– Aš iškepsiu jiems tortą „Napoleoną“, – pasakė motina, o tėvas pritarė pirkinių išlaidoms: du svarai sviesto, pora tuzinų kiaušinių, miltų ir vanilės.
– Pigiau būtų užmušti katę. Tuomet jis tikrai būtų patenkintas.
Apimti panikos mudu su Džeriu susižvalgėme, tačiau motina papurtė galvą. Tai reiškė, kad tėvas juokauja arba kad ji neleis jam taip pasielgti.
Motina peiliu kapojo sviestą miltuose.
– Negalima perdaug atšildyti sviesto, nes nepavyks sukapoti grūdeliais. Yra ir kitas būdas – galima sviestą iškočioti tarp tešlos sluoksnių. Taip daro prancūzai, juk tai prancūziškas tortas. Tačiau mes darome savaip: kapojame sviestą miltuose žirnio dydžio gabaliukais.
– Kur kas greitesnis būdas atsikratyti to Teiloro – sudeginti jo namą, – pareiškė Džeris.
Jis vaikščiojo po kambarį, sūpuodamas ant rankų Tomą. Atrodė juokingai – nuožmaus veido ir su kūdikiu ant rankų.
– Manai, kad to nepadaryčiau?
– Nams mūrinis. Kaip tu jį padegsi?
– Įmesiu pro langą butelį, pripildytą benzino.
– Kaipmat atsidurtum kalėjime.
– Manęs niekuomet nesučiuptų. Išvažiuočiau į šiaurės miškus.
– Liaukitės, – subarė motina. – Pradedate kalbėti kaip tėvas.
Tai mus užčiaupė.
– Kiekvieną sluoksnį reikia kočioti ant skardos, antraip bekeliant suplyš. Jie turi būti plonesni negu pyrago pluta.
Mūsų kambarys rūsyje buvo baisiai prikaitęs nuo malkų, besikūrenančių krosnyje. Abu su Džeriu išsirengėme iki baltinių.
– Iš krosnies sluoksnius reikia imti atsargiai, nes yra labai ploni. Jų reikia ne mažiau dvylikos. Jeigu kuris nors sulūžta, galima sutrupinti ir panaudoti viršaus pabarstams.
– Kuriems galams mums tai pasakoji? – suniurzgė Džeris. – Mes niekad nekepsim tortų.
– Aš neturiu dukters.
– Tai ką, nori, kad tau būčiau dukra?
– Su kūdikiu ant rankų tu ir atrodai kaip dukra, – nusišaipiau aš.
– Tada pats jį laikyk. Gaudyk!
– Tik pabandyk mesti vaiką, negalėsi prisėsti visą savaitę, pažadu.
Džeris susiraukė.
– Cukrų reikia suplakti su tuzinu kiaušinių trynių ir trupučiu pieno, – mokė toliau motina, – paskui atvėsinti išsuktą masę, nes, jeigu sudėsi sviestą į dar šiltą kremą, tai jis ištirps ir išplauks į paviršių. Sviestą būtina įplakti į kremą ir plonai sutepti kiekvieną sluoksnį.
– Juk sakiau, kad tortų nekepsiu.
– Tai – tortas „Napoleonas“. Ar žinai, kas buvo Napoleonas?
– Taip, – atsakė Džeris, tačiau iš balso neatrodė tuo tikras.
– Jis buvo prancūzų generolas, vienas iškiliausių Prancūzijos karvedžių, nukariavusių beveik visą Europą. Šis tortas pavadintas jo vardu.
– Galvą guldau, kad pats tokių tortų nekepdavo.
– Nebūk toks tikras. Napoleonas buvo žmogus, kuris viską išmanė.
Kai Džeris pasiūlė į tortą įdėti pastipusią pelę, mama nutarė man patikėti nunešti šią dovaną bankininkui ir jo žmonai.
Sniego takelis, vedantis kelio link, buvo slidus, o ant pasidengusio ledo telkšojo beveik keleto centimetrų vandens sluoksnis. Buvo gerokai atšilę, nuo pakraigių kabojo varvekliai, po sniegu teškėjo vanduo. Tortas, padėtas ant vaškiniu popieriumi padengtos lentelės, buvo sunkus, todėl nešiau jį priešais save laikydamas abiem rankom.
Duris atidarė ponia Teilor.
Mama privertė mane net du kartus pakartoti visą kalbą apie kaimynystę, draugiškumą ir savitarpio pagalbą, tačiau, kai pamačiau ponią Teilor visame gražume, neįstengiau išlementi nė žodžio. Trumpai pakirpti plaukai, raudonai padažytos lūpos (tai bent, ji dažosi ir būdama namuose!), apsivilkusi suknele trumpom rankovėm su rankogaliais, apsijuosusi mėlyna languota prijuoste. Ji atrodė tarytum nužengusi iš „Eaton“ parduotuvės katalogo namų apyvokos reikmenų skyriaus.
