— Reikia… dubliuoti protingus žmones! — išpoškinau aš. — Protingus, veiklius, dorus! Oi, Valia, tai puikiausia dirva atradimo panaudojimui!
Jis pasižiūrėjo į mane su neslepiamu apmaudu.
— Aplenkė, nelabasis…
— Ir tokiems žmonėms tai bus tarsi atpildas už gyvenimą, — plėtojau aš mintį. — Reikalingas tu žmogus visuomenei, moki vaisingai dirbti, dorai gyventi — vadinasi, verta pagaminti ir kitą tokį! Ar net keletą — darbo visiems rasis. Tuomet chilobokams teks susispausti…
Si idėja grąžino mums savigarbą. Mes vėl pasijutome savo vietoje ir visą tą dieną svajojome, kaip imsime dauginti talentingus mokslininkus, rašytojus, muzikantus, išradėjus, didvyrius… Dievaži, tai buvo nebloga idėja!”
SEPTINTAS SKYRIUS
Mokslinis faktas: garsas „a” tariamas neįtempiant liežuvio, vienu oro iškvėpimu; jeigu tuo metu sučiaupsime ir pražiosime burną, girdėsis „ma… ma…”. Tokia vaiko pirmojo žodžio kilmė.
Vadinasi, ktidikis eina mažiausio pasipriešinimo keliu. Ko gi džiaugiasi tėvai?
„Pirmąsias savaites aš vis dėlto į dubletą žvilgčiojau būgštaudamas: o ims staiga ir ištiš, subyrės? Arba sukvailios? Dirbtinis tvarinys — kas žino. „Bet kur ten! Nusivaręs laboratorijoje, vakarais jis godžiai šveisdavo dešrą su kefyru, gardžiuodamasis teškendavosi vonioje, mėgdavo surūkyti papirosą prieš miegą — žodžiu, visai kaip aš.
Po incidento su Chiloboku mudu kiekvieną rytą kruopščiai aptardavome, kur kam būti, ką veikti, kada kuriam eiti į valgyklą — netgi kokiu laiku praeiti kontrolinę būdelę, kad Vachtioryčius, šmėkščiojant veidams, suspėtų užmiršti, jog vienas Krivošeinas jau praėjo. Vakarais mudu pasipasakodavome kits kitam, su kuo buvome susitikę ir apie ką šnekėjomės.
Tik apie Leną nekalbėjome. Tarsi jos nė nebuvo. Aš dargi jos nuotrauką paslėpiau stalčiuje. Ir jinai neskambino, neateidavo pas mane — buvo įsižeidusi. Ir aš jai neskambinau. Ir jis taip pat… Tačiau ji vis tiek buvo drauge su mumis.
O buvo gegužis, poetiškas pietų gegužis — su mėlynais vakarais, lakštingalomis parke ir didžiulėmis žvaigždėmis virš medžių. Nubyrėjo kaštonų žvakės, parke pražydo akacija. Jos saldus, jaudinamai svaiginantis kvapas skverbėsi į laboratoriją, blaškė dėmesį. Mudu jautėmės nuskriausti. Ak, Lena, miela, aistringa, švelni, savimaršiška meilėje Lena, kodėl tu tik viena pasaulyje?
Stai kokius jaunuoliškus jausmus manyje pažadino atsiradęs dubletas „varžovas”! Iki šiol tebuvo Įprastinis dviejų gyvenimo jau pamokytų žmonių (Lena prieš metus išsiskyrė su vyru; aš turėjau keletą lyriškų nusivylimų, po kurių tvirtai užsirašiau į viengungius) ryšys, atsirandantis ne tiek dėl abipusio potraukio, kiek dėl vienatvės, kuomet nei vienas, nei kitas neatsiduoda visiškai. Mudu mielai susitikinėdavome, stengdavomės įdomiai praleisti laiką; ji pasilikdavo pas mane arba aš pas ją; rytą mudu jausdavomės kiek nepatogiai ir su palengvėjimu atsisveikindavome. Paskui mane vėl traukdavo prie jos, ją prie manęs… ir t. t. Aš buvau įsimylėjęs jos grožį (malonu buvo stebėti, kaip vyrai žiūrėdavo į ją gatvėje ar restorane), bet neretai nuobodžiaudavau, klausydamasis jos šnekų. O jinai… tačiau kas supras moters sielą? Man dažnai kildavo jausmas, kad Lena laukia iš manęs kažko daugiau, bet aš nesistengdavau išsiaiškinti, ko būtent… O dabar, kai radosi pavojus, kad Leną iš manęs gali atimti, aš staiga pajutau, jog ji nepaprastai reikalinga man, jog be jos mano gyvenimas pasidarys tuščias. Taigi visi mes tokie!
