— Steivinai, tarė Gyvatė, — Migla nori tik susipažinti su tavimi. Pažadu, šį kartą jos prisilietimas bus švelnus.
Kai kobra palietė liesą berniuko krūtinę, jis vis tiek drebėjo. Gyvatė nepaleido roplio galvos, bet leido jai šliaužti berniuko kūnu. Kobra buvo keturiskart ilgesnė už Steiviną. Migla rangėsi šaltomis, baltomis kilpomis aplink sutinusį berniuko pilvą, vis išsiplėsdama ir, iš visų jėgų bandydama ištrūkti iš Gyvatės rankos, kišo galvą arčiau vaiko veido. Miglos ir berniuko akys susitiko — jis žvelgė didelėmis baimės kupinomis akimis. Gyvatė leido kobrai šiek tiek prisiartinti prie vaiko.
Norėdama pajusti berniuko skonį, Migla iškišo liežuvį.
Jaunesnis vyras staiga aiktelėjo iš baimės. Nuo vyro aiktelėsimo Steivinas krūptelėjo, o Migla atsitraukė ir išsižiojusi parodė savo iltis iš burnos išleisdama garsų šnypštimą. Gyvatė atsisėdo ir pati sušnypštė. Kartais, kitose vietovėse, gentainiai galėdavo likti šalia, kol Gyvatė dirbdavo. Ji švelniai tarė:
— Jums teks išeiti. Labai pavojinga gąsdinti Miglą.
— Aš ne…
— Man labai gaila, bet jūs turite palaukti už durų.
Galbūt jauniausias šviesiaplaukis ar net Steivino mama dar butų beprasmiškai prieštaravę ir klausinėję, bet baltaplaukis vyras juos apsuko, paėmė už rankų ir nuvedė į šalį.
Kai jis pakėlė palapinės atvartą, Gyvatė prabilo:
— Man reikia mažo gyvūno. Jis turi būti su kailiu ir gyvas.
— Tuoj surasime, — atsakė vyras ir visi trys tėvai išėjo į švytinčią naktį. Gyvatė girdėjo jų žingsnius smėlyje.
Gydytoja pasidėjo Miglą sau ant kelių ir ją ramino. Kobra apsivyniojo aplink Gyvatės riešą ir mėgavosi jos šiluma. Nuo alkio kobra buvo dar nervingesnė; ji jautėsi tokia pat alkana, kaip ir Gyvatė. Keliaudami per juodojo smėlio dykumą, jie rado pakankamai vandens, tačiau į Gyvatės spąstus niekas neįkliuvo. Tuo metu buvo vasara, ore tvyrojo karštis, o dauguma Gyvatės ir Miglos mėgstamų kailiniuotų kąsnelių vasaros metu nemigravo. Gyvatė taip pat pradėjo pasninkauti, kadangi būtent ji atvedė juos į dykumą toli nuo namų.
Gydytoja apgailestaudama matė, kad dabar Steivinas bijo dar labiau. Ji tarė:
— Man labai gaila, kad teko išprašyti tavo tėvus. Jau greitai jie galės sugrįžt.
Steivino akys spindėjo, bet tramdydamas ašaras jis tarė:
— Jie man sakė daryti viską, ką jūs liepsite.
— Jei gali, norėčiau, kad verktum. Tai nieko blogo, — atsakė Gyvatė.
Bet atrodė, kad Steivinas to nesupranta ir Gyvatė nutarė jo nespausti. Matyt, jo gentainiai mokėsi susitvarkyti su sunkumais neverkdami, nedejuodami ir nesijuokdami. Jie neigė sielvartą ir tik kartais leisdavo sau pasidžiaugti, bet jiems pavyko išgyventi.
Migla visiškai nusiramino. Gyvatė nusivyniojo kobrą sau nuo riešo ir padėjo ją ant gulto šalia Steivino. Vos tik kobra sujudėdavo, gydytoja stebėdavo jos galvą tuo pačiu jausdama kiekvieną įsitempusį ir stiprų roplio raumenį.
— Kobra palies tave savo liežuviu, — Steivinui pasakė Gyvatė.
— Tai gali kutenti, bet tau neskaudės. Liežuviu ji uodžia, visai kaip tu nosimi, — tęsė ji.
— Liežuviu? — nustebo berniukas.
Gyvatė šypsodamasi linktelėjo berniukui, o Migla savo liežuviu glamonėjo jo krūtinę. Berniukas nė kiek nejudėjo ir viską stebėjo; pamažu vaikiškas džiaugsmas užgožė skausmą. Vaikas ir toliau nejudėjo, kai kobra lietė jo skruostus, akis, bumą. Tada Gyvatė pasakė:
— Ji ragauja tavo ligą.
Migla pajuto Gyvatės rankos tvirtumą ir atitraukė savo galvą. Gydytoja atsisėdusi paleido kobrą, o šioji užsliuogė ranka aukštyn ir atsigulė ant pečių. Gyvatė tarė berniukui:
— Steivinai, pamiegok. Ir pasistenk nebijoti ryto.
