Šitaip pradeda tėvas Le Nenas. Būsimasis trapistų reformatorius įžengė į pasaulį tarp savo globėjo de Rišeljė ir savo draugo Bosiuė. Mūsų kunigas turėjo būti didis, kad nebūtų jų abiejų užgožtas.
Vyresnysis Ransė brolis, Dievo Motinos katedros kanauninkas Deni Fransua nuo pat gimimo buvo paskirtas trapistų abatu; po Deni mirties Armanas liko vyriausiu sūnumi; jis paveldėjo brolio vienuolyną, nes tais laikais buvo piktnaudžiaujama bažnytines beneficijas paverčiant paveldimu giminės turtu. Tėvai nesipriešino vyriausiu palikusio sūnaus, priimto į Maltos ordiną, bažnytinei karjerai.
Sūnaus galimybių paakintas Ransė tėvas pasamdė tris mokytojus: pirmasis jį mokė graikų kalbos, antrasis – lotynų, trečiasis ugdė jo dorovę; tokia auklėjimo sistema susiklostė dar Montenio laikais. Tuo metu teismo tarnautojai buvo labai išsilavinę, apie tai liudija Paskjė ir teismo pirmininkas Kuzenas. Vos išaugęs iš vaiko amžiaus, Armanas jau komentavo graikų ir romėnų poetus. Atsilaisvinus vienai beneficijai, kardinolo de Rišeljė krikštasūnis buvo įtrauktas į kandidatų sąrašus; kai kurie kunigai buvo tuo nepatenkinti; tėvas Kosenas, jėzuitas ir karaliaus nuodėmklausys, liepė pakviesti vaikiškais drabužiais vilkintį abatą. Kosenas po ranka turėjo Homero tomelį ir jį padavė Ransė; mažasis mokslininkas nepasiruošęs ėmė aiškinti teksto ištrauką. Jėzuitas pagalvojo, kad vaikas galėjo šalia matyti lotynišką tekstą; jis paėmė mokinio pirštines ir jomis uždengė vertimą. Mokinys ir toliau vertė iš graikų kalbos. Tėvas Kosenas sušuko: „Habes lynceos oculos!“1 Tada pabučiavo berniuką ir nebesipriešino dvaro malonei.
Būdamas dvylikos (1638 metais) Ransė išleido Anakreonto eilių knygą su savo paaiškinimais. Tai, ką žinome apie Somezą2 ir nepaprastus vaikus, įrodo, kad tokie ankstyvi gabumai yra visiškai įmanomi. Ransė, būdamas šešiasdešimt aštuonerių metų, viename laiške abatui Nikezui prisipažino esąs komentaro autorius.
Graikiški Anakreonto eilėraščiai buvo išleisti pritarus kardinolui de Rišeljė; Šardonas de la Rošetas išvertė dedikaciją. Būtų galima ją parašyti stilingesnę, bet ne teisingesnę. Įdomu skaityti, kaip tas, kuriam vėliau buvo lemta paniekinti pasaulį, kreipiasi į tą, kuris tik ir svajojo pasaulį užkariauti; ambicija būdinga visiems; ji valdo menkas sielas, bet pati yra pavaldi didžiosioms.
Dedikacija pradedama šiais žodžiais:
„Didžiajam Armanui Žanui, kardinolui de Rišeljė – abatas Armanas Žanas Le Butijė. Sveikinimai ir didžios gerovės linkėjimai. Anksti pajutęs gilų dėkingumą ir taip toliau. Graikų kalba yra ir Šventojo Rašto kalba, ir taip toliau. Aš jos mokiausi taip pat rūpestingai kaip ir lotynų kalbos, ir taip toliau. Ištikimas Jūsų Eminencijos tarnas…“
Tai vienas iš nemirtingų Rišeljė prieštaringumų: priimti Anakreonto komentuotojo Ransė ir jo penitentu tapusio Kornelio panegirikas; pastarasis savo „Horacijų“ paskyrė „Sido“ persekiotojui.
Anakreonto eilėraščių knygoje Ransė komentarai pateikiami po kiekvienos odės; veikalo pradžioje išspausdinti jaunajam vertėjui skirti pagyrimai nė iš tolo nepranašauja šventojo. Koležuose iš kartos į kartą sklandė tam tikras vaikystės mitas. Viename iš tų pagyrimų sueiliuota taip: „Tėjo3 dainiau, kam skiri savo linkėjimus? Ar tu linksti į Batilą, į Bakchą ar į Kiterietę? Ar tau patinka jaunų mergelių šokiai? Štai Armanas de Ransė, kuris pranašesnis už Batilą ir jaunas mergeles. Jeigu tu gausi Armaną, gyvenk sau laimingas.“
Keista šventojo paraiška. Atsimenu, kaip vienas mūsų mokytojas klasėje aiškino Vergilijaus eklogę apie Aleksidą: Aleksidas buvęs neklusnus mokinys, kuris nenorėdavęs klausyti savo gerojo auklėtojo žodžių. Naivus krikščioniškas padorumas!
