O pasakė ji štai ką:
— Jeigu bus surinkta pakankamai parašų ir paaiškės, kad žmonės remia referendumą Čabade, tuomet aš irgi jį paremsiu.
— Ką manote apie Maiklą A-Rae? — klausė jos Tedė Korina, aukštaūgė laikraštininke.
— Manau, jam dar labai stinga patirties, — atsakė Rani pačiu globėjiškiausiu tonu, kokį sugebėjo iš savęs išlaužti. — Bet ketinimai jo geri.
Globėjišką toną ji nutaisė tyčia — tikėjosi šitaip užminsianti A-Rae ant nuospaudos, ir tada įžeista savigarba galbūt paakins buvusį policininką reaguoti. Galbūt net įmanoma išprovokuoti jį iškrėsti vieną kitą kvailystę. Su dauguma žmonių tai pavykdavo. O kuo kvailiau kapitonas pasirodys, tuo mažiau kas juo tikės, o ir susigėdę jo rėmėjai gerokai pritils.
VIN žurnaliūgos išmaukė du grafinus vyno, surijo visą kaugę pyragėlių su prieskoniais. Rani pasisėmė saują čobio sėklų — vienintelio maisto, dar likusio ant stalo. Kai pagaliau pakilo, kažkas pabeldė į svetainės duris.
— Rani-ka, — pasigirdo Binkio balsas. — Skambina pareigūnė Curada.
— Ačiū, Binki. — Ji atsigręžė. — Ar ta minia dar trypinėja ant laiptų?
— Ne, visi jau išsiskirstė. — Vergas pasibjaurėjęs dėbtelėjo į VIN žurnaliūgų paliktą jovalą. — Pakviesiu Amri, kad visa tai sutvarkytų.
— Ačiū. Gal žinai, dėl ko skambina pareigūnė?
Binkis nusišypsojo ir papurtė galvą.
— Ne, Rani-ka. Pareigūnė Curada niekada nesakytų to man.
— Ak taip, žinoma, — atsakė Rani. — Kartais aš tiesiog užsimirštu… — Ji nusišypsojo vietoj atsiprašymo. — Ar mano brolis vis dar ligoninėje?
— Kiek žinau — taip, Rani-ka.
Kažin, pagalvojo ji, galbūt Zedas vengia būti namie, nes nebeištveria su manimi, kai aš jau apsisprendžiau tekėti už Feriso Diuro?
Apie Darieną Riis jai nesinorėjo net pagalvoti.
Triaukštelėjusi dantimis čobio sėklą, Rani susimąstė, kaip į jos santuokinius planus sureaguos Binkis. Savaime suprantama, ji turės jam apie tai pasakyti, iš tikrųjų, dingtelėjo jai, reikėtų pasikalbėti su juo dabar pat, anksčiau, nei prasidės visos teisinės derybos. Kopdama laiptais į savo miegamąjį moteris staiga pajuto, kaip smarkiai ilgisi savo tikrųjų namų užmiesčio valdoje. Jau greitai, pažadėjo pati sau Rani. Jau labai greitai. Iškart po pokylio.
O pokylis — jau po trijų dienų. Ji net susiraukė, eidama per kambarį prie kompiuterio. Ekranas veikė parengties režimu. Spustelėjusi nykščiu, Rani įjungė telefono liniją.
— Kalba Rani Jago.
Ekrane blykstelėjo padūmavęs veidas, bet tuojau pat jame išryškėjo Sachiko Curados bruožai.
— Domna, mums pavyko atkapstyti gana įdomios informacijos.
Rani įsitempė.
— Apie ką?
— Apie Laisvuosius Čabado Žmones. Ant priešpaskutinio laiško, kurį perdavėte mums, aptikome piršto atspaudą. Komunigrama nusiuntėme jį į Nekso archyvus. Jie atsiuntė štai tokį atsakymą — „R” kategorijos duomenys.
— Atleiskite, — pertarė Rani, — visiškai nesuprantu, apie ką kalbate.
Sutrikusi Curada nusijuokė.
— Atsiprašau. Kai pasiuntėme užklausimą į Nekso Kompcentrą, kuriame saugoma visa surinkta informacija apie bet kurį žmogų, mums atsakė, kad asmens, palikusio piršto atspaudą, tapatybė jiems žinoma, bet jie negali jos atskleisti.
— O ką tai reiškia? — paklausė Rani.
— Tai reiškia, — paaiškino policininkė, — kad tiems Laisviesiems Čabado Žmonėms padeda kažkas iš pačių aukščiausiųjų sluoksnių.
— Padeda… — Rani susiraukė. Kas galėtų padėti disidentų organizacijai surengti — beje, gana nemokšiškai — žmogžudystę?
Ji žinojo. Pareigūnė Curada stebėjo ją niauriomis akimis. Rani įsiskaudėjo riešus, ji tik dabar susizgribo, kad stovi sugniaužusi krėslo atlošą. Paleido jį ir atsisėdo. Valandėlę padvejojusi paklausė:
— Pareigūne Curada, ar esama bent menkiausios tikimybės, kad arba jūs pati, arba Nekso Kompcentras įvėlė klaidą?
Curada papurtė galvą.
— Ne, Domna. Deja, ne.
