą atgal į Kanados pusę, žiūrėjau pro langą. Tas tiltas didžiulis, toks aukštas, kad atrodo tuoj pasieksi dangų. Jis jungia plačios upės krantus, viename iš jų – Detroitas.
– Kaip jis atrodo?
– Palei upę daugybė fabrikų, baržų ir laivų, o toliau matyti dangoraižiai.
– Kiek jų yra?
– Daug. Visi susispietę vienas prie kito ir aukšti kaip tiltas – gal net aukštesni.
– Kiek aukštų jie turi?
– Kokį šimtą.
Jis tyliai švilptelėjo.
– Tačiau Kanados pusė kitokia. Ten nemačiau nė vieno fabriko. Visur vien žaluma. Tarsi prie vandens būtų daugybė pievelių.
– Šioje sienos pusėje niekada niekas nevyksta.
– Ir niekada nevyks.
Mes dar šiek tiek pasikalbėjome, bet jau buvo vėlu. Džeris nutilo. Tikriausiai užmigo, nes nieko nesakė, kai atsivėrė mūsų kambario durys ir įėjo motina. Buvo tamsu, tačiau mano akys įpratusios prie tamsos, ir aš įžiūrėjau baltus jos naktinius.
Ji atsisėdo ant lovos krašto ir valandėlę glostė man galvą.
– Žinau, kad nemiegi, – pasakė motina. Jos balsas buvo visai nepiktas. Gal tik šiek tiek liūdnas, o tai dar blogiau.
Kurį laiką motina sėdėjo tylėdama.
– Norėjau paklausti tik vieno dalyko, – tarė ji. – Ar ten gražu?
PIRKINIAI IŠSIMOKĖTINAI
Krito paskutinės apleisto lauko obelys. Išpjovę jas darbininkai tvarkingai suguldė į dešinę pusę. Netrukus turėjo atvažiuoti sunkvežimis jų išvežti. Mūsų naujajame priemiestyje medžių neliko, išskyrus keletą vyšnių ar obelų, kurios atsitiktinumo valia augo kokio nors būsimojo kiemo ribose. Dangus virš naujutėlaičių namų kažkodėl atrodė nepaprastai didelis – milžinišką jo skliauto žydrynę drumstė tik baltas debesis, amžinai kybojęs virš bendrovės Canadian Gypsum Company fabriko, įsikūrusio rajono pakraštyje. Ne mums tamsūs miesto namai medžiais apsodintose gatvėse, kur nėra kelių įvažiuoti ir kur dėl pasibaisėtinai mažų langų kambariuose viešpatauja amžina prieblanda. Mūsų svetainių langai buvo panoraminiai, o mažesnius miegamųjų langus dengė užuolaidos su paveikslėliais, vaizduojančiais kaubojus ant besispardančių mustangų.
Į namą, esantį kiek toliau nuo mūsiškio, įsikraustė Laimų šeima. Laimų pora turėjo devynis vaikus, nors net nebuvo katalikai! Jie nesivargino sodinti pievelės ir net nesulygino žemės kauburių, likusių po statybų. Dabar, nugriovę savo išvietę, turėjome kaimynus, į kuriuos patys galėjome žvelgti iš aukšto. Tėvas Laimas atsitempė namo du „T“ modelio fordus, kuriuos ketino restauruoti, ir paliko juos priekiniame kieme. Jie stovėjo ten ištisus mėnesius. Sekmadieniais jis krapštydavo automobilių variklius ir piktindavo kaimynus, siurbčiodamas alų iš butelio, kurį pasistatydavo netoliese. Baptistai, kurių merginos ir moterys sekmadieniais visada pasipuošdavo skrybėlaitėmis ir pirštinaitėmis, eidami pro jį į bažnyčią nusisukdavo į kitą pusę.
Ponas Teiloras net pasakė tėvui:
– Reikia pasvarstyti, kokių priemonių miestas galėtų imtis, kad priverstų Laimus susitvarkyti savo kiemą.
Šis giliamintiškai linktelėjo ir paptelėjo savo pypkę, nebyliai reikšdamas pritarimą. Tėvo anglų kalbos įgūdžiai nė kiek nepatobulėjo, todėl net abejojau, ar jis suprato pono Teiloro žodžius, tačiau jautė, kad pasipiktinęs kaimynas į jį kreipiasi kaip į bendražygį. Dabar, kai mes gyvenome jau ne statomo namo rūsyje, o tėvas užpylė žvyru mūsų įvažiavimo kelio vėžes, ponas Teiloras pradėjo su mumis kalbėtis.
Džeriui tai buvo nė motais, jis ir toliau liepsnote liepsnojo neapykanta. Jo rūstybės nesušvelnino ir tai, kad ponas Teiloras su mumis sveikindavosi, mojuodamas iš kitos gatvės pusės.