Vėliau Ransė sudegino jam likusį Anakreonto eilėraščių tiražą, tačiau keli egzemplioriai dar randami karaliaus rūmų bib-liotekoje. Vienas nežinomas keliautojas (dabar jau nustatyta, kad tai buvo abatas Nikezas), apsilankęs Trapistų vienuolyne Ransė dar esant gyvam, pasakoja apie savo pokalbį su abatu. Abatas jam pasakęs, „kad savo bibliotekoje buvo pasilikęs vieną Anakreonto eilių tomelį, bet atidavęs tą egzempliorių ponui Pelisonui ne dėl to, kad tai gera knyga, bet kad visiškai švari ir puikiai įrišta; kad per dvejus pirmuosius savo pasitraukimo iš pasaulio metus, dar netapęs vienuoliu, jis norėjęs skaityti poeziją, bet tai jį tik sugrąžinę prie senųjų minčių, ir kad poetų knygose slypi subtilūs, gėlių žiedais pridengti nuodai, kurie yra labai pavojingi, ir kad pagaliau jis visa tai metęs“.
1692 metų balandžio 6 dieną jis parašė abatui Nikezui: „Mano sudarytuose Anakreonto komentaruose nėra nieko įdomaus; argi būdamas dvylikos metų gali pasakyti ką nors, kas būtų reikšminga! Aš mėgau literatūrą, man patiko tai, ką dariau, štai ir viskas.“
Rišeljė globojamo ir karalienės motinos mylimo Ransė gyvenimo pradžia buvo daug žadanti. Marija de Mediči buvo jam meili tarsi močiutė, sodindavo jį ant kelių, apkabindavo, bučiuodavo; kartą ji pasakė Ransė tėvui: „Kodėl neatvedėte mano sūnaus? Aš noriu kuo greičiau jį pamatyti!“ Būtų buvę galima tokį meilumą priimti kaip didžiausio palankumo išraišką, bet meilumą rodė Henriko IV našlė ir Karolio I uošvė. Mokinuko gerovei nieko netrūko: jis buvo Paryžiaus Dievo Motinos katedros kanauninkas, trapistų abatas, naudojosi Bulonės prie Šamboro, Notr Dam diu Val, Bovė Šventojo Simforijono vienuolynų duodamu pelnu, už Anakreonto eilių leidimą iš Rišeljė gautomis malonėmis: jis tapo Puatu Šventojo Klementino vienuolyno prioru, Anžė bažnyčios archidiakonu ir Tūro kanauninku.
Maždaug tuo metu jaunojo Butijė laukė išbandymas, kadangi Rišeljė susipyko su Marija de Mediči: būtų buvę geriau, jei karalienė italė būtų toliau prižiūrėjusi Liuksemburgo rūmų ir Arkėjo akveduko statybą, dailinusi pačios ant medžio išraižytą autoportretą. Butijė tėvas, priklausęs nuo Marijos malonės, siekė priversti Ransė nustoti matytis su krikštatėviu; Ransė liko ištikimas kardinolui ir paslapčia lankė jį iki pat mirties. Paprastai šitaip rašoma jo biografijose, bet chronologija tai paneigia; kai Marija de Mediči pasitraukė į Nyderlandus, Ransė buvo tik treji ar ketveri metai.
Rišeljė mirė aštuonioliktaisiais savo tarnystės metais – 1642 metų gruodžio 4 dieną. Šis amžius gavo deramą jo didžio genijaus dalį. „Tėvas Žozefas“, „Marijona de Lorm“, „Didžioji pastoralė“ – tai silpnybės, pamirštos anksčiau negu tas, su kurio vardu jos siejamos.
Onos Austrės regentystės ir Mazarinio valdymo metais Ransė tęsė savo mokslus. Filosofijos ir teologijos studijos buvo apvainikuotos sėkme, kuri labai sudomino to meto visuomenę: jis dedikavo savo disertaciją Liudviko XIV motinai. Kartą, spaudžiamas savo profesoriaus, kuris rėmėsi viena baigiamąja Aristotelio išvada, jis atsakė, kad buvo skaitęs Aristotelį tik graikiškai, ir jeigu jam malonėtų duoti tekstą, jis pabandytų jį paaiškinti. Kaip Ransė ir manė, profesorius nemokėjo graikų kalbos. Tada abatas atmintinai pacitavo originalą ir parodė skirtumą, skyrusį šį tekstą nuo jo lotyniškos versijos.
Ransė teko laimė studijų metais susipažinti su žmogumi, su kuriuo užteko pasirodyti kartu, kad pagarsėtumei. Tai Bosiuė. Ransė karjeros pradžia buvo karaliaus dvaras, o pabaiga – pasitraukimas iš pasaulio; Bosiuė pradėjo pasitraukimu, o baigė karaliaus dvaru; vienas buvo didis savo atgaila, kitas – savo genijumi. Baigdamas licenciatą, Bosiuė užėmė tik antrą vietą, Ransė – pirmą, šią sėkmę priskyrė jo kilmei; Ransė tuo nesididžiavo, o Bosiuė dėl to visai nesijautė pažemintas.
Ransė sėkmingai pamokslavo įvairiose bažnyčiose. Jis užliedavo žodžių srautu; toks buvo ir kiek vėliau veiklą pradėjusio Burdalu stilius, bet Ransė labiau suvirpindavo širdis ir kalbėdavo ne taip greitai.
2
Claude’as Saumaise’as (1588–1653), prancūzų filologas ir eruditas, studijavo teisę, teologiją, mediciną ir istoriją, mokėjo lotynų, graikų, arabų, hebrajų ir persų kalbas.