Beje, kamerą montuoti sekėsi gerai. Sudėtingame darbe svarbu suprasti kits kitą — ir šiuo atžvilgiu viskas klojosi idealiai: mes nieko neaiškindavome vienas kitam, paprasčiausiai vienas užimdavome kito vietą ir toliau montuodavome. Nė karto mes nesusiginčijome, ar vienaip ar kitaip išdėstyti daviklius, ar vienur ar kitur pastatyti perskyras ir ekranus.
— Klausyk, ar tau nekelia nerimo mūsų idilija? — paklausė kartą dubletas, priimdamas iš manęs pamainą. — Jokių klausimų, jokių abejonių. Šitaip mes ir apsiriksime — visiškai sutardami.
— O kur dėsies! Mudu turim keturias rankas, keturias kojas, du skrandžius ir vieną galvą abiem: vienodas žinias, vienodą gyvenimo patirtį…
— Bet mes juk ginčijomės, prieštaravome kits kitam!
— Mes tiesiog samprotavome drauge. Ginčytis galima ir pačiam su savimi. Žmogaus mintys — tik galimi poelgių variantai, jos visada prieštaringos. O elgtis tai mes smerkiamės vienodai.
— Ta-aip… — nutęsė dubletas. — Bet juk tai niekam netinka! Dabar mes ne dirbame, o varomės į priekį: papildoma rankų pora — padvigubintas darbingumas. Bet pagrindinis mūsų darbas — mąstyti. Ir va čia… klausyk, originale, mums reikia pasidaryti skirtingais!
Aš negalėjau įsivaizduoti, kokias rimtas pasekmes turės šis nekaltas pokalbis. O jų, kaip rašoma romanuose, ilgai nereikėjo laukti.
Prasidėjo nuo to, kad kilnojamame knygynėlyje prie instituto dubletas nusipirko „Žmogaus fiziologijos” vadovėlį aukštosioms kūno kultūros mokykloms. Nesiimu spręsti, ar jis i tikrųjų nutarė pasidaryti kitoks, negu aš, ar jj suviliojo ryškiai žali viršeliai auksiniais įspaudais, bet, vos atvertęs jj, jis ėmė balbatuoti: „Ak tu!”, „Cia tai l)ent. tarytum būtų skaitęs patrauklų detektyvą, o paskui ėmė mane varginti klausimais:
— Tu žinai, kad nervų ląstelės būna iki metro ilgumo?
— Tu žinai, ką valdo simpatinė nervų sistema?
— Tu žinai, kas tai yra užribinis slopinimas?
Aiš, suprantama, nežinojau. Ir jis su visu neofito užsidegimu išaiškino, kad simpatikai reguliuoja vidaus organų funkcijas, kad užribinis slopinimas, arba „pesimumas”, esti nervų audiniuose, kai dirginimo jėga viršija leistiną ribą…
— Supranti, nervinė ląstelė gali atsisakyti reaguoti į stiprų dirgiklį, kad nesuirtų! Tranzistoriai taip negali!
Po šio vadovėlio jis prisipirko visą krūvą biologijos knygų ir žurnalų, skaitydavo juos iki apsvaigimo, cituodavo jam patikusias vietas ir įsižeisdavo, kad aš nesižaviu drauge su juo… O kurių galų aa turėčiau žavėtis!”
Aspirantas Krivošeinas padėjo į šalį dienoraštį. Taip, kaip tik taip viskas ir prasidėjo. Sausose akademinėse knygų ir straipsnių eilutėse jis staiga pajuto tą sąlytį su tiesa, kurį anksčiau patirdavo tik skaitydamas didžiųjų rašytojų kūrinius (gilindamasis į pramanytų žmonių išgyvenimus ir poelgius, žmogus pradedi kažką suvokti apie patį save). Tuomet jis nesusigaudė, kodėl fiziologijos žinios jį, kaip sakoma, sugriebė už širdies. Bet jis ne juokais sutriko, kai Krivošeinas originalas liko joms abejingas. Kaipgi taip? Juk jie vienodi, vadinasi, ir fiziologiją jie turi vienodai suvokti… Vadinasi jis, dirbtinis Krivošeinas, ne toks?
Tai buvo pirmoji užuomina.
,„..Po to, kai jis pramiegojęs dusyk neišėjo laiku į darbą — sėdėjo su knyga iki aušros, — aš neiškenčiau:
— Susidomėtum tu mineralogija, ar ką, jeigu jau labai nori pasidaryti „skirtingu”, arba gamybos ekonomika! Bent miegotum normaliai.
Pokalbis vyko laboratorijoje, kur dubletas pasirodė pirmą valandą dienos, užsimiegojęs ir nesiskutęs; aš rytą nusigramdžiau šerius. Tokio neatitikimo būtų pakakę sugluminti pažįstamiems iš instituto.
Jis pažvelgė į mane nustebęs ir iš aukšto.
— Sakyk, kas tai per skystis? — jis parodė į baką. — Kokia jo sudėtis?