Steivinas kelias akimirkas žiūrėjo į Gyvatę ir bandė jos blyškiose akyse rasti tiesą. Jis tarė:
— O ar Žaltys mane saugos?
Berniuko klausimas, gal net ne klausimas, o supratingumas, slypintis klausime, nustebino Gyvatę. Gydytoja nubraukė plaukus nuo vaiko kaktos ir vos sulaikydama ašaras jam nusišypsojo. Tada ji tarė:
— Žinoma.
Gyvatė paėmė Žaltį ir tarė:
— Prižiūrėk ir saugok šį vaiką.
Sapnų gyvatė ramiai gulėjo ant gydytojos rankos, o jos akys švytėjo juoda spalva. Gyvatė švelniai padėjo Žaltį ant Steivino pagalvės ir tarė:
— Dabar jau miegok.
Kai Steivinas užmerkė akis, atrodė, kad gyvybė paliko jo kūną. Jo būklė taip ryškiai pasikeitė, kad Gyvatė, norėdama įsitikinti, jog vaikas kvėpuoja, ištiesė ranką ir pajuto lėtą, paviršutinišką alsavimą. Ji apklostė aplink vaiką antklodę ir atsistojo. Nuo staigių judesių Gyvatei susisuko galva, ji susvyravo, bet sugebėjo išsilaikyti ant kojų. Ant jos pečių gulėjo įsitempusi kobra.
Gydytojai gėlė akis, o jos žvilgsnis buvo aštrus, bet ramus. Garsas, kurį ji įsivaizdavo, vis artėjo. Atsispirdama alkiui ir išsekimui, Gyvatė lėtai pasilenkusi paėmė savo odinį lagaminą. Migla liežuvio galiuku palietė gydytojos skruostą.
Gyvatė pajuto palengvėjimą, kai nustūmusi į šalį palapinės atvartą pamatė, jog vis dar naktis. Ji galėjo iškęsti dienos kaitrą, tačiau saulės ryškumas ją tiesiog degindavo. Turėtų būti pilnatis; nors debesys viską užtemdė, išsklaidė šviesą, dangus iki pat horizontų atrodė pilkas. Už palapinių nuo žemės atsispindėjo daugybė beformių šešėlių. Čia, netoli dykumos krašto, buvo užtektinai vandens, todėl krūmai augo kuokštais ar net ištisais ruožais, suteikdami užuovėją įvairiausiems gyviams. Saulės šviesoje juodas smėlis žaižaravo ir akino visus, o naktį jis atrodė kaip minkštas suodžių paklotas. Minkšto pakloto iliuzija iškart pranyko, vos tik Gyvatė išėjo iš palapinės ir jos batai slydo per aštrų bei girgždantį smėlį.
Steivino šeima, sėdėdami vienas šalia kito tarp tamsių palapinių, laukė. Tos palapinės pastatytos ant smėlio ruožo, prieš tai nurovus ir sudeginus visus krūmus. Tėvai žiūrėjo kupinomis vilties akims į tylą, o jų veiduose nesimatė jokios išraiškos. Prie jų prisėdo moteris, šiek tiek jaunesnė už Steivino mamą. Jos drabužiai buvo kaip ir visų kitų: ilga ir laisva suknelė ir vienas papuošalas, kurį Gyvatė jau matė turint kitus žmones: odinis apskritimas, pritvirtintas ant odinio dirželio ir pakabintas ant kaklo. Panašumai tarp šios moteriškės ir vyriausio Steivino tėvo parodė, kad jie artimi giminaičiai: juos siejo aštrūs veido bruožai, aukšti skruostikauliai, jo plaukai balti, o jos juodi, bet jau pilkėjo, o judviejų akys buvo kaip tik tinkančios išgyventi saulėje spalvos — tamsiai rudos. Ant žemės, prie jų kojų, iš tinklo bandė ištrūkti mažas juodas gyvūnėlis; jis retkarčiais išleisdavo veriantį, silpną garsą.
Gyvatė tarė:
— Steivinas miega. Netrukdykit jam, bet jei pabustų, nueikit pas jį.
Steivino mama ir jauniausias iš partnerių pakilęs nuėjo vidun, o vyresnis vyras atsistojo prieš Gyvatę ir tarė jai:
— Ar jūs galite jam padėti?
— Aš tikiuosi. Auglys jau progresavęs, tačiau atrodo, kad dar neišplito, — nutolusiu, lyg ir melagingu balsu atsakė Gyvatė.
— Migla iš ryto bus pasiruošusi, — tęsė ji.
Gyvatė vis dar jautė poreikį užtikrinti vyriškį, bet niekaip negalėjo sugalvoti kuo.
— Mano sesuo nori su jumis pasikalbėti, — tarė vyriškis ir net nepristatęs jos, nepaaukštinęs savęs, sakydamas, kad toji aukšta moteris yra genties vadė, paliko juos vienus.
Gyvatė pažiūrėjusi atgal pamatė, kaip palapinės uždanga nusileidžia. Ją dar labiau kankino išsekimas; ji pirmą kartą pagalvojo, kad Migla, gulinti ant jos pečių, yra sunki.