– Jūs tokia graži! – išpoškinau ir tuoj pasigailėjau.
Gėdijausi savo pilkos vilnos kumštinių pirštinių, kuriomis mūvėjau, ir kurias ji galėjo pastebėti man laikant tortą. Pirštinės buvo šiurkščios, kaip ir visi kiti drabužiai, kuriais vilkėjau žiemą. Tačiau dar blogiau tai, kad jos buvo šlapios ir toje vietoje, kur vieną kartą išlindo pirštas, motinos užadytos rožinės spalvos siūlais. Rožiniai siūlai ir pilkos vilnos pirštinės tiko tik ten, kitoje gatvės pusėje, pusrūsyje, kur gyvenome. Panorau, kad mus priverstų išsikraustyti, nes man buvo gėda gyventi kitoje gatvės pusėje, prieš jos namus.
Ponia Teilor nusijuokė ir paklausė, ką laikau rankose.
– Tortą. Iškepėme jį jums.
Akimirksniu išdygo ponas Teiloras.
– Mes negalime jo imti.
– Liaukis, Harvi, jie tik nori būti draugiški.
– Gal jie nesilaiko higienos.
– Ša. Ačiū, vaikeli, padėkok savo mamai. Lukterėk, – ji įsmuko atgal į namą.
Ponas Teiloras stovėdamas mane apžiūrinėjo. Nuleidau galvą, nusisukau nuo jo ir įnikau tyrinėti apatinę namo dalį, kur ant virš žemės iškilusių betoninių pamatų blokų prasidėjo sienos mūras. Toje vietoje pastebėjau laiptų formos įtrūkimą. Stovėjau stebeilydamasis į jį, kol sugrįžo ponia Teilor.
– Štai tau gabalėlis karamelės, o kitą parnešk broliui. Nepamiršk padėkoti mamai.
Pasiėmiau abu karamelės gabalėlius, atskirai įvyniotus į vaškinį popierių, įsikišau į kišenę ir pasukau namo.
– Ačiū tau, Dieve, kad sukūrei moteris, – su palengvėjimu atsipūtė motina, fotelyje žindydama Tomą.
– Tai sakai, yra įtrūkimas pamatinėje sienoje? – paklausė manęs brolis.
– Taip.
– Galėtume per jį įpilti rūgšties, kuri pavirstų dujomis, ir juos nunuodyti.
– Berniūkštis visai kaip tėvas.
Vasario mėnesį, kaip niekada, užėjo atlydys; nuo stogų nutįso varvekliai, o grioviuose po sniegu ėmė gurgėti upeliai. Po trijų dienų paspaudė šaltukas ir apylinkės pasidengė apgaulingu blizgančiu ledu. Mudu su Džeriu išėjome pačiuožinėti ant ledo plutos, padengusios sniegą apleistuose laukuose už mūsų rajono. Ilgai čiuožinėjome tarp svyrančių medžių, pačiūžomis spardydami sušalusius obuolius. Džeris visuomet galėjo išbūti lauke ilgiau negu aš, o vieną vakarą grįžo jau sutemus, kai mes visi prie virtuvės stalo buvome bebaigią valgyti vakarienę. Rankose laikė keistą laikraščių pluoštą, kurį atvyniojo nespėjus mums žodžio ištarti. Iš laikraščių gumulo iškrito tortas ir žnektelėjo į grindis, tarytum geležies gabalas. Jis buvo sušalęs, nes ilgai pragulėjo lauke. Nė gabalėlis neatriektas.
– Iš kur jį paėmei? – paklausė tėvas.
– Radau šiukšlių dėžėje, suvyniotą į popierių. Maniau, kad nepatikėsite, todėl išėmiau, kad jums parodyčiau.
– Ar jie tave matė? – paklausė tėvas.
– Jie išvažiavę apsipirkti.
– Kaip manai, ką žmonės pagalvos apie mus, jeigu pamatys tave, kilnojantį šiukšlių dėžių dangčius? – pradėjo motina, tačiau tėvas ją nutildė.
– Jis teisingai pasielgė. Dabar bent jau žinome, kuo jie mus laiko.
– Turiu sumanymą, tėti, – tarė Džeris, ką tik pelnęs progą pasisakyti.
Tėvas atsigręžė.
– Jų rūsio sienoje yra įtrūkimas. Deivas jį matė. Paimsime kokios nors rūgšties tirpalo, kokios nors nuodingos, ir supilsime per įtrūkimą. Naktį susidarę garai pasklis po visą namą, ir Teilorai nusibaigs.