Gyvatė jautė, kaip smėlis braižė jos skruostą ir delnus, nors jis buvo švelnus.
— Gyvate, ar galiu paleisti?
Gyvatė manė, kad klausimas skirtas kažkam kitam, bet tuo pat metu suvokė, kad daugiau nebuvo kam į jį atsakyti ar atsiliepti įjos vardą. Gydytoja ant savęs pajuto švelnias rankas; ji norėjo atsakyti į prisilietimą, bet buvo per daug pavargusi. Gyvatei reikėjo daugiau miego, todėl ji nustūmė rankas. Bet tos rankos prilaikė jos galvą, prilietė odinę gertuvę priėjės lūpų ir į burną įpylė vandens. Gydytoja užspringo, kosėjo ir išspjovė vandenį.
Gyvatė pasirėmė viena alkūne. Kai jai prašviesėjo akyse, ji suprato, kad dreba. Jautėsi taip, lyg gyvatė jai būtų įgėlusi pirmą kartą, kai dar neturėjo imuniteto. Jaunasis vyriškis priklaupė prie Gyvatės su gertuve rankose. Migla, nepastebėta vyriškio, šliaužė į tamsą. Gydytoja pamiršo apie tvinkčiojantį skausmą.
— Migla! — ji trenkė per žemę.
Jaunasis vyriškis krūptelėjo ir iš išgąsčio atsisuko; kobra pakilo į viršų, lingavo virš vyriškio piktai jį stebėdama, pasiruošė gelti ir suplokštino galvą. Kobra buvo lyg balta banguojanti linija, priešinga juodai. Gyvatė prisivertė atsikelti, tačiau jautėsi taip lyg negalėtų suvaldyti kažkokio nepažįstamo kūno. Ji vos nepargriuvo dar kartą, bet sugebėjo išsilaikyti ant kojų ir pažiūrėti kobrai į akis, kurios dabar buvo tame pačiame lygyje.
— Tu dabar negali eiti medžioti, — tarė Gyvatė. — Tau dar yra darbo.
Gyvatė ištiesė savo dešinę ranką į šoną kaip masalą, kad atitrauktų Miglą, jei ši geltų. Jos ranka buvo sunki nuo skausmo. Gydytoja baiminosi ne dėl to, kad jai įgels, bet dėl to, kad gali prarasti Miglos nuodų liaukų turinį. Ji tarė:
— Eikš. Eikš ir nusiramink.
Gydytoja pamatė, kad tarp kobros ilčių teka kraujas ir dar labiau susirūpino dėl Steivino.
— Padare, ar tu man jau įgėlei?
Bet skausmas buvo kitoks: nuo nuodų ji būtų aptirpusi, o naujasis serumas tik gėlė…
— Ne, — iš užjos nugaros sušnibždėjo jaunasis vyriškis.
Migla gėlė. Ilgų mokymų refleksai nugalėjo: Gyvatė atitraukė dešinę ranką atgal ir, kai kobra patraukė savo galvą atgal, Gyvatė ją sugriebė kaire ranka. Akimirką kobra pasirangė ir nurimo.
— Vingrus žvėris, — tarė Gyvatė. — Gėda.
Gyvatė apsisuko ir leido Miglai užsliuogti jos ranka ant pečių; ji atrodė kaip nematomo apsiausto kontūrai, uodegą traukė kaip traukinio galą.
— Ar ji man įkirto?
— Ne, — atsakė jaunasis vyriškis. Jo santūriame balse girdėjosi baimės gaidelė.
— Jūs turėtumėte merdėti. Jūsų kūnas turėtų būti apimtas agonijos, o ranka sutinusi iki raudonumo. Kai jūs sugrįžote… — vyriškis mostelėjo į Gyvatės ranką, — Tai tikriausiai smėlinė angis.
Gyvatė prisiminė angių kamuolį po šakomis ir palietė kraują ant savo rankos. Ji nusivalė kraują ir tarp spyglių paliktų randų pamatė dvigubą įkandimo žymę. Žaizda buvo šiek tiek patinusi.
— Ją reikia išvalyti, — pasakė Gyvatė. — Man gėda, kad aš to nepastebėjau.
Žaizdos skausmas sumažėjo ir daugiau nebedegino jos rankos. Gydytoja atsistojo žiūrėdama į jaunąjį vyriškį, dairydamasi aplink save, stebėjo besikeičiantį peizažą, o jos akys bandė susitvarkyti su besileidžiančio mėnulio ir apgaulingos aušros šviesa. Ji tarė jaunajam vyriškiui:
— Tu puikiai ir drąsiai laikei Miglą. Dėkoju tau.
Jis nukreipė savo žvilgsnį žemyn, atrodė, kad nusilenkė Gyvatei. Vyriškis pakilo ir priartėjo prie jos. Kad Migla nepajustų pavojaus, Gyvatė ant jos kaklo uždėjo ranką.
— Man būtų garbė, — tarė jaunasis vyriškis, — jei jūs mane vadintumėte Arevinu.
— Man būtų malonu.
