Dauguma kalinių mirdavo. Bet kiekvieneriais metais atkeliaudavo vis naujų: rausti urvų, kamuotis iš troškulio, daugelis — mirti. Baigiantis pirmajam kosminių kelionių šimtmečiui, į Čabadą iš Nekso atsikraustė grupė investuotojų. Jų buvo ketvertas, viena iš jų — Liza Jago, Rani proproprosenelė. Jie ėmėsi žvalgyti planetą, tyrinėti ir kasinėti. Aptiko milžiniškas aukso bei sidabro gyslas. Išvystė būdus veisti nuožmiuosius keritus — dėl jų neįtikėtinai gražaus kailio. O paskui sumojo, kad galima pasinaudoti ir pačiomis nepalankiomis gyvenimui planetos sąlygomis, ir jūros pakrantėje įkūrė Abanato miestą. Vandenį jam gabendavo buksyruodami ledkalnius iš nedidelių Čabado ašigalių. Miestą jie pavertė tikru rojumi, žaižaruojančiu spalvomis bei šviesomis, užlietu muzika, o už rojaus ribų driekėsi begalinės dykos rūdžių spalvos Čabado kalvos.
Viso Sardonikso sektoriaus turtuoliai atvykdavo į Abanatą pramogauti. Turistai Čabade pirkdavo keritų kailius, rankomis pūstą stiklą, audeklus, auksines grandinėles ir sidabrinius žiedus. Ir vergus.
Rani užsižiūrėjo į Amri, vis dar laistančią gėles. Jaunosios vergės akys buvo skaidrios, žvilgsnis — nedrumstas, sutelktas, vyzdžiai — normalaus dydžio, kitaip sakant — nė menkiausio priklausomybės nuo dorazino ženklo. Jago Šeima didžiavosi tuo, kad namų vergų jiems nereikėdavo laikyti apkvaitintų narkotikais. Dorazinas, kurį pirkdavo Jago Šeima, iškeliaudavo į keritų fermą Sovkoje arba į Tinklą. Didžioji dalis — į Tinklą. Rani delnu perbraukė mūrinės sienelės viršų. Šis buvo padengtas plonyčiu dulkių sluoksniu. Investuotojams pasirodė visiškai logiška kasmet į Čabadą pristatomus kalinius versti vergais. Be jokios abejonės, vergo gyvenimas kur kas lengvesnis ir malonesnis nei vienutėje uždaryto belaisvio ar tremtinio, pasmerkto leipėti nuo karščio ir galuotis badu beribiuose Čabado kalvų slėniuose be menkiausios paunksmės. Rani prisiminė grasinantį laišką — jau ketvirtą per pastaruosius tris mėnesius. „MES PRIBAIGSIME TAVE, VERGVALDE”. Pasirašo — Laisvieji Čabado Žmonės.
Tie Laisvieji Čabado Žmonės bent jau nedaugiažodžiauja, dingtelėjo jai.
Į terasą be garso, švytruodama ilga uodega įtykino drakonkatė žioruojančiu liepsnos raudonumo kailiu; gyvūnas įbruko galvą Rani po delnu — prašėsi paglostomas. Rani išsiblaškiusi patapšnojo jai sprandą. Drakonkatė nucimpino apuostyti Amri — ši pakasė jai paausius. Drakonkatė ėmė murkti. Rani nusišypsojo — ją žavėjo tie grakštūs gyvūnai. Jie galėjo slampinėti kur tinkami po namus ir visą teritoriją. Drakonkatės būdavo įvežamos iš Kerėtojo, kurio laboratorijose joms ir sumanytas toks prašmatnus vardas. Drakonkatės puikavosi aštriais nagais, buvo itin greitos ir kur kas protingesnės už stambiąsias Žemės kates, iš kurių genų ir buvo išvestos. Tiesa, kartais jos irzdavo — dėl karščio, dėl kvapų monotonijos, dėl medžioklės galimybių stokos, o ypač — dėl aukštų sienų, supančių žaliuojančią teritoriją, kurių negalėjo įveikti, taigi — ir ikvaliai prisilakstyti. Tačiau išdegusiuose, bevandeniuose tyruose jų lauktų tik pražūtis.
Rani grįžo į kambarį ir spustelėjo interkomo mygtuką.
— Binki! — Jos balsas nuaidėjo per visas patalpas. Minkštai, be garso, tarsi viena drakonkačių, Binkis išdygo tarpduryje. — Duok šen keritų fermos darbuotojų bylas, — paliepė Rani. — Ką nors reikėtų paaukštinti — skirti naują valdytoją vietoj ano nevėkšlos.
Binkis pasilenkė prie kompiuterio.
— Klausau, Rani-ka.
