— Ta-a-aip?! Mat, aš žiūriu, jūs jį areštavote! — Chiloboko akys suapvalėjo. — Ne-e, iš kur man žinoti, aš iš tiesų… tai mūsų kadrų skyrius pražiūrėjo. O kas gi jis?
— Aiškinamės. Tai, sakote, amerikiečiai panašiais darbais užsiima ir įdomaujasi?
— Taip. Vadinasi, jūs galvojate, kad jis?.
— Na kam taip išsyk? — šyptelėjo Anisimovas. — Aš viso labo tik svarstau galimas versijas. — Jis pašnairavo į popieriuką, kur buvo surašyti klausimai. — Sakykite, Hari Charitonovičiau, o psichinių nukrypimų Krivošeino elgesyje jūs nepastebėjote?
Chilobokas patenkintas nusišypsojo.
— Stai, eidamas čionai, perkratinėjau atmintį ir dvejojau, žinote: sakyti ar ne? Gal būt, smulkmena, gal biit, neverta? Bet jei jūs pats klausiate… Pasitaikydavo keistenybių. Antai, atsimenu, pernai liepos mėnesį, aš tuomet kaip sykis be tiesioginių pareigų vadovavau eksperimentinių įrengimų laboratorijai, ilgą laiką nesisekė surasti tinkamo specialisto, mokslų kandidato, taigi aš ir ėmiausi vadovauti, kad etatas tuščiai neprapultų, nes, žinote, gali panaikinti pareigas, paskui nebeiškovosi, mūsuose juk taip. Tai va, kaip kartas neseniai prieš tai mano laboratorija priėmė Krivošeino užsakymą naujos sistemos encefalografiniams biopotencialiniams davikliams pagaminti — na panašiems į šitą EDS-1, „Monomacho kepurę”, kur ant jūsų stalo, tik daug sudėtingesnės konstrukcijos, kad prireikus juos būtų galima perreguliuoti pagal krivošeiniškas schemas ir pritaikyti kitai paskirčiai. Kodėl jie priėmė jo užsakymą, užuot dirbę mokslinį darbą, negaliu suprasti…
Besigilinant į mokslo dalykus, netreniruotas Matvejaus Apolonovičiaus smegenis sukaustė mieguistas kvaitulys. Paprastai jis nesvyruodamas padai-ydavo galą bet kokiems nukrypimams nuo konkrečios jį dominančios temos, bet dabar rusi.škos sielos žmogus neįstengė nugalėti savyje pagarbos mokslui, moksliniams titulams, laipsniams ir aplinkybėms. Ši pagarba jame slypėjo visada, o nuo (to laiko, kai per praeitą tardymą institute jis susipažino su mokslinių bendradarbių algalapiu, ji padvigubėjo. Tai dabar Anisimovas ir nedrįso pristabdyti laisvo Hario Charitonovičiaus kalbos lėkio: šiaip ar taip, prieš jį sėdėjo žmogus, uždirbantis du su viršum karto daugiau, negu jis, milicijos kapitonas Anisimovas. Ir neperžengdamas įstatymų.
— Ir štai, įsivaizduokite, sėdžiu aš kartą laboratorijoje, — toliau dėstė Chilobokas, — ir ateina Valentinas Vasiljevičius — be chalato, atkreipkite dėmesį! Pas mus tai neleidžiama, buvo specialus instituto vadovybės įsakymas, kad inžinieriai ir mokslininkai vaikščiotų baltais chalatais, o technikai ir laborantai pilkais arlba mėlynais, pas mus kitaip negalima, mat, dažnai užsienio delegacijas buvoja, bet jis to niekad nepaisė. Ateina ir klausia mainęs tokiu tonu: „Kada gi jūs atliksite užsakymą naujai sistemai?” Na aš jam ramiai ir aiškinu: taip, girdi, ir taip, Valentinai Vasiljevičiau, kuomet galėsime, tuomet ir atliksime, ne taip paprasta viską padaryti, ką jūs ten nupaišėte,
sujungimų montažas labai sudėtingas išeina, daug tranzistorių tenka brokuoti… žodžiu, aiškinu, kaip pridera, kad žmogus pretenzijų nebeturėtų. O jis savo: „Negalite atlikti laiku, nereikėjo nė imtis!” Aš jam iš naujo aiškinu, kad viskas labai sudėtinga, kad laboratorijoj daug užsakymų susikaupė, o Krivošeinas mane pertraukia: „Jei per dvi savaites užsakymas nebus atliktas, aš prieš jus raportą parašysiu, o darbą perduosiu moksleiviams — elektronikos mėgėjų rateliui! Ir greičiau padarys, ir pridėtinių išlaidų mažiau bus!” Cia jis į mano daržą akmenuką meta, apie pridėtines išlaidas jis ir anksčiau užsimindavo, ogi kas iš tol Ir sulig tais žodžiais trenkęs durimis, išieina…
Sukandęs žandikaulius, kad neimtų žiovauti, tardytojas ritmingai linkčiojo. Chilobokas įsisiūbavęs burbleno:
— O po penkių minučių — įsidėmėkite! — penkios minutės praėjo, ne daugiau, aš su dirbtuvėmis nespėjau telefonu dorai pakalbėti — vėl įsiveržia Valentinas Vasiljevičius, jau su chalatu, pilku, laboranto, spėjo kažkur pasičiupti, — ir vėclass="underline" „Hari Charitonovičiau, kada gi pagaliau bus atliktas užsakymas sistemos davikliams?” — „Susimildami, — sakau, — Valentinai Vasiljevičiau, juk aš jums viską išaiškinau!” — ir iš naujo bandau pasakoti apie tranzistorius ir montažą. Jis nutraukia, kaip ir aną kartą: „Negalite, tai nereikia imtis…” — ir vėl apie raportą, mokinius, pridėtines išlaidas… — Chilobokas prikišo veidą prie tardytojo. — Trumpiau kalbant, pasakė lygiai tą patį, kaip ir prieš penkias minutes, tais pačiais žodžiais! Galite įsivaizduoti?