Gyvatė priklaupė ir laikė baltas šliaužiančias kilpas, kadangi Migla lėtai rangėsi į savo skyrių lagamine. Šiek tiek vėliau, kai aušra nuramino Miglą, gydytoja ir jaunasis vyriškis galėjo grįžti pas Steiviną.
Baltas Miglos uodegos galas pranyko iš Gyvatės akių. Ji uždarė lagaminą ir jau būtų atsistojusi, bet nepajėgė. Dar neįveikė naujų nuodų. Audiniai aplink žaizdą buvo paraudę ir jautrūs, bet nuodai toliau nesklido. Ji liko vietoje, parkritusi, spoksanti į savo ranką, mintyse lėtai šliauždama link to, ką jai reikėjo padaryti, šį kartą padaryti dėl savęs.
— Prašau leisti jums padėti.
Jis palietė Gyvatės petį ir padėjo jai atsistoti. Gydytoja tarė:
— Aš atsiprašau. Man taip reikia pailsėti…
— Leiskite man nuplauti jūsų ranką, — pasiūlė Arevinas. — Ir tada jūs galėsite miegoti. Pasakykite, kada jus pažadinti…
— Aš dar negaliu miegoti.
Gyvatė suėmė save į rankas, atsitiesė, nuo kaktos nusimetė drėgnas garbanas.
— Man viskas gerai. Ar turi vandens?
Arevinas atlaisvino savo viršutinį apdarą. Po juo jis dėvėjo strėnjuostę ir odinį diržą; ant diržo kabojo keli odiniai flakonėliai ir maišeliai. Jo kūnas buvo liaunas ir puikiai sudėtas, o kojos — ilgos bei raumeningos. Jo kūno odos spalva šiek tiek šviesesnė nei saulės nurudintas veidas. Jis paėmė savo vandens flakonėlį ir ištiesė jį Gyvatės sužeistos rankos link.
— Ne, Arevinai. Jei nuodai pakliūtų nors ir į mažiausią randą, jie tave užkrėstų.
Gyvatė atsisėdo ir užsipylė drungno vandens ant žaizdos. Rožinis vanduo nulašėjo ant žemės ir pranyko, nepalikdamas nė menkiausios matomos šlapios dėmės. Žaizda labiau kraujavo, bet dabar ją tik skaudėjo. Nuodai jau buvo beveik nukenksminti.
— Aš nesuprantu, — tarė Arevinas, — kaip taip gali būti, kad jūs nesužeista. Mano jaunesnei sesei įkirto smėlinė angis.
Kad ir kaip norėjo, jaunasis vyriškis negalėjo kalbėti be emocijų. Jis tęsė:
— Mes niekaip negalėjome jos išgelbėti — niekas netgi negalėjo sumažinti jos skausmo.
Gyvatė grąžino jaunajam vyriškiui jo flakonėlį ir iš krepšelio nuo savo diržo išsiėmusi buteliuką tepalu įtrynėjau beužsitraukiančias įkandimo žymes.
— Tai dalis mūsų mokymo, — tarė Gyvatė. — Mes dirbame su daugeliu skirtingų gyvačių, todėl turime turėti imunitetą nuo kuo daugiau jų rūšių.
Gyvatė gūžtelėjo pečiais.
— Procesas varginantis ir pakankamai skausmingas.
Ji sugniaužė kumštį; plėvelė laikėsi ir tai ją ramino. Gydytoja pasilenkė prie Arevino ir vėl palietė jo nubrozdintą skruostą. Ji tarė:
— Taip…
Ant skruosto Gyvatė užtepė tepalo.
— Tai pagerins gijimą.
— Jei jūs negalite miegoti, — tarė Arevinas, — tai gal bent jau pailsėsit?
— Taip, — pasakė Gyvatė. — Šiek tiek.
Ji atsisėdo šalia Arevino, atsirėmė į jį ir jie abu stebėjo, kaip saulė debesis paverčia auksu, po to liepsna ir gintaru. Papėčiausias kūno kontaktas su kitu žmogumi Gyvatei suteikė malonumo, nors ir jis ją ne visiškai tenkino. Kitu laiku, kitoje vietoje gal ji ir darytų kažką daugiau, bet ne čia, ne dabar.
Kai apatinis saulės šviesos dėmės kraštas pakilo virš horizonto, Gyvatė atsistojo ir išviliojo Miglą iš lagamino. Kobra išlindo lėtai, vangiai ir užsliuogė jai ant pečių. Gyvatė paėmė lagaminą ir kartu su Arevinu nuėjo atgal prie mažos palapinių grupelės.
Visai prie įėjimo į palapinę stovėjo Steivino tėvai ir laukė, tikėdamiesi išvysti Gyvatę. Jie buvo susiglaudusi, gintis pasiruošusi ir tyli grupė. Vienu momentu gydytoja pagalvojo, kad tėvai nutarė išsiųsti ją iš stovyklos. Tuomet, su karštu lyg įkaitinta geležis apgailestavimu, ji paklausė, ar Steivinas mirė. Tėvai papurtė galvomis ir leido Gyvatei įeiti.