Rani linktelėjo.
— Supratau, — ištarė. Po išorine ramybe, kuria, ji vylėsi, spinduliavo jos veidas, Rani jautė kylantį įsiūtį. — Tikriausiai daugiau nevertėtų kalbėti. — Jos bendravo atvira linija: kiekvienas, apsirūpinęs atitinkama įranga, galėjo nuklausyti jų pokalbį. — Pasakykite dar vieną dalyką, pareigūne Curada. Kai mudvi kalbėjomės paskutinį kartą, jūs kaip tik ieškojote vieno dingusio asmens. Ar jums jau pavyko jį rasti?
Akimirką pareigūnės Curados veide atsispindėjo tik suglumimas. Bet paskui akys nuskaidrėjo, lūpų linija išsilygino.
— Ne, Domna, dar ne. Bet būtinai rasime.
Abi moterys nusišypsojo. Abanato policijai kol kas nepavyko išsiaiškinti, kur nulindęs Maiklas A-Rae.
— Gerai, jog tai sužinojau. Prašau nuolat mane informuoti. Labai dėkoju, kad visa tai man pranešėte.
Rani stebėjo, kaip plykstelėjęs gęsta atvaizdas ekrane. Kurį laiką ausyse dar grumėjo foninis policijos nuovados triukšmas. Bakstelėjusi nykščiu, Rani išjungė ryšį ir, staiga įdūkusi, tvojo kumščiais sau per šlaunis. Skausmas trumpai valandėlei nustelbė pyktį. Vadinasi, Laisvieji Čabado Žmonės naudojasi pagalba iš pačių aukščiausių — Federacijos lygio! — sluoksnių. Velniai nujotų tą Maiklą A-Rae!
Ji atsistojo ir priėjo prie lango. Viena ranka atsargiai praskleidusi užuolaidą, užsižiūrėjo į Įkūrėjų Lanką, dairydamasi kokio nors jos langus nužiūrinėjančio tipo iškalbingais juodais drabužiais. Tačiau parke nebuvo nieko, išskyrus žaidžiančius vaikus ir budriai juos prižiūrinčius vergus. Kažin, dingtelėjo jai, galbūt A-Rae sugebėjo palenkti savo pusėn kurį nors iš vergų? Ji paleido užuolaidą. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės, vėl grįžo prie kompiuterio. Apie visa tai reikėjo pranešti Zedui. Tačiau vos spėjusi ištiesti ranką prie ekrano, moteris sudvejojo ir ranką atitraukė. Taip, ji būtinai viską jam papasakosianti, bet tik ne dabar, kol jam, atrodo, skaudu net būti viename kambaryje su seserimi. Rani susimąstė, ar galėjo suklysti įtardama Maiklą A-Rae. Nutarė, kad negalėjo. Kuris kitas nepagailėtų šitiek pastangų burdamas grupę, kurios, atrodo, vienintelis tikslas — nužudyti ją, Rani Jago? O jei ir ne nužudyti, tai bent įbauginti, išmušti iš pusiausvyros… Ji valandėlei sustingo, apsiglėbusi abiem rankomis, smarkiau spustelėdama save tame absurdiškame glėbyje. Nejaugi A-Rae iš tikrųjų galėjo visa tai suplanuoti, pats suorganizuoti Laisvuosius Čabado Žmones — vien tam, kad išgąsdintų ją ir priverstų priimti kokį nors lemtingai klaidingą sprendimą? O gal — jai net ėmė mausti krūtinę — už A-Rae nugaros slepiasi dar kas nors? O gal už Laisvųjų Čabado Žmonių?
Domna Jago nuleido rankas ir prisivertė liautis nervingai vaikščiojusi po kambarį, prisivertė giliau alsuoti ir aprimti. Užvis geriausia tai, kas paprasta, tarė ji sau, prisimindama Okamo skustuvą. Nekomplikuok padėties, šito visai nereikia. Ji pasitrynė maudžiantį kaklą ir įsitikino, jog delnai bei šonai sudrėkę. Jai pasirodė, kad, išskyrus nebent Zedą, šiame pasaulyje nebėra nieko, kuo ji galėtų pasitikėti — nieko, kas galiausiai nepaaiškėtų esąs priešas.
Ir vėl mąstai kaip tikra kvaiša, sudraudė ji save. Amri niekada tavęs neišduos — toji tiesiog nesugebėtų. Koriosas dėl tavęs galėtų bet ką užmušti. Tulė… Mintį apie Tulę ji nuvijo šalin. Bet dar yra Klera, Imre, Aliza… Kokia blusa tau įkando, Rani Jago? Nejaugi tikrai manai, kad nebeturi draugų?
Curados suteikta informacija ji niekaip negalėjo pasinaudoti — Nekso jos įtaka nesiekė. Tad reikia tik kiek įmanoma labiau saugotis, kuo rečiau kelti koją iš namų (vienai — niekad) ir laukti, kol Abanato policija iššniukštinės Maiklą A-Rae. O iškart po pokylio ji grįšianti į užmiesčio valdą — Abanatą dar keturias dienas teks kaip nors ištverti, galų gale argi ji neturinti darbo? Rani priėjo prie interkomo įtaiso.