— Įdomu, — linktelėjo tardytojas.
— Ir ne vienas toks nenormalumas pasitaikė. Tai visą aukštą po laboratorija užtvindė, užmiršęs vakare užsukti čiaupą. Tai — kiemsargis kažkada man skundėsi — parke užkūrė milžinišką laužą ia perfojuostų. Taigi… — docentas reikšmingai sučiaupė putlias raudonas lūpas, gedulingai išryškintas ūsų, — visko gali būti. O dėl ko? Prasimušti norėjo ir darbu pernelyg apsikrovė. Būdavo, kada tik neišeisi iš instituto, jo fligelio languose šviesa. Pas mus institute daug kas šaipėsi. Krivošeinas, girdi, ne disertaciją nori apginti, o iškart atradimą padaryti… Va ir padarė, dabar susigaudyk, kad geras.
— Aišku, — tardytojas vėl pašnairavo į popieriuką. — Jūs buvote užsiminęs, kad Krivošeinas turėjo artimą moterį. Jūs ją pažįstate?
— Jeleną Ivanovną Kolomijec? O kaipgi! Tokių moterų, žinote, mūsų mieste nedaug — la-abai krintanti į akis, elegantiška, miela, na, žodžiu, tokia… — zigzaginiu rankų judesiu Haris Charitonovičius papildė žodžiais nenusakomą susižavėjimą Jelenos Ivanovnos grožybėmis. Rudos jo akys sublizgo. — Aš visuomet stebėjausi, o ir kiti taip pat: ką ji rado jame? Juk Krivošeino- žinoma, „de mortuis aut bene, aut nihil”, bet ką čia slėpti? — patys matėte, kokia išvaizda. Ir rengtis jis niekuomet nemokėjo kaip reikiant, ir šlubčiojo… Ateidavo jinai pas jį, mūsų namai akademiniame miestelyje greta, taigi aš mačiau. Tik paskutiniu metu aš jos kažkodėl nepastebėdavau. Tikriausiai išsiskyrė, kaip laivai jūroje, che-che! O jūs manote, kad ji irgi įvelta?
— Kol kas aš nė apie vieną nemanau, Hari Charitonovičiau, aš tik aiškinuosi. — Anisimovas palengvėjusia širdimi atsikėlė. — Na, dėkoju jums. Tikiuosi, jūsų nereikia perspėti, jūs nepagarsinsite, kadangi…
— Na, argi aš nesuprantu! Neverta dėkoti, mano pareiga, taip sakant. Aš visuomet, prašom…
Kai docentas išėjo, Matvejus Apolonovičius atkišo galvą prieš ventiliatorių, keletą minučių sėdėjo nejudėdamas, be jokių minčių. Galvoje it musės zvimbimas lange aidėjo Chiloboko balsas.
„Pala! — stengdamasis atitokti, tardytojas pamostagavo galva. — Bet juk jis nieko nepaaiškino. Kiaurą valandą kalbėjomės ir vis tartum apie reikalą — ir nie-ko. F-fu… mokslinis sekretorius, docentas, mokslų kandidatas — nejau akis dūmė? Oi, čia kažkas ne taip!”
Suskambo telefonas.
— Anisimovas klauso.
Keletą sekundžių ragelyje tebuvo girdėti triukšmingas alsavimas — matyt, žmogus niekaip negalėjo atgauti kvapo.
— Draugas… kapitone… čia Gajevojus… raportuoja. Taigi… tardomasis pabėgo!
— Pabėgo?! Kaip pabėgo? Praneškite smulkiai!
— Taigi… vežėme mes jį „gaziku”, Timofejevas už vairo, o aš šalia to… — bubeno į ragelį milicininkas. — Kaip visuomet suimtuosius vežam. Juk jūs, draugas kapitone, neperspėjote griežtai prižiūrėti, aš galvojau, kur jis dėsis, jei dokumentai pas jus? Na, kai važiavome pro miesto parką, jis iššoko i visu greičiu einančios mašinos, per tvorą — ir aida! Mes su Timofejevu iš paskos. Tiktai jis vikriai bėga raižyta vietove… Na, o šaudyti nešaudžiau, kadangi nebuvo jūsų nurodymų. Tai ir… viskas.