Atsisėdusi prie rašomojo stalo, Rani iškasė lapą popieriaus ir savo mėgstamiausią rašiklį. Asmeniniu kodu parašė laišką Šeriksei, nurodydama mokėti už dorazino siuntą dvigubai, jei tik tai padėtų vėl išjudinti narkotiko prekybą. Vis dėlto pati abejojo, ar pavyks ką pešti. Paskui išskleidė priešais save ūkvedės ataskaitas ir netrukus visa galva pasinėrė į jas. Dabar gerai valandai namų ūkio pakilimai ir nuosmukiai jai bus nemažiau svarbu nei jos finansinės hegemonijos pakilimai ir nuosmukiai. Kai su atspausdintų lapų pluoštu pasirodė Binkis, Rani tarstelėjo net nepakeldama galvos:
— Palik juos čia.
Šviesiaplaukis sekretorius-vergas padėjo bylas ant marmurinio stalo kampo ir pasišalino.
Vyriausiasis Tinklo vadas Zedas Jago išlenktu savosios karalijos koridoriumi žingsniavo kajutės link. Jam perštėjo akis. Beveik dvi pamainas jis praleido ant kojų, vadovaudamas vergų perkėlimui iš Kerėtojo laivų-kalėjimų į Tinklo kameras, tad buvo visiškai nusivaręs. Tinklas sukosi normaliame erdvėlaikyje Kerėtojo orbitoje; trečioji pamaina tuo tarpu paskutinį kartą tikrino visas sistemas prieš taip ilgai lauktą Šuolį į Čabadą — namo.
Pro šalį prasliūkino du įgulos nariai — jau nusimetę skafandrus, kaip ir jis pats, be jokios abejonės, svajojantys apie užsitarnautą valandėlę miego. Jie pusbalsiu burbtelėjo pasisveikindami — Zedas atsakė jiems linktelėjimu, draugiškai, bet iš aukšto, mat Jago Šeimos Tinkle jis buvo karalius, šeimininkas, prižiūrėtojas, vyriausiasis gydytojas ir viršininkas. Jis palietė vidinę, ant krūtinės įsiūtą, kišenėlę, pirštais pajuto joje paslėptos mikrofišos kietumą. Pranešimo kapsulėje šioji atkeliavo per hipererdvę į Kerėtoją, o iš Kerėtojo ją persiuntė į šį milžinišką, grakštų sidabrinį žiedą.
Parėjęs į kajutę, Zedas įkišo mikrofišą į specialią peržiūros angą. Blausiame fone ėmė slysti žodžiai. Zedas atpažino sesers sekretoriaus stilių ir nusišypsojo.
Tačiau skaitant pranešimą, šypsena jo veide užgeso. Perskaitęs visą, įmetė plastiko juostelę į šiukšlinę ir siektelėjo komunikatoriaus jungiklio, tiesiogiai jungiančio jį su tilteliu.
— Kalba Zedas.
— Girdžiu, Zedai-ka. — Atsiliepė Džo Lėjakanava, pirmoji jo pavaduotoja ir antrasis žmogus laive, vyriausioji Tinklo navigatorė.
— Skirk dvigubai daugiau žmonių sistemų patikrai. Pargabenk mus namo.
— Klausau, Zedai-ka.
Komunikatorius pyptelėjo kartą ir nutilo. Zedas atsisėdo ant kieto gulto. Jis buvo rusvaplaukis, kaip ir sesuo, plaukus augino iki pečių, beveik visuomet susirišdavo į uodegėlę. Zedas ištiesė kojas ir įsmeigė neregintį žvilgsnį į pertvarą priešais.
Tris iš dešimties Čabado mėnesių jis praleisdavo Tinkle — anaiptol ne prabangioje aplinkoje. Didžiąją milžiniško laivo erdvės dalį užėmė variklio šerdis ir dviejų rūšių patalpos: triumai maistui, vandeniui, narkotikams bei kajutės, kuriose žmogus galėjo stovėti, sėdėti arba gulėti. Arba žengti nebent porą žingsnių — argi kaliniams Tinkle gali prireikti kur nors vaikščioti? Įgulos narių kajutės buvo neką erdvesnės už kalinių kameras. Kiekvieneriais metais Tinklas keliaudavo į Sabadą, Belę, Lėjų ir Kerėtoją, keturis Sardonikso sektoriaus pasaulius, kur įgula peržiūrėdavo kalinius ir, atsirinkę tinkamus, jais užpildydavo Tinklo vienutes. Sektoriaus pasauliai mokėjo Tinklui už šias paslaugas. Į Tinklą priimdavo ne visus kalinius, reikėjo laikytis tam tikrų standartų: kai kurie nusikaltėliai būdavo pernelyg žiaurūs, kad taptų naudingais vergais, kiti — pernelyg kvaili. Tinklo gydytojai, įskaitant ir patį Zedą, atsirinkdavo belaisvius, peržiūrėdavo jų bylas, ir tik paskui įsileisdavo į laivą. Kerėtojas buvo paskutinė kasmetinio maršruto rato planeta. Iš čia Tinklas turėjo grįžti į Čabadą, kur bus surengtas